J. VAIŠNORA, M.I.C.

      Prof. Vc. Biržiška savo veikale "Senųjų lietuviškų knygų istorija" (I, 189 p.),paminėdamas jėzuitui Jaknavičiui priskiriamą knygelę "Libellus precatorius pro Confraternitate Vilnensi Corporis Christi" (Maldų knygelė Vilniaus Švč. Sakramento brolijai), išleista 1630 m., sako, kad ji gali būti sugretinta su 1636 m. Žemaičių vyskupijos sinodo nutarimu įvesti Jėzaus Širdies broliją visoje vyskupijoje. O prof. Z. Ivinskis, pasikliaudamas šiuo Vc. Biržiškos teigimu, "Lietuvių Enciklopedijoje (IX, 258 p.) daro išvadą, kad Jaknavičius, prisidėdamas prie brolijų steigimo Lietuvoje, yra parašęs joms įstatus, tarp jų ir Jėzaus Širdies brolijai, pakartodamas Vc. Biržiškos mintį, kad 1636 m. Medininkų (Žemaičių) vyskupijos sinodas nutaręs visoje vyskupijoje tokią broliją įvesti.

      Jei tai būtų tiesa, tai Lietuvai tektų garbė būti pirmajai tautai, kuri pradėjo propaguoti viešąjį Jėzaus Širdies garbinimą. Kaip žinome, Jėzaus Širdies garbinimo pradėtojo ir išplatintoja buvo prancūzė šv. Margarita Marija Alacoque (1647-1690). Kitas prancūzas šv. Jonas Eudes (1601-1680), teologiškai pagrįsdamas Jėzaus ir Marijos širdžių garbinimą, išsirūpino, kad abi šventės būtų įvestos į liturgiją. O pirmosios Jėzaus Širdies vardo brolijos atsirado Prancūzijoje tik XIX a. viduryje. Taigi Lietuva, dar XVII a. įsivesdama Jėzaus Širdies brolijas, būtų toli pralenkusi Prancūziją.

      Deja, taip nėra. Prof. Vc. Biržiška, sugretindamas Švč. Sakramento (Corporis Christi) brolijai Jaknavičiaus parašytą knygelę su Žemaičių vyskupijos 1636 m. sinodo nutarimu į-vesti broliją, bus sumaišęs lotyniškus pavadinimus Corporis Christi su Cordis Christi. Vardų panašumas bus įvedęs mūsų istorikus į klaidą, nes XVII a. apie Jėzaus Širdies (Cordis Christi) broliją dar niekas nekalbėjo, nes tuo laiku iš viso Jėzaus Širdies viešo garbinimo dar nebuvo, tad juo labiau tokio vardo brolijų negalėjo būti. Priešingai, tuo metu buvo labai propaguojama Švč. Sakramento (Corporis Christi) brolija, apie kurią čia norime plačiau paaiškinti.

      Ši brolija pirmiausia buvo įsteigta Romoje prie S. Maria sopra Minerva (domininkonų) bažnyčios 1539 m. Jos narių tikslas — garbinti V. Jėzų Švenčiausiame Sakramente, dalyvauti iškilmingose Dievo Kūno procesijose, ypačiai lydėti Švč. Sakramentą, nešamą ligoniams, rūpintis visu tuo, kas prisideda prie pagarbos Švč. Sakramentui: vėliavomis, žvakėmis, amžinąja lempele ir kit. Nariai privalo kasdien sukalbėti 5 Tėve mūsų ir 5 Sveika Marija Švč. Sakramento garbei. Šv. Tėvas Paulius III aprobavo šios brolijos įstatus ir tais pačiais 1539 m. suteikė jos nariams atlaidų.

      Kaimyninėje Lenkijoje šią broliją pirmutiniai įkūrė prie Dievo Kūno bažnyčios Krokuvoje 1610 m. vienuoliai Laterano kanauninkai. Lietuvoje ji atsirado tuo pat laiku, o gal net anksčiau, nes Vilniaus vysk. Benediktas Vaina, savo 1614 m. pranešime Šv. Sostui, pamini, kad jo vyskupijoje yra "sodalitates Corporis Christi" (Švč. Sakramento brolijos). Apie šios brolijos buvimą Vilniuje žinome iš aukščiau minėtos J. Jaknavičiaus 1630 m. išleistos knygelės "Libellus precatorius", skirtos Vilniaus Švč. Sakramento brolijai. Be to, Vilniaus vysk. Abraomas Vaina, vyskupavęs 1631 - 1649 m., prieš mirtį testamente užrašė tam tikrą pinigų sumą šv. Jono bažnyčios Švč. Sakramento arkibrolijai (J. Kurczewski, Kosciol Zamkowy, I, 127 p.). Iš to ir iš vėlesnių vyskupų Šv. Sostui pranešimų matyti, kad ši brolija Vilniuje buvo prie jėzuitų šv. Jono bažnyčios ir kad jai vadovavo jėzuitai.

      XVIII a. brolija yra ir prie kitų Vilniaus bažnyčių. Žemaičių vyskupijoje šią broliją, esančią prie daugelio bažnyčių, mini savo 1646 m. pranešime Šv. Sostui vysk. Jurgis Tiškevičius (Archiv. S. Congr. Concilii. Relat. Dioecesan. Samogitien. 1646). Ji buvo Žemaitijoje įsteigta, vykdant jau minėtą 1636 m. vyskupijos sinodo nutarimą.

      Švč. Sakramento brolijos platinimu ir steigimu ypačiai rūpinosi jėzuitai. Ji buvo labai naudinga priemonė jėzuitų pastoracijos planuose. O jėzuitai stengėsi stiprinti ir palaikyti protestantų paneigtą ir išjuoktą Švč. Sakramento garbinimą. Brolijos nariai ypačiai turėjo aktyviai reikštis jėzuitų rengiamose Švč. Sakramento garbei procesijose, kurias protestantai taip pat niekino ir laikė "agresyvia aukščiausio laipsnio Romos Bažnyčios puikybės ir pasirodymo prieš kitatikius demonstracija" (Schiele — Zscharnac, Die Religion in Geschichte und Gegenwart, II, 820 p.). Jau pirmajame lietuvių protestantų giesmyne "Giesmes Chrikschioniskas" 1570 m., Aleksandras Rodūnietis, išvertęs eucharistinį lotynišką himną "Pange lingua gloriosi", iš niekur nieko į vertimo tekstą įterpė tris naujus, grynai protestantiško mokslo, poleminio turinio posmus, kurių vienas taip skamba:

      Klauskit kožnas popiežiškį.
      Jog Ponas neliepęs esti Kūną savo nešinėti.
      Nei skrynelėsna rakinėti.
      Nei mišias parduoti, pirkti.
      Nei žvakių apžadus statyti.

(G. Gerullis, Mosvid, 371 p.).

      Jėzuitai tad stengėsi kuo iškilmingiau, su Švč. Sakramento brolijų pagalba, surengti viešas procesijas, ypačiai Dievo Kūno šventėje. Pirmoji tokia iškilminga procesija Vilniaus miesto gatvėmis įvyko 1586 m. Nuo to laiko jos buvo rengiamos kasmet ir ne tik Vilniuje, bet ir kitose vietose. Čia Švč. Sakramento brolija turėjo progos pasireikšti ne tik procesijų bet ir šiaip pamaldų bažnyčioje iškilmingumui padidinti. "Brostvininkai" (brolijos nariai) atlikdavo visų pamaldų ir procesijų tarnybą. Vėliau, rusų valdžiai uždraudus ir panaikinus brolijas, sunyko ir ši, o iki mūsų laikų buvę bažnyčių "brostvininkai" yra vien tik anų, kitados gražiai veikusių ir gerai organizuotų brolijų likučiai, pavirtę vien tradicija, išlikusia iš senovinės Švč. Sakramento brolijos.

Kai kitos įvairios brolijos Bažnyčioje atsirasdavo ir pranykdavo, Bažnyčios vyresnybė stengėsi Švč. Sakramento broliją visuomet išlaikyti gyvą. Naujasis, 1917 m. įsigalėjęs, Bažnyčios teisių kodeksas įsako, kad vyskupijų valdytojai rūpintųsi kiekvienoje parapijoje įsteigti Švč. Sakramento ir Krikščioniškojo Mokslo brolijas, kurios pačiu įsteigimu yra įjungiamos į to pat vardo arkibrolijas Romoje (kan. 711, §2). Po I pasaul. karo Lietuvoje Švč. Sakramento brolijos centras buvo įsteigtas 1922 m. prie Kauno katedros - bazilikos ir jos direktoriumi buvo kan. P. Dogelis. Brolija 1930 m. jau turėjo 166 skyrius arba padalinius įvairiose parapijose. Kauno bazilikos skyrius tuo laiku turėjo 1992 narius. (Tiesos Kelias, 1930, 505 p.).