STASYS YLA
III. TAUTINĖS PROBLEMOS
Šeimos lietuviškumas neabejotinai kertasi su tautiniu šeimų mišrumu. Mišrumas čia suprantamas kilmės prasme, — kai lietuviai tuokiasi su nelietuviais. Bet mišrios gali būti ir lietuvių šeimos, kuriose atsiranda skirtingas apsisprendimas dėl tautinės kultūros, kalbos, papročių ir auklėjimo krypties. Tokių šeimų yra iš čia gimusiųjų lietuvių. Jų gali būti ir iš naujų ateivių. Susipažinkime pirmiausia su reiškiniais.
A. Tautiškai mišrių šeimų atvejai
Dabartinis mūsų jaunimas turi skaitytis su trimis galimais atvejais:
1. Lietuvė išteka už kitataučio arba lietuvis veda nelietuvę. Kiek tokių atvejų buvo tremtyje (Vokietijoje) ir kiek jų yra dabar, sunku pasakyti. Statistikų, deja, neturime, dėl to negalime šio reiškinio tiksliau apspręsti. Tačiau iš eilės faktų galime daryti vieną išvadą: sukūrusieji mišrias šeimas anaiptol nebuvo nesusipratę lietuviai ar lietuvės. Tautinis susipratimas, pasirodo, nėra tas veiksnys, kuris mažintų mišrių šeimų atvejus.
Ką tuo klausimu galvoja susipratusi mūsų studentija? Lietuvių Studentų Sąjungos anketa sako: "Virš dviejų trečdalių pasisakė už tai, kad kurdami šeimą, ieškos lietuvio-vės. Tokių skaičius, kurie į tautybę nekreiptų didelio dėmesio, yra labai mažas. Kiti tuo klausimu yra nepareiškę nuomonės" (Liet. Dienos, 1956, N 4, 10). Neturėjimas nuomonės arba nekreipimas dėmesio, nors tai liestų mažą skaičių, vis dėlto rodo įsibraunantį netikrumą.
Netikrumą sukuria, be kitko, toks klausimas: jei nerandi lygaus išsilavinimo partnerio iš savų tautiečių, ar ne geriau rinktis kitatautį bei kitatautę? Kultūrinis lygis šiandien iškyla nauju veiksniu. Iškyla dėl to, kad atsiranda disproporcija tarp berniukų ir mergaičių išsilavinimo. Šio motyvo negalima išleisti iš akių. Anais tautinio mūsų atgimimo laikais patriotai vedė kitatautes, nes nebuvo jų išsilavinimo lietuvaičių. Ta pati problema darosi gyva dabar, tautinio susipratimo metu. Aišku, ji nėra taip aštri, kaip anais laikais. Kartais be didelio reikalo ji pabrėžiama, nes norima per lengvai save pateisinti, žodžiu, tikru ar tariamu pagrindu, šis motyvas gali mūsų jaunimą dar labiau skatinti į mišrias šeimas.
2. Lietuvis veda tautienę arba ši išteka už saviškio, bet vienas jų galvoja nebe lietuviškai, kalba daugiau angliškai, seka amerikietinį gyvenimo stilių. Toks persisprendimas gali būti dalinis arba visuotinis. Kiekvienu atveju jis kliudys tautiniam šeimos vienalytiškumui. Gal būt, jis kliudys daugiau negu kilmės mišrumas. Kitatautis kartais būna palankus lietuviškumui, o lietuvis, nusigręžęs nuo savo tautos, dažnu atveju rodo didelį priešiškumą. Iš to kyla įvairūs šeimos konfliktai, ir labiausiai kenčia vaikų auklėjimas. Bet tokių atvejų lietuvių šeimose negali būti daug. Lietuvis ar lietuvė, kurie jaunystėje apsisprendžia prieš lietuviškumą, dažniausiai renkasi kitatautę ar kitatautį.
3. Abu lietuviai iš apsisprendimo, bet augę ne Lietuvoje, lankę nelietu-viskas mokyklas. Jie norėtų kurti lietuvišką šeimos stilių, bet nesuvokia, kaip tai daryti. Šis sunkumas labiausiai bus pajaustas, atsiradus vaikams ir norint juos auklėti lietuviškoje dvasioje. Jauni tėvai pastebės, kaip jie yra painiojami ir skaldomi įvairių svetimų įtakų.
Vaikų auklėjime šiandien nebesusigaudo net tos šeimos, kurios buvo sukurtos Lietuvoje ar tremtyje. Jos painiojasi dėl kalbos vartojimo namuose, pradeda švęsti "gimtadienius", ruošti "parties", dekoruoti patalpas tokiu stiliumi, kokį mato svetimoje aplinkoje. Tokie dalykai juo labiau gali atsitikti naujai kuriamoms šeimoms — ne dėl jų noro, bet dėl paprasto nesusivokimo.
Šie trys tautinio šeimų mišrumo atvejai kelia klausimą: ar mes turime tinkamą nusistatymą svetimos aplinkos bei kultūros atžvilgiu; ar susivokiame tautinio šeimų charakterio ir ypač tautinių šeimų tradicijų reikaluose; ar mūsų jaunimas pakankamai supranta, kas yra tautinis šeimų vienalytiškumas ir kodėl jis svarbus, saugotinas?
B. Tautinio neatsparumo priežastys
Minėjome, kad tautiškai mišrios šeimos kuriamos ne vien dėl tautinio nesusipratimo. Bendro susipratimo yra per maža. Yra kitų priežasčių, kurias čia norėtume priminti.
1. Vienpusiškas nusistatymas prieš svetimybes. Kai kas jį laiko tautinio susipratimo ženklu. Iš tikro, tai yra paprastas, vienpusiškas tautinis reaktyvumas. Tautiniai bei kultūriniai skirtumai, kaip žinia, vienus patraukia, kitus atstumia. Atstumia vyresniuosius, susigyvenusius su viena, sava kultūra; patraukia jaunimą, kultūriškai dar bręstantį ir ypač greitą žavėtis naujovėmis.
Vyresniųjų negebėjimas išskirti, kas svetimoje kultūroje ar tautoje yra gera, o kas bloga, jaunų žmonių dvasioje nepažadina jokio kritiškumo svetimos aplinkos įtakoms. Priešingai, vyresniųjų vienpusiškas nusistatymas prieš visa, kas nesava, jaunam bręstančiam žmogui tik sustiprina kitą vienpusiškumą — žavėtis tuo, kas svetima. Subrendęs jaunimas galėtų išsivaduoti iš tos pasąmoniškos priešginybės, tačiau praktiškai ne kiekvienas bepajėgia. Nuolat kalamas ir idealizuojamas lietuviškumas kartais būna perdaug įgrisęs, o įsibėgėjimas savintis svetimybes sunkiai besustabdomas. Svarbiausia, iš to išauga persisvėrimas ieškoti greičiau svetimų draugysčių negu savų.
Draugystės prasideda tos pačios lyties plotmėje, ir tėvai neįžvelgia jokio tolimo pavojaus. Šios draugystės ilgai netveria. Ieškoma priešingos lyties draugysčių, aišku, jau tame pačiame svetimųjų akiratyje. Tėvai nespėja apsižvalgyti, kaip šis plonas perėjimas būna įvykęs faktas.
Jauna mūsų emigracija dar neturi patyrimo. Pirmauja ekonominis motyvas: kuriamasi, kur patogiau, nežiūrima, kad būtų arčiau savų tautiečių. Vaikai lanko svetimas mokyklas, draugauja su svetimaisiais. Tėvai nekreipia dėmesio, nesistengia įtraukti net paaugusių vaikų į lietuviškas jaunimo organizacijas, neleidžia į šeštadienines mokyklas. Taip vaikai netenka ryšio su savos kartos tautiečiais. Tolimesnės jų pažintys veda į tautiškai mišrią šeimą.
Kiti tėvai aukoja savo patogumą, kad tik gyventų tarp lietuvių ir savo vaikams sudarytų savesnę aplinką. Jų rūpestis būna didelis, bet kartais neapskaičiuotas kitu atžvilgiu. Jie verčia vaikus draugauti tik su lietuviukais, nežiūrėdami, kokia kryptimi tos draugystės vyksta. Priešingai, bara, jei vaikas susitinka su kitataučiais. Vaikas lygina faktus. Jis mato, kad tėvai jam draudžia gero elgesio kitatautį, o stumia į draugystę su saviškiu, kuris seka negirtiną gatvės toną. Vaikas paklusta tėvams kol mažas, o paaugęs — metasi tolyn nuo saviškių.
Mes išleidžiame iš akių žmogiškąjį, etinį pradą. To prado nesurišame su mūsų tautybe, juo nematuojame ir kitos tautos apraiškų. Savoji tautybė, kaip viso gero mastas, arba svetima tautybė bei kultūra, kaip viso blogo mastas, negali įtikinti jokio žmogaus, o juo labiau jauno. Visa dvasine būtimi jis atmeta tokius "matavimus". Bet tuo jis nusigręžia ir nuo savos tautybės.
2. Meilė ieško svetimesnio polio. Meilė yra trauka į skirtingą objektą, skirtingą ne tik lyčių prasme, bet ir charakterio. Juo didesnės skirtybės, juo labiau jos sužavi ir patraukia meilės pradžioje. Dėl to kitatautis berniukas ar mergaitė gali greičiau įstrigti dėmesin negu saviškiai.
Mes galvojame, kad iš tos pusės nėra jokio pavojaus jaunimui, kuris buvoja lietuviškoje aplinkoje ir sąmoningai neieško pažinčių su kitataučiais. Betgi šis mūsų jaunimas susitinka kitataučius kolegijose, jų ruošiamose pramogose, o vasaros metu — darbovietėse. Žinant meilės pradžios "klastą", anaiptol nereikia sąmoningo noro domėtis svetimaisiais ar jų ieškoti. Tas pats pasakytina apie kitataučius. Juo rečiau jie mato lietuvaites ar lietuvius savo tarpe, juo greičiau ir stipriau gali susižavėti jų skirtingumu.
Tai yra asmeniškos, sunkiai apskaičiuojamos meilės "pinklės", kurių iš anksto nepramato net gana budrus mūsų jaunimas. Bet verta paminėti ir bendresnio pobūdžio pinkles. Jos kuriasi iš bendrojo savųjų palyginimo su svetimaisiais. Dar Vokietijoje buvo galima išgirsti mūsų vyrus kalbant: "Ką tos mūsų lietuvaitės, — per santūrios, ne tokios spalvingos, nelipšnios!" Panašiai ir mergaitės šiandien prasitaria: "Mūsų vyrai mažiau išauklėti, ne tokie mandagūs, neskubūs reikšti savo palankumą mergaitei".
Tos kalbos ne visuomet imtinos įimtai. Bet jos pasidaro rimtos tada, kai jau įsižiūrima į kitatautį ar kitatautę. Meilė apakina, ir tada visi lietuviai pasidaro blogesni už visus nelietuvius. Tos pačios akys atsiveria tik ištekėjus ar vedus. Tada atsargiai prasitariama: "Lietuvis vyras nedaro įspūdžio pradžioj, bet labiau suprantamas paskui". Ir vyrai kartais pastebi: "Kitatautė skuba tave suprasti, bet toliau, ir norėdama, nepajėgia".
Iš tų kalbų, aišku, niekas kitas nepasimoko. Kiekvienam, susižavėjimo atveju, tenka ieškoti jėgų, kad neprarastų blaivaus žvilgsnio ir nepadarytų neatsargaus sprendimo. Šis dalykas pats sunkiausias.
3. Palinkimas savintis svetimybes turi savo psichologinį pagrindą. Pirmiausia, jis pastebimas brendimo amžiuje. Daugelis mergaičių kopijuoja artisčių, mokytojų ar pranašesnių draugių charakterį. Tai daro ir berniukai. Visose tautose paaugliai yra žinomi šiuo savo palinkimu, dėl to nereiktų stebėtis, jei ir mūsų to amžiaus jaunimas greitas savintis, kas svetima. Labiau stebėtina, kad šis bruožas pastebimas pas subrendusį jaunimą ir net vyresniuosius. Ar tai nėra mūsų tautos būdo bruožas? Kai kas rimtai baiminasi, kad mūsų gabumai, ypač gabumas svetimoms kalboms, kaip tik padeda greičiau savintis svetimybes, negu išlaikyti tai, ką turime sava.
Aišku, mūsų tautoje yra daug ir originalių gabumų. Bet, atrodo, kad originalumą mes išsaugome daugiau savoj žemėj. Patekę svetur, greičiau pasinešame kopijuoti, kas svetima. Kopijavimas be kritikos, saiko ir skonio darosi labai pavojingas. Tuo būdu įsavinamos ne tik svetimos formos, bet ir pažiūros ir nusiteikimai. Savitas galvojimas ir jutimas lūžta. Žmogus nebejunta, kaip jo lūpomis ima kalbėti kažkas kita, o ne savo tautos mintyj imas, pergyvenimas, norai ir svajonės.
J. Pautienius Skausmas
Originalūs žmonės sugeba įsavinti svetimų kultūrų lobius, savęs nelaužydami. Jie tuos lobius moka perkeisti savitu būdu arba įderinti į savitą dvasinį pasaulį. Svetimas vertybes jie apvelka bent savos tautos rūbu. To nepajėgia padaryti kopijuotojai. Jie galvoja: kur esi, tas ir būk, kam išsiskirti! Jų sprendimas būna labai aiškus, dėl to šeimos gyvenime jie kartais daugiau apsisprendžia, negu originalioji pusė.
Su tais, kurie linkę į neoriginalumą, nėra problemos savame krašte, savoje kultūros aplinkoje. Jie visur seka bendrą toną, stilių, skonį. Daug sunkiau juos išlaikyti tautiniame vientisume svetimoje žemėje. Įtikinti juos sunku. Galima tik pedagogiškai juos lenkti arba sąmoningomis, gerai parinktomis priemonėmis prilaikyti. Deja, mūsų visuomeninė pedagogika šiuo klausimu dar nėra susidomėjusi.
4. Savų tradicijų stoka — atviros durys svetimybėms. Jeigu tarp suaugusiųjų yra nemaža neoriginalių žmonių, tai vaikai iš viso nėra originalūs. Jie didžiausi kopijuotojai, sekėjai, įsavintojai to, ką mato aplinkoje. Vaikams reikia atitinkamos aplinkos ir atmosferos bent savo namuose — su savais papročiais ir tradicijomis.
Iš viso negalima įsivaizduoti šeimos, kuri būtų be papročių ir tradicijų. Jeigu ji neturi savų tautinių papročių, jai tenka savintis ką nors svetima. Savinasi pirmiausia vaikai ir neša į šeimą. Tėvai seka vaikus arba jiems priešinasi. Nei vienas nei antras kelias nėra tikslingas. Vaikų natūralus noras turėti ceremonialinių, apeiginių, su atitinkamu laiku susietų įvairumų negali būti nepasotintas.
Svetimų papročių vaikas gauna mokykloje. Šeimoje jam reikia duoti savų, su tautine šeimos dvasia suaugusių arba bent turinčių atramą. Pagaliau šeimos lietuviškumas nesiremia tik kalba ir bendrais patriotiniais nusiteikimais. Ir kalba ir nusiteikimai turi būti įpavidalinti papročiais ir tradicijomis. Deja, šis dalykas vis dar tebėra nesuprastas — po to, kai modernioji, miesčioniškoji banga nugręžė daugelio mūsų šeimų dėmesį nuo šitos giliausios lietuviškumo atramos.
Šiose sąlygose būtų per maža, jei vaikas gautų lietuviškus papročius tik vienoje savoje šeimoje. Jis turi pajusti, kad visi jo draugai lietuviai tą patį gauna savo šeimose. Tik tada jame išaugs savos kilmės ir dvasios sąmonė. To reikia ne tik vaikams, bet ir patiems papročiams. Tradicijos ir papročiai klesti tik šeimų bendruomenėj. Deja, čia susiduriame su lietuviškųjų šeimų individualizmu ir izoliacionizmu. Jos nenoriai palaiko ryšius arba labai greit juos nutraukia. Užtenka mažų priežasčių, sakysim, skiriasi išsilavinimas, uždarbis, padėtis, ir tėvai nebendrauja, o taip pat neleidžia bendrauti vaikams. Bendravimas nutrūksta ir dėl perdėto jautrumo. Vienas kaimynas nenusišypsojo antram, neparodė dėmesio, ir jie gyvens eilę metų atsitvėrę lyg kinų siena. Tokiose sąlygose negali bręsti šeiminių tradicijų dvasia, jeigu ji ir būtų kuriama bei palaikoma atskiruose namuose.
Šios priežastys neišvengiamai ugdo tautinį šeimų mišrumą arba jam parengia plačią dirvą.
C. Kas šiuo metu darytina?
Nebeužtvenksi srovės, kuri veržiasi, — sako pesimistai. Iš tikro, nei gražios kalbos, nei pasipiktinimai nesulaikys tų, kurie pasineša svetimėti ir maišytis. Reikia perorganizuoti mūsų galvojimą — tiek asmeninį, tiek visuomeninį, — atremti jį į patikimesnius ir gilesnius motyvus.
1. Dėl tautiškai mišrių šeimų negalima jų smerkti, kvalifikuoti tautine išdavyste. Patriotiniai motyvai, nors ir turi savo vertę, anaiptol neatsveria kitų — esmiškesniu.
Jaunimas turi įsisąmoninti vieną dalyką, kad šeima reikalauja daugeriopo vienalytiškumo. Šeima yra natūrali, darni bendruomenė. Darnumo ir bendrumo pirmiausia reikia tarp vyro ir žmonos. "Bloga ne tai, — sako P. Orintaitė, — kad mišrių vedybų žmonos priklauso kitai tautai, vardu ar nusistatymu, bet kad jų asmenybė ir prigimtis (kilmė, luomas, rasė, auklėjimas, istorija ir t.t.) yra kitokios konstrukcijos, ir dėl to šeima būna nedarni" (N. Romuva, 1939, N. 16, 341).
Darnumo ir vienalytiškumo reikalauja ypač vaikų auklėjimas. Abu tėvai turi turėti tas pačias pažiūras, tuos pačius sprendimus, kurti tą pačią šeimos atmosferą, išpuošti ją abiem suprantamais papročiais bei tradicijomis. Jeigu šeimoje bus dviejų skirtinga galvosena, sprendimai, maišysis papročiai, įtakos bei įtaigos, — vaikai išaugs lyg dviem galvom. Jie nežinos, kas jie yra, ir į ką turi atsiremti tolimesniame savo brendime. Per jų sąmonę iš pat mažens nejučiomis pereis skirtingos pažiūros, sistemos, kultūrų formos, tautybių atspalviai, ir jie nebežinos, kas gi pagaliau yra pastovu jų dvasioje.
Visiško dvilypumo praktiškai nebūna net mišriose šeimose. Pati šeimos prigimtis daro visa, kad būtų rastas koks nors bendras kelias. Dėl to viena pusė prisitaiko, išsižada savos tautybės arba bent kalbos, papročių, ir bando prisiimti antrosios pusės kryptį. Tačiau subrendusiam žmogui prisiimti svetimus dalykus nėra taip lengva ir įmanoma. Vaikai tai jaučia. Jie negauna pilnai išlyginto abiejų tėvų auklėjimo. Jiems kažko trūksta, ir tai galima pastebėti jau pradiniame jų amžiuje.
Mūsų patriotizmą paglosto tokie faktai, kad, sakysim, mišriose šeimose vaikai mokomi bent lietuviškai kalbėti. Žinoma, tai yra labai gražu. Bet tokie faktai neišsprendžia pedagoginės problemos. Svetimoji pusė daro nuolaidą kalbos atžvilgiu, bet ar ji padeda auklėti vaikus vienalytiškoj tautos, kultūros ir dvasios kryptyje? Mūsų įsitikinimu, ji negali paremti, net jeigu ir norėtų. O juk neabejotinas pedagoginis reikalavimas, kad abu tėvai veiktų į vaikus lygiagrečiai, suderintai ir vienas antrą papildydami.
Jeigu šis motyvas, giliausiu būdu liečiąs patį žmogų, jo dvasinę padėtį ir ypač ateitį, būtų giliai suprastas, manau, mūsų jaunimas būtų daug atsargesnis. Tada net lygaus išsilavinimo problema nebūtų statoma tokioj šviesoj, tarsi išsilavinimas būtų svarbiau už tautinę tapatybę.
2. Dėl svetimų įtakų taip pat reiktų blaivesnės ir platesnės pažiūros. Ne pačios įtakos laikytinos blogomis, bet nesugebėjimas ar nenoras jas kritiškai atrinkti ir organiškai suderinti su tuo, kas sava. Amerikos civilizacijoje yra daug gerų dalykų. Bet jų negalima kopijuoti be atrankos. Juo labiau nedera dėl to pamesti savo prigimtą charakterį. Čia vėl ne tiek patriotikos reikalas, kiek žmogaus visumos. Kas pameta savąjį charakterį ir prisiima svetimą, tas neišvengiamai save laužo. Šeimoje laužoma antroji pusė ir išstatomas pavojun vaikų auklėjimo vientisumas.
Pas mus reiškiasi dvi kryptys ir abi kraštutinės. Viena garsiai kalba tariamo patriotizmo vardu, smerkia visa, kas amerikietiška. Antroji atstovauja platų liberalizmą, skatina prisitaikyti vietai ir laiko dvasiai. Abi šios kryptys nežadina mūsų kritiškumo, neduoda blaivaus sprendimo.
Galima viską priimti, kas yra gera, ir tai, kas gera, galima įderinti į lietuviškumą. Sakydami įderinti, mes ir šiuo atveju išskiriame aklą kopijavimą. Pasinešimas kopijuoti net gerus dalykus išleistų iš akių faktą, kad yra nemaža gerų dalykų pas mus pačius, kurių nedera keisti svetimais. Kiekvienu atveju mums reikia didesnio kritiškumo svetimų vertybių atžvilgiu, kad mokėtume išskirti, kas jose yra gera ar bloga. Tai viena. Antra, mums reikia geriau pažinti savąsias vertybes.
3. Dėl lietuviškų papročių ir tradicijų šiandien turėtų būti aiškus nusistatymas. Jas reikia skubotai atkurti ir pritaikyti jaunųjų šeimų gyvenime. Kito kelio nėra išlaikyti pozityvų, vientisą, pedagogiškai veiksmingą šeimų lietuviškumą.
Tradicijos yra labiausiai išvidinis dalykas. Jis paliečia šeimos dvasią, jos būdą, laikyseną ir elgseną. Šeimos tradicijose yra įpavidalinta pati dorovė ir religinė tvarka. Tradicijos praplečia mūsų tautiškumą, suriša jį su giliausiais žmogiškais ir krikščioniškais pradais. Tie pradai mūsų tautos šeimų tradicijose įgyja kitokios šilimos, mistikos, išsiskleidžia kitokiu ceremonialumu ir pergyvenimu, negu kitose krikščioniškose tautose.
Papročiai priklauso daugiau išorinei šeimų gyvenimo pusei. Jie yra šeimos ceremonialas, išsiskleidžiąs kultūrinėmis, socialinėmis formomis. Tai yra šeimos šventų, laiko sezonų, vaišių, pramogų tvarka su savo apeigomis, savu etiketu.
Pabrėžiame skirtumą tarp papročių ir tradicijų. Bet jų ryšys yra labai artimas. Praktiškai negalima galvot atkurti viena be kito. Aišku, lengviau atgaivinti arba pritaikyti papročius, nes jie konkretesni. Sunkiau atgaivinti tradicinę dvasią, pedagoginę linkmę, nes tam reikia dorinių ir religinių nusiteikimų.
Šeimos atmosferai sukurti nemažiau svarbu ir tradicinis namų vidaus stilius — spalvų parinkimas, baldų pritaikymas, paveikslų atranka bei derinys ir t. t. Beveidiškas arba įvairių svetimų skonių sumaišytas namų charakteris negali pasitarnauti tai šeimos atmosferai, kurią norėtume laikyti lietuviška. Jaunoms šeimoms, kurios naujai kuriasi, reikia klaustis patarimo iš daugiau žinančiųjų.
Jaunosios šeimos, galvodamos atsiremti į tradicinį — paprotinį lietuviškumą, turi laiku sudaryti savo tarpe lyg mažą bendruomenę. Jų vaikai turi lankytis vieni pas kitus, lygiai kaip ir patys tėvai. Be kolektyvinių — keletos šeimų — pastangų nebus galima tradicinės dvasios nei atkurti, nei jos išlaikyti, nei pagaliau pilnai perduoti savo vaikams.