Spausdinti

Kun. Jonas Petrėnas

VIII.

      Apsisprendus gyventi moterystės luome ir išsirinkus gyvenimo draugą, jaunavedžiai pasiekia trečiąją  v a l i o s  parengimo pakopą, vadinamą nusilenkimu Dievo ir prigimties įstatymams moterystėje.

      Pop. Pijus XI enc. "Skaisčiosios moterystės" šį pasirengimo laiptą taip nusako:

      "Nors susituokusieji ir geriausiai žinotų krikščioniškosios moterystės mokslą, būtina yra, kad ir jie patys tvirtai pasiryžtų laikytis moterystės reikaluose šventųjų Dievo ir prigimties įstatymų".

      Šie Popiežiaus žodžiai iš dalies pasmerkia perdėtas pastangas tų asmenų, kurie visą priešjungtuvinį parengimą nori suvesti į ž i n o j i m ą, ypač smulkų ir detalų fiziologinės srities išaiškinimą, kuris "veikiau pamoko tik maskuotai nusidėti, o ne dorai ir gražiai gyventi", tuo tarpu visiškai užmiršta ir apleidžia jaunavedžių valios formavimą ir palenkimą Dievo ir prigimties įstatymams moterystėje.

      Palenkti jaunavedžių valią šventiems moterystės įstatymams, ją ugdyti ir įkvėpti "kietai ir šventai nusistatyti laikytis be jokių svyravimų šių Dievo dėsnių" ir yra trečiosios pakopos tikslas, kuris jaunavedžiams suteikia moralinį tinkamumą pagal Dievo ir Bažnyčios įstatymų nuostatus sudaryti moterystės sutartį ir vėliau, ją sudarius, gyventi kilnų ir taurų šeimos gyvenimą.

      Į kokias gi moralines vertybes turi atsiremti jaunavedžių valios nusiteikimai, verčią juos nusilenkti moterystėje Dievo ir prigimties įstatymams? Kokios dorybės turi puošti vedusiųjų gyvenimą šeimoje?

      Šv. Augustinas, norėdamas krikščioniškoje moterystėje įžvelgti didžiąsias vertybes, pastebi, kad yra trys gėrybės, padarančios moterystę kilnia institucija, būtent — "vaikai, ištikimybė ir sakramentas".

      Į šias moterystės gėrybes ir tenka kreipti jaunavedžių valios nusiteikimas, priešjungtuviniame parengime vadinamas nusilenkimu moterystės įstatymams.

a. Vaikai

      Pirmąją moterystės gėrybę — vaikus šv. Augustinas taip aptaria: "Vaikai — kad jie su meile būtų priimami, rūpestingai auginami ir religingai auklėjami".

      Vaikų auginimas ir auklėjimas moterystėje išplaukia iš esminio ir pagrindinio moterystės tikslo, skirto jai pačios prigimties — gimdyti ir paruošti gyvenimui naujus gyventojus. Bažnytinės kanonų teisės nuostatai, saugodami šį esminį moterystės tikslą ir moterystės sutarties tikrumą, nurodo, kad moterystės sutartis būtų netikra, jeigu nors viena besituokianti šalis išreikštų sąlygą, priešingą moterystės esmei, pvz. išskirtų vaikų gimdymą ir auklėjimą moterystėje (plg. can. 1092).

      Visa tai ir skatina jaunavedžiuose įkvėpti didžią ir gilią  k  ū d i k i ų  m e i l ę ,  kuri padeda moterystėje pažinti ir suprasti didžiąją Dievo dovaną, leidžiančią dalyvauti tėvams dieviškosios kūrybos pratęsime ir vykdyti rojuje duotąjį įsakymą: "Aukite ir dauginkitės ir pripildykite žemę".

      Pijus XI, enc. "Skaisčiosios moterystės" gvildendamas vaikų palaimą šeimoje, sako: "Krikščioniškieji tėvai težino, kad jie skiriami ne tik plėsti ir palaikyti žmonių giminei žemėje, ne tik auklėti bet kokius tikrojo Dievo garbintojus, bet gimdyti Kristaus Bažnyčios vaikus, šventųjų piliečius ir Dievo įnamius, idant Dievo ir mūsų Išganytojo tarnybai pavestoji bendrija daugėtų diena dienon".

      Šie žodžiai atskleidžia giliau šeimos kilnumą ir šventumą — joje gimsta ir bręsta žmonių giminė ne tik  f i z i n i u   daugėjimu, kuri reiškiasi ir šiaip gyvojoj gamtoj savo giminės išlaikymu. Šeimoj gimsta ir auklėjami nauji Kristaus Bažnyčios nariai, nauji kandidatai į šventuosius, nauji amžinosios Tėvynės paveldėtojai — šeima gimdo ir auklėja vaikus ne tik žemei, bet ir   d a n g u i .

      Jaunavedžiai, tvirta valia priimdami ir nusilenkdami vaikų gimdymo ir auklėjimo pareigai, lengviau paskum galės demaskuoti šeimos "reformatorių" klastingus siūlymus, skelbiančius: "Jau seniai praėjo tie laikai, kada šeima buvo laikoma vien tiktai "gimdymo mašina"... Atėjo dienos išsilaisvinti iš šių varžtų ir išvesti šeimyninį gyvenimą į naują laimę... Vedusiųjų asmeninė laimė, smagus ir laimingas gyvenimas, kelionės ir vasarvietės, nauji kraštai ir naujos pažintys, psichologinis asmenybių papildymas ir atbaigimas; kam apsisunkinti ir apsikrauti tais bereikalingais rūpesčiais, kuriuos atneša šeimoj vaikai... Vaikai yra tik "neišvengiama šeimos blogybė"...

      Tokie šeimos "reformatorių" balsai, paniekinę šventąją kūdikių meilę, įdiegtą žmonėse pačios prigimties, taip aukštai iškeltą dieviškųjų įstatymų, pagrindinei moterystės vertybei — vaikams atnešė trejopą blogybę, kurią Pijus XI skaudančia širdim nurodė enc. II dalyje, būtent: moterystės piktnaudojimą, negimusios gyvybės naikinimą ir sterilizacijos įstatymą, suplanuotą ir vykdytą kai kuriuose kraštuose.

      Moterystės piktnaudojimas, literatūroje dažnai vadinamas "nekaltu" gimimų kontroliavimo vardu, negimusios gyvybės naikinimas (abortai) ir bandymas įstatymo keliu atimti tam tikriems asmenims gimdymo galią (sterilizacija) mūsų dienų šeimai ir atnešė tas negeroves, kurios vertė Pijų XI pakelti balsą ir užkirsti kelią šiam šeimų "vėžiui".

      Kai negimusios gyvybės sunaikinimo karsteliai daugelyje šalių nustelbė meilės ir aukos lopšelius, tada net liberališkųjų valstybių galvos pradėjo griežtinti baudžiamuosius kodeksus ir siuntė į Romą padėkos laiškus Popiežiui, taip narsiai ir drąsiai gynusiam prigimties ir Dievo įstatymus šeimoje. Jiems atsivėrė akys, kaip skaudžiai atkeršija pati prigimtis, kai žmogus pakelia prieš ją ranką ir jos tvarką sužaloja. Pažinti šį prigimties balsą šeimos gyvenime ir jam klusniai, nebijant kad ir didžios aukos, nusilenkti yra priešjungtuvinio parengimo tikslas, įkvepiąs jaunavedžių protuose ir širdyse kūdikio meilę.

b. Ištikimybė

      Naujos gyvybės pažadinimas šeimoje, jos paruošimas ir išvedimas į fizinio ir dvasinio gyvenimo pilnatį yra didelė ir kilni pareiga, patikėta tėvams. Nereikia todėl stebėtis, kad prigimties ir dieviškieji įstatymai, paskyrę šeimai tokį tikslą, padarė ją tvirtove, kurią saugo ir globoja antroji moterystės gėrybė, šv. Augustino vadinama  i š t i k i m y b e .

      Moterystės ištikimybę sudaro šie dalykai: "vieningumas, skaistybė, meilė, padorumas ir garbingas klusnumas" (enc. "Skaisčiosios moterystės"). Visos šios ištikimybės sudedamosios dalys yra labai reikšmingos ir svarbios, mat, jos yra palenktos ir padeda tobuliau pasiekti pagrindinį tikslą — pažadinti naują gyvybę ir suteikti jai rūpestingą auklėjimą. Be to, moterystės ištikimybė ateina pagalbon ir patiems vedusiems, nešdama abipusę pagalbą, laimę ir darnumą.

      "Ištikimybė pirmoj vietoj reikalauja tobulo moterystės vieningumo, kurį nustatė pats Kūrėjas pirmųjų tėvų moterystei. Ji turėjo būti tik tarp vieno vyro ir vienos moters. Nors paskiau vyriausiasis Įstatymleidys — Dievas šį pirmykštį įstatymą kuriam laikui buvo sušvelninęs, tačiau nėra jokios abejonės, kad Evangelijos įstatymas pilnai atstatė tą ankstyvesnįjį moterystės vieningumą ir atšaukė bet kokią šiuo reikalu dis-pensą ("Skaisčiosios moterystės").

      Šis moterystės ryšio vieningumas, išplaukiąs iš ištikimybės, teigiamuoju savo požiūriu leidžia vyrui ir žmonai siekti moterystėje antraeilio tikslo — panaudoti Dievo duotąją galią naujai gyvybei pažadinti, gi neigiamuoju požiūriu vedusiems draudžia tą galią panaudoti su kitais asmenimis.

      Šią moterystės ištikimybę stiprina ir padeda išlaikyti  s k a i s t y   b ė s  dorybė, nuskaidrinta vedusiųjų  m e i l e .  Šeimyninio gyvenimo skaistybė ir meilė ugdo vedusiųjų tarpe pagarbą, dorinį kilnumą, padeda vienas kitam siekti krikščioniškojo tobulumo viršūnių ir tokiu būdu panaikina kasdieniniame gyvenime įsivyravusią nuomonę — "vedusiems viskas galima"... Skaistybės ir meilės dorybės visą šeimyninį gyvenimą įstato į prigimties ir dieviškųjų įstatymų nuostatus, kurie saisto ir prižiūri moterystės teises ir pareigas. Kas į tuos įstatymus lengvai numoja ranka, teisindamiesi "vedusiems viskas leidžiama", tie labai dažnai šventąjį šeimos židinį paverčia paprastu bendru gyvenimu, kur nuodėmė seka nuodėmę ir šeimą pastato iširimo grėsmėje.

      Veiksmai, priešingi vedusiųjų skaistybei ir meilei, panaikina sąžinės ramybę ir dvasinę lygsvarą, kurios atstatyti ar sąžinės nuraminti negali nė "moksliškiausi vardai", sugalvoti šeimos gyvenimo "reformatorių", pvz. draugystė ir psichologinis asmenybių papildymas, profesinė laimė, nenorinti jokios šeimyninės naštos, gimimų kontroliavimas, eugenikos motyvai ir t. t. Visi šie samprotavimai, perdėtai ir nesveikai iškeldami moterystės teises, iškreipdami moterystės tikslus ir jų priklausomumą, labai dažnai užmiršta ir nieko nekalba apie moterystės  p a r e i g a s .   Gera ir naudinga pažinti ir žinoti savo luomo teises, tačiau negalima užmiršti nė pareigų, nors jos būtų sunkios ir atsakingos. Ši tiesa galioja visame žmogiškajame gyvenime, ji dera įkvėpti ir tuose asmenyse, kurie planuoja ir rengiasi imtis rimtų ir atsakingų šeimyninio gyvenimo pareigų.

Nemuno kilpa ties Birštonu    J. Pautienius

      Pagaliau bendruomeninis šeimos gyvenimas, stiprinamas moterystės ryšio vieningumu, skaistybe ir meile, garbingu  k l u s n u m u   atskleidžia mums tokią bendruomenę, kurioje matome asmenį, turintį autoritetą ir atsakingumą už darnų, sklandų ir išmintingai vedamą gyvenimą. Pati prigimtis ir dieviškieji įstatymai tokiu autoritetu šeimoje paskyrė vyrą, jau pačios prigimties apdovanotą didesne fizine jėga, drąsumu ir sumanumu vadovauti ir vesti darbus bendruomeniniame gyvenime. Šios prigimtinės vyro dovanos turi apsireikšti ir šeimoje, juk logiška ir natūralu, kad ir čia turi būti balsas, kuris painų ir sudėtingą šeimos gyvenimą, šakotus jo interesus tvarkytų autoritetingu žodžiu ir sprendimu.

      Šie klausimai, liečią "bosavimą" šeimoje, visais laikais kėlė ir tebekelia gausybę ginčų, diskusijų ir nesutarimų. Kai kur ir kai kada šis garbingas klusnumas šeimoje moterį pavertė vyro gašlumo auka ir verge, pagimdė moterų emancipacijos klausimą bei sąjūdį, trokštantį išsiveržti iš vyriškojo autoriteto valdžios ir ginti moterų teises šeimoje, visuomenėje, politiniame gyvenime. Tie klausimai audrino ir tebeaudrina socialinį gyvenimą, tačiau katalikams, ieškantiems ir siekiantiems šiuose ginčuose sveiko ir nuosaikaus sprendimo, visada tikruoju kelrodžiu liks įsidėmėtini pop. Leono XIII žodžiai:

      "Vyras yra šeimos viršininkas ir moters galva. Bet moteris, kadangi ji yra kūnas iš jo kūno ir kaulas iš jo kaulų, turi pasiduoti ir paklusti vyrui, tačiau ne kaip tarnaitė, o kaip draugė, atseit, kad jos rodomam paklusnumui nestigtų nei padorumo, nei garbės. Ir tame, kuris vadovauja, ir šioje, kuri klauso, Dievo meilė turi būti nuolatinė pareigų rikiuotoja, kadangi vienas nešioja Kristaus, o kitas Bažnyčios paveikslą" (enc. "Arcanum divinae sapientiae").

      Šitaip suprastas ir vykdomas šeimoje garbingasis klusnumas padeda išlaikyti šeimoje meilę ir pagarbą, nuoširdžiam bendradarbiavimui suburia joje tėvus ir vaikus — čia vienas kito klauso, gerbia, kartu vargsta ir kartu džiaugiasi, mat, čia viską apšviečia ir gaivina gyvenimo rikiuotoja ir vadovė —  D i e v o  meilė.

c. Sakramentas

      Trečiąją moterystės gėrybę — sakramentą pop. Pijus XI taip paaiškina:

      "Visų gėrybių atbaigimas ir lyg koks jų vainikas yra toji krikščioniškosios moterystės gėrybė, kurią šv. Augustinas pavadino Sakramentu. Ji apima ir moterystės neišardomumą ir santuokinės sutarties išaukštinimą bei pašventimą, kurį suteikė Kristus, paversdamas ją malonę teikiančiuoju ženklu "(Skaisčiosios moterystės").

      M o r a l i n i a m e   jaunavedžių parengime moterystei apsiribodami tik  p r i g i m t i n ė s  moterystės sąvoka, turime priminti, kad ši trečioji moterystės gėrybė, sakramentas, suprastas ir siaurąja prasme, teigia moterystės ryšio neišardomumą, kurį diktuoja prigimties įstatymai.

      Moterystės ryšio neišardomumas, visame šeimos gyvenime užimdamas aukščiausiąją vietą, daugiausia susilaukia priešų ir piktų priekaištų. Daugelis balsų mėgsta tvirtinti, kad moterystės sutartis savo esme ir prigimtimi nėra buvusi neišardoma, tik vėliau įvairūs asmenys ar institucijos ją padarė neišardoma.

      Šių eilučių autoriui kartą šiame krašte teko susitikti ir kalbėtis su savu tautiečiu, kuris, kasdieniniame gyvenime besidžiaugdamas čia praktikuojama šeimos "laisve ir ištuokos lengvatomis", įterpė pokalbin žodžius:

      — Lietuvoje šeima buvo tvarkoma perdaug jau senoviškai... Mes buvome atsilikę nuo pažangiųjų kraštų ir laikėmės perdaug jau griežtų moterystės įstatymų... Čia, Amerikoje, visai jau kitaip gyvenama ir tvarkomasi...

      Tokie ir panašūs balsai mano, kad moterystės ryšio išardomumą ir neišardomumą gali nustatyti, keisti atskiri ir skirtingi krašto įstatymai, papročiai bei įsigalėjusi praktika. Jei mūsų seneliai ar tėvai, būdami atsilikę nuo "pažangaus galvojimo", laikėsi moterystės įstatymuose neišardomumo, tai negalima manyti, kad tie patys įstatymai ar atsilikęs paprotys turi mus saistyti ir čia, pažangos ir moderniosios technikos šalyje.

      Tokius balsus girdint ir juos besiaiškinant, negalima užmiršti, kad v i e n a  tėra žmogiškoji prigimtis, v i e n i   ir  v i e n o d i  tėra prigimties įstatymai, kurie nesikeičia, gyvenant šiapus ar anapus Atlanto. Prigimties balso, įrašyto žmogaus prote ir valioje, negali pakeisti vandenynai, upės, kalnai ar miestai. Žinoma, galima išleisti įstatymų, priešingų prigimties nuostatams, galima bandyti įvesti naujų papročių, teikiančių daugiau "laisvės bei lengvatų" ir šeimyniniame gyvenime, tačiau negalima galvoti, kad jau pakeista žmogiškoji prigimtis ir joje įrašytas prigimties įstatymas.

      Moterystės ryšio neišardomumas, išplaukiąs iš prigimties įstatymo, padeda apsaugoti prigimtinę draugiją — šeimą, padeda jai siekti prigimties skirto uždavinio — gimdyti bei auginti naujas būtybes ir išvesti jas į žmogaus prigimčiai deramą tobulumą, palaiko šeimoje tvarką ir ramybę, kurios siekia visas žmonių socialinis gyvenimas.

      Moterystės ryšio neišardomumas, tiesa, šeimos nariams atneša didžią, dažnai gal ir karčią tikrovę, pareikalaujančią daug aukos ir kančios, tačiau nereikia užmiršti, kad tokios aukos ir kančios pareikalauja ir visi kiti didesnieji žmogaus darbai, skirti didiems uždaviniams ir tikslams. Be atsakingumo jausmo, be aukos ir kančios dvasios nieko didingo ir rimto žemės gyvenime neįmanoma atlikti. Be tokios heroiškumo dvasios neįmanoma nė šeima, pati pirmoji ir pagrindinė bendruomeninio gyvenimo institucija, Kūrėjo išmintimi ir meile įjungta į Jo dieviškosios kūrybos planą — dalyvauti kūrybos darbe, užpildyti žemę ir joje viešpatauti. Didis žmogui paskyrimas — didis ir atsakingumas!

      Asmenys, kurie prieš jungtuves nepajėgia suprasti moterystės ryšio neišardomumo tikrovės, kurie nujaučia, kad jų būdo savybės ar kitokie nesveiki įgimti polinkiai neleis jiems išlaikyti tvirtą ir neišardomą moterystės ryšį, verčiau teneina šeimos gyveniman ir tenebando įsipareigoti tokioms pareigoms, kurių neatliks.

      Suprasti ir įsijausti į moterystės neišardomumo tiesą, savo moralinį tinkamumą pasverti ir sugretinti su šia vedusiųjų luomo pareiga, ieškoti būdų ir auklėjimosi priemonių, kaip po jungtuvių išlaikyti tvirtą ir nepalaužiamą moterystės valią — svarbieji priešjungtuvinio parengimo uždaviniai.

      M o r a l i n i s   jaunavedžių tinkamumas moterystei, apspręstas proto ir valios galių, padedančių sudaryti tikrą moterystės sutartį, įveda juos į praktišką, konkretų šeimos gyvenimą, kurį turi puošti pastovūs vedusiųjų moraliniai nusiteikimai, atsiremią _į tris pagrindines moterystės gėrybes: vaikus, ištikimybę ir neišardomumą. To reikalauja moterystė, suprasta natūraliuoju požiūriu, kuri yra laisva, abipusė vyro ir moters sutartis, kuria laisva valia ir sutikimu pasižadama gyventi pastovų, neišardomą šeimos gyvenimą, pirmon eilėn skirtą gimdyti ir auklėti vaikus, be to, siekti ir antraeilių moterystės tikslų: legaliu būdu šeimoj naudotis moterystės teisėmis, vienas kitam padėti ir lengvinti kasdieninį gyvenimą.

      R e l i g i n i s   jaunavedžių pasirengimas moterystei atsiremia į tiesą, kad moterystė nėra vien prigimtinė sutartis — ji yra Naujojo Įstatymo Sakramentas, teikiąs malonę. Šiuos klausimus teks panagrinėti kituose straipsniuose.    (B. d.)


 

      Neseniai Popiežius dar palengvino tikintiesiems priimti Šv. Komuniją. Dabar jau nereikia būti nuo vidurnakčio nevalgiusiam. Užtenka nieko nevalgyti 3 valandas ir nieko negerti (išskiriant vandeni) 1 val. prieš Komunija. Taip gali elgtis kiekvienas tikintysis be jokio specialaus leidimo. Alkoholinius gėrimus galima gerti 3 val. prieš Komuniją.