A. TAMOŠAITIS, S. J.
— Profesoriau, patarčiau Jums, užuot skleidus savotiškas idėjas, paskaityti didžiąsias popiežių enciklikas ir pajusti Bažnyčios pulsą, kad pamatytute, kaip turi būti tvarkomi Bažnyčios ir Valstybės reikalai...
Tokį patarimą prieš 10 metų parašė vienas plačiai žinomų dvasiškijos atstovų prof. Maceinai, užgirdęs apie jo klabinamą nepasaulėžiūrinės politikos mintį. Sakytas asmuo, nuoširdžiai draugiškas tiesos mylėtojas, savo laišką ir profesoriaus atsakymą yra viešai davęs paskaityti man — tuosyk dar jaunam filosofijos studentui — ir būreliui draugų. Dėl to jis visai nesupyks, jei, išeidami iš jo žodžių, pabandysime pajusti, kaip tas Bažnyčios pulsas plaka nepasaulėžiūrinės politikos atžvilgiu. Kad šitas klausimas yra didžios svarbos ateities Lietuvos santvarkos formavimui, aiškinti nereikia.
Kas yra nepasaulėžiūrinė politika? Keletu grubių bruožų ją galima šitaip apibūdinti. Pasaulėžiūrinė politika, kaip pats žodis sako, reiškia, kad valdžia kurią nors religiją — arba apskritai pasaulėžiūrinius įsitikinimus — išskiria iš kitų, ypatingai globodama, remdama, net įsirašydama į savo konstituciją, kaip valstybinę, oficialią. Kitokio tikėjimo arba pažiūrų asmenims duodama daug mažesnė laisvė reikštis arba neduodama jokios. Pavyzdys — Ispanija. Priešingai, nepasaulėžiūrinės politikos valstybėje kiekviena religija ir pažiūra turi lygią teisę ir lygią laisvę reikštis. Nė viena nėra labiau už kitas remiama ar privilegijuojama. Pavyzdys — JAV.
Nesusipratimams išvengti pastebėtini du dalykai. Pirma, iš to, kad kiekviena religija turi lygią teisę valstybėje, visiškai neseka, kad visos laikomos lygios vertės. Panašiai kaip iš to, jog ir t a r n a s ir universiteto p r o f e s o r i u s yra lygūs prieš įstatymus, neseka, kad jie abu yra lygiai verti. Teisė ir vertė yra du skirtingi dalykai. Antra, iš to, kad valstybinė sritis ir bažnytinė sritis nėra sujungtos, bet viena nuo kitos atskirtos, visiškai neseka, kad Valstybė būtinai turi Bažnyčiai atsukti nugarą, ją ignoruoti. Panašiai kaip iš to, kad kuris nors jaunuolis nesusijungia su pažįstama mergaite vedybiniais ryšiais, neseka, kad jiedu turi dėl to vienas nuo kito nusigrįžti, būti svetimi, visiškai nepažįstami. Tarp vedybų ir vienas kitam svetimumo yra dar vienas dalykas — darnus bendradarbiavimas, graži draugystė. Tas pats pasakytina apie Bažnyčios ir Valstybės santykius.
Kurios tad politikos linkme plaka Bažnyčios pulsas — pasaulėžiūrinės ar nepasaulėžiūrinės? Atsakymui pažiūrėkime į kelis aukštų Bažnyčios atstovų pasisakymus. Pabraukimai juose padaryti straipsnio autoriaus.
1. Portugalija
1940 m. pavasarį buvo pasirašytas konkordatas tarp Portugalijos ir Šv. Sosto. Kitų metų rudenį kardinolas Cerejeira, Lisabonos patriarchas, savo ganytojiškame laiške šitaip apie konkordatą kalba:
"Kitas konkordato nuostatų bruožas yra Valstybės ir Bažnyčios viena nuo kitos nepriklausanti savivalda, jos abi yra nepriklausomos ir laisvos savo kompetencijos srityje. V a l s t y b ė n e g l o b o j a B a ž n y č i o s , o Bažnyčia nesikiša į Valstybės reikalus... Portugalijos Valstybė pripažįsta Bažnyčios buvimą, garantuoja jai laisvę, tačiau j o s n e r e m i a i r n e p r o t e g u o j a , k a i p v a l s t y b i n ė s r e l i g i j o s... Šis faktas leidžia Bažnyčiai vykdyti savo užduotį — skleisti evangeliją — didesniu tyrumu. Tai, ką ji praranda, n et u r ė d a m a o f i c i a l i o s V a l s t y b ė s g l o b o s , atgauna skaisčioje veikimo laisvėje. Nesusirišus kompromisais ir įsipareigojimais su politine galia, jos balsas įgauna didesnio svarumo žmonių sąžinėms. Cezariui palieka visiškai laisvą veiklos lauką, kad geriau galėtų užsiimti Dievui priklausančiais dalykais. Ji yra tyro kristalo indas, iš kurio pilasi krikščioniškojo apreiškimo turtai..."(Brotéria: Revista contemporánea de cultura, 33-1941, Lisboa, 579 p.).
Tie žodžiai turi juo didesnės reikšmės, kad Portugalija yra viena iš katalikiškiausių šalių (pagal 1921 m. gyventojų skaičiavimą 99, 86% sudaro katalikai). Pagrįstai taip pat kalbama apie krašto dvasinį atsinaujinimą Fatimos pasirodymų dėka. Valstybės priešaky stovi visiems girdėtas gilus katalikas Solazaras, turis visos tautos pasitikėjimą. Nežiūrint to, Katalikų Bažnyčia nėra nei Įrašyta į konstituciją, kaip oficiali valstybės religija, nei kokiu nors būdu išskiriama iš kitų privilegijomis. Tauta Portugalijos valstybėje vedama grupuotis ne apie pasaulėžiūrines partijos, o apie kultūrinius, visus piliečius apjungiančius uždavinius. Kitais žodžiais, yra ne religinė, o kultūrinė valstybė.
2. Austrija
1956 m. rudenį Austrijos vyskupai išleido bendrą ganytojišką laišką tikintiesiems svarbiausiais visuomeninio gyvenimo klausimais. Vienoje jo vietoje paliečiami ir valstybės santykiai su religija:
"Trečia, valstybė turi būti n e t i k y b i n ė , ne neutrali, o k u l t ū r i n ė. Viduramžiais būta t i k y b i n i ų v a l s t y b i ų . T a s l a i k o t a r p i s p r i k l a u s o p r a e i č i a i"(Herder - Korrespondenz, 1957 m. sausio mėn. Freiburg i. Br., 183 p.).
Prieš porą dešimčių metų Austrija bandė būti tikybine valstybe. 1933 m. valdžią perėmus Dollfussui, katalikų tikėjimas suvalstybintas, padarytas oficialiu. Netikinčiųjų tėvų vaikai pradėti versti dalyvauti katalikų tikybos pamokose; kitokių pažiūrų švietėjai pašalinti iš liaudies universitetų. Palengva, nejučiomis valstybinės vietos pasidarė neprieinamos nekatalikams. Kadangi religija padaryta valstybės interesu, valdžia įsivedė įstatymą, pagal kurį pilietis, pakeitęs savo tikėjimą, turėjo ištisus metus laukti, iki pakeitimas bus oficialiai pripažintas galiojančiu.
Šitas istorinis fonas — ir jo netikslingumo įžvelgimas — priduoda naujo svarumo Austrijos episkopato jungtiniam pareiškimui. Vyskupai tad kviečia gyventojus grupuotis ne tikybiniais, o kultūriniais pagrindais. Tai ne kas kita kaip nepasaulėžiūrinė politika.
3. Anglija
Praėjusio šimtmečio gale Anglijos ministeris Gladstone ir būrys kitų, cituodami popiežių potvarkius ir teologų raštus, primetinėjo katalikams, jog jie negalį toleruoti kitaip tikinčiųjų. Kardinolas Manning, vienas iš žymiausių figūrų Vatikano visuotiniajame Bažnyčios susirinkime, į tai atsakė įsidėmėtinais žodžiais: "Jei katalikai rytoj perimtų Anglijoje valdžią, nebūtų įvestas nė vienas baudžiamasis nuostatas, nė vieno piliečio tikėjimui nebūtų daroma nė šešėlio prievartos... Jei katalikai taptų rytoj šių žemių "karališkoji giminė", jie n e n a u d o t ų p o l i t i n ė s g a l i o s k e i s ti i r r e g u l i u o t i m ū s ų t a u t o j e e s a n č i ų k i t o k i ų r e l i g i j ų . Mes neuždarytume nė vienos jų bažnyčios, nė vienos kolegijos, nė vienos mokyklos... Matome, kokiu stebinančiu negalvojimu ir minties lėkštumu popiežių aktai iš s e n o j o B a ž n y č i o s p a s a u l i o tarsi kokiu šuoliu perkeliami į d a b a r t i n į , kurs savo viešuoju gyvenimu ir įstatymais yra liovęsis būti ne vien katalikišku, bet, pasakyčiau, netgi krikščionišku... Mūsų senieji Bažnyčios teologai, kaip Bellarminas ir Suare-zas, tuos klausimus traktuoją, visai kitaip būtų rašę, jei būtų gyvenę dabartiniu metu" (Henry Edward Manning, The Vatican Decrees in Their Bearing on Civil Allegiance, London 1875, 93-95 p.).
J. Pautienius Pilka diena
Paskutinieji kardinolo žodžiai yra geras priminimas neapsigauti ir nelaikyti Bažnyčios pulsu tai, kas joje randama prieš kelis šimtus metų!
4. Jungtinės Valstybės
Jokūbas Gibbons,ilgametis ir vienintelis savo metu JAV kardinolas Baltimorėje, miręs 1921 m., rašo: "Amerikos katalikai d ž i a u g i a s i s a v o B a ž n y č i o s i r V a l s t y b ė s a t s k y r i m u . Negaliu įsivaizduoti aplinkybių, kuriose jųdviejų jungtis taptų pageidautina iš Bažnyčios ar Valstybės pusės. Mes žinome, kiek palaimos dabartinis sutvarkymas neša: garantuoja mums laisvę ir suriša kunigus su žmonėmis į daug glaudesnę vienumą negu galėtų padaryti Bažnyčios ir Valstybės unija" (North American Review, 1909 m. kovo mėn., 336 p.).
Pačioje praėjusiojo šimtmečio pabaigoje rašo Popiežiaus valstybės sekretoriui kard. Rampolai:
"Nedvejodamas pasakysiu, jog Jūsvisame pasaulyje nerasite vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų katalikiškesnių, tvirtesnių savo tikėjime ir paklusnesnių Apaštalų Sostui... Šv. Tėvas Pijus IX neperdėdamas galėjo sakyti, jog niekur nesijaučia popiežium labiau kaip Jungtinėse Valstybėse. Ir Jo Šventenybė Leonas XIII panašiai yra pasisakęs. Niekur pasaulyje jo tvirtos ir išmintingos direktyvos, duotos Bažnyčiai, nebuvo paklusniau ir didesne pagarba įvykdytos kaip pas mus" (John Tracy Ellis, The Life of James Cardinal Gibbons, Milwaukee 1952, II, 61 p.).
Gavęs Romoje kardinolo skrybėlę, sau paskirtoje bažnyčioje, Maria in Trastevere, pasakė kalbą apie Bažnyčios ir Valstybės atskyrimą Amerikoje. Prisimindamas savo kalbą po dvidešimties metų, viename laiške rašo:
"Tačiau nuo to meto laikai pasikeitė. Pareikštoms mintims tuokart prieštaravusių nevienas vėliau skubėjo prisijungti prie mūsų. Patirtis juos pamokė, jog tai v i e n i n t e l ė s v e i k a s a n t v a r k a , ir juo greičiau krikščioniškosios tautos ją priims, juo geriau bus Bažnyčiai ir jos narių stiprėjimui"(ten pat, I, 313 p.).
5. Lietuva
Vyskupas Būčys,dar būdamas tik kunigu, savo studijoje apie auklėjimą rašo:
"... vakaruose XVI šimtmetyje sustiprėjo taisyklė "cujus regio eius religio" (kieno karalija to ir tikyba). Tačiau vakaruose ta barbariška taisyklė greitai žuvo. Jos vietą užėmė tikėjimo laisvės principas. Jis sako: "Viešpatija (—valstybė, aut.) neturi kištis į religinius žmogaus įsitikinimus. Ji neplatina tikėjimų nei netrukdo jiems". Ta sveikoji mintis yra ir Jungtinių Valstybių Konstitucijoje.
Amerikos konstitucija žengė dar vieną žingsnį pirmyn. Ji įsirašė žodžio ir spaudos laisvės principą. Šitasai reiškia: "Viešpatija neturi kištis į žmonių pažiūras ir jų išreiškimus gyvu žodžiu ir spaudoje."
... minėtu du laisvės principu turi bendrą pamatą. Tas platusis jųdviejų pamatas yra niekas daugiau, kaip principas, jog viešpatija turi teisę aprūpinti žmonių kūno gyvenimo reikalus, o n e t u r i t e i s ė s k i š t i s į d v a s i o s , p a ž i ū r ų i r t i k ė j i m o r e i k a l ų a p r ū p i n i m ą . Tą daro kiekvienas sau arba skyrium, arba susitarę su kitais. Idant tai galėtų įvykti, dabartinis mokslas apie viešpatijas stato dar vieną principą, būtent, draugijų laisvės principą.
Visos dabartinės kultūringos viešpatijos pripažįsta tris laisves: tikėjimo, spaudos ir draugijų. Negalima nepripažinti tų trijų laisvių pamato, būtent, principo, kad v i e š p a t i j a n e t u r i k i š t i s į i d ė j ų , į s i t i k i n i m ų , p a ž i ū r ų s ri t į , n e s t o j e s r i t y j e v i e š p a t i j a n e t u r i k o m p e t e n c i j o s . Pripažinti jai kompentenciją toje srityje yra vis vien, ką sugriauti dabartinių laisvių pamatą"(Kun. Pr. Būčys, Apie Apšvietą, "Draugo" leidinys Čikagoje 1918 m., 36-37 p.).
6. Popiežius
Tokie yra žodis žodin aukštų Bažnyčios vadų — kardinolų ir vyskupų — pasisakymai iš penkių įvairių šalių. Kaip antspaudą gale galime pridėti popiežiaus balsą. Visi paskutinieji popiežiai yra pakartotinai pabrėžę sąžinės laisvės principą. Taip, pavyzdžiui, Leonas XIII enciklikoje "Libertas" sako: "Šita laisvė (t. y. sąžinės), laisvė verta Dievo vaikų, taip garbingai saugojanti žmogiškojo asmens kilnumą, yra viršum visokios priespaudos ir prievartos" (Actą Sanctae Sedis, 20-1888, 608 p.). O sąžinės laisvės neša su savim laisvę ją reikšti gyvenime. Vykusia prof. Maceinos pastaba (1948 m. spalių mėn. "Aiduose", 395 p.), valstybė, kuri giriasi duodanti sąžinės laisvę, bet neleidžianti jai reikštis darbu, absoliučiai nieko neleidžia. Savo vidaus pasauliui niekas laisvės nereikalauja; žmogaus sielos gyvenimas yra laisvas iš esmės. Iš valstybės jai laisvės niekas neprašo! Šiandien — spaudos laisvės principu — jau daug kur galima visai laisvai reikšti savo įsitikinimus žodžiu. Turi ateiti laikas, kada — nepasaulėžiūrinės politikos principu — kiekvienoje sveikais dėsniais besivadovaujančioje valstybėje bus taip pat laisvai galima reikšti savo įsitikinimus ir darbu.
Būtų klaidinga manyti, kad Bažnyčioje nesigirdi stiprių priešingų balsų. Tačiau iš to, ką matėme, galime padaryti santūrią, bet nesugriaunamai tvirtą išvadą: Bažnyčios pulse nepasaulėžiūrinė politika plaka stipriais dūžiais.