KRISTINA KULIAVAITĖ

     Visa salė, lyg smarkus atogrąžų lietus, prapliumpa audringai ploti. Ploja, ploja ilgai... Ina dar kartą nusilenkia. Meta žvilgsnį į salę. Minios žmonių, matyti tik šviesūs pakelti veidai, lyg daugybė baltųjų dobilų mėnesienoj. Dar kartą ji sulenkia gilų reveransą. Visai išdžiūvusi burna. Dantys kaip kreidiniai. Lūpos neslysta — šypsena sunki, net skauda... Ateina rožės. Už rožių šypsniu perskeltas išsipraktikavusio gėlių įteikėjo veidas. Iškilmingai paduoda ranką, giliai nusilenkia. Ina dar kartą priklaupia, ir susvyruoja uždanga.

     Balerina greitai bėga pro besitriūsiančius ir įvairiom kryptim besisukinėjančius šokėjus, scenos tvarkytojus, šviesų technikus. Ji skuba savo rūbų kambarin atgauti kvapo.

     —    Ak, panele Ina, jūs buvote puiki, kaip visuomet. Jūs šokote stebėtinai! — tvirtai abi rankas užnarpliojęs aplink jos rankos riešą, sveikina teatro direktorius, malonus ir simpatiškas.

     —    Teatre tikėk tik publikai, — galvoja Ina, — o už scenos kuo mažiau į tave kreipia dėmesį, tuo gali būti tikresnė, kad spektaklis pasisekė.

     Užtrenkus savo kambarėlio duris, Ina puola į fotelį. Užsimerkia. Drungnu svaiguliu įtampa nurieda sąnariais. Širdis plaka... krūtinėj, ausyse ir net smilkiniuose tie patys tvirti dūžiai, tartum ritmingi katedros varpai. Kojose ji pajunta staigų raumenų truktelėjimą ir virpesį, be jos noro ir valios.

     —    Jau tuojau galėsiu atsigerti. Suvilgyti lūpas galiu ir dabar...

     Ji apsidairo. Pirma negu spalvos pagauna akis, aitrus kvapų mišinys pasiekia sąmonę. Tas pats, amžinai tas pats gėlių kvapas. Kaip pas graborių. Tetrūksta tik žvakių...

     Kažkas beldžia į duris. Inai aišku kas...

     —    O, aš dar nepersirengiau. Prašau, palaukite automobily, stengsiuosi paskubėti.

     Ina skubiai nusiauna batukus ir balto vualiaus trumpą pūstą suknią pakeičia tamsiai mėlyna. Dar tik plaukai... Ištraukia segtukus, išnarplioja žvilgantį tinklelį, ir šviesios bangos krioklio šuoliu nukrinta ant pečių. Nežiūrėdama, rankomis susigraibo ant staliuko šukas ir, įsmeigus akis į veidrodį, ima šukuoti... baleriną. Taip, balerina... Šukuojanti ranka sustoja. Tu tik balerina... Ir kur tu skubi? Juk tavo namai čia, kur ir tavo gyvenimas. O tavo gyvenimas scenoje...

     Iną pagauna tas pats drungnas įtampos virpesys. Tik dabar jis kyla ir, pasiekęs krūtinės viršūnę, dūžta, bangos greičiu užliedamas ją visą... Atrodo, kad ji vėl scenoje. Muzikos magnetinė jėga, kaip ratas, sukasi, traukdamas ją paskui save svaiginančiu greitumu. Sodri melodija išlinksta, kaip pasaga, ir šokėja lengvai, lyg laumė, nušliuožia vaivorykštės lanku. Ryškūs tonai sutirpsta į ramią lopšinę ir švelniu motinos rankų liūliavimu supa ją lengvai, lengvai, kaip kūdikį. Aukštieji smuikų balsai, lyg galąstuvas, nuaštrina žvilgantį ritmo dalgį. Šis veja šokėją, užkabina, ir ji — lieknas, gležnutis žolės lapelis — virpėdama linksta ant jo. Linksta ir perlinksta... Tačiau saldus muzikos aštrumas piausto, o nepadalina. Vienbalsė, šalta ir plieninė ietis pašoka nuo smuiko pirštais neliečiamų stygų, šokėja pakyla, mostelia ir nuolankiu žuvėdros ramumu krinta į paskutinių akordų ir ovacijų marias...

     Šias kelias trumpas minutes ji jautė sukauptą, intensyvią egzistenciją. Ji gyveno tūkstančiuose žiūrovų, ir tūkstantinė minia gyveno ja. Bet kaip visa tai trumpa... labai trumpa. Jie išėjo, lyg atsibudę iš gražaus sapno, į savo namus, į jaukumu šiltą savo artimųjų tarpą, palikę man mano nuovargį ir mane pačią — darbo, nuolatinių pastangų ir žeminančiai monotoniškų praktikų sumą. Kažin ar apsimoka už kelias akimirkas akinančios saulės praleisti dienų dienas blankioje tamsoje?

     Labai lėtai Ina nusisega žvilgančius kaklo papuošalus. Nauju gyvumu suspindi mažas auksinis kryželis. Ina pastebi jį, palenkia galvą ir pabučiuoja. Taip, dar tik pradėdama baleto studijas, ji prižadėjo Viešpačiui, kad visada jį nešios ant kaklo. Bet tai tik trupinys jos pažadų ir svajonių. Juk ir pats apsisprendimas tapti šokėja atėjo iš gilaus noro pasiaukoti Jam, pereiti sunkią praktikų grandinę kaip atgailą už visą artistinį pasaulį. Ji troško išeiti į pirmąsias eiles, net į viršūnę, kad josios skaistus ir antgamtiškai turtingas gyvenimas kalbėtų apie Jį — Dieviškąjį Aktorių, begalinės kantrybės ir meilės įkvėpime įvykdžiusį mūsų atpirkimo Aktą.

     Šviesiame veidrodžio atspindyje Ina temato tik mažą auksinį kryželį...

     — Viešpatie, bet tai tik svajonės, kurios nevaikščioja kasdienio gyvenimo gatvėmis. Išėjau kaip ginkluotas kareivis į kovą, tačiau tariamame fronte priešo nėra. Niekas čia nestovi, atkišęs bedievybės kalavijo. Galvojau, eisiu mūsų Gerojo Ganytojo pavyzdžiu gelbėti tų, kurie kunigui neprieinami. Šokėjai, šokėjos, artistai — kaip musės sceninio gyvenimo tinkle. Bet į juos kelio nėra. Teatre juos gali pažinti ir įsijausti tiek pat, kiek gali permatyti viešbučio tarnautojus ar kokios nors įstaigos durininkus.

     Didžiulis alebastrinis brangaus tepalo indas krenta į kietą blizgantį scenos grindinį ir tirštas, skaidrus jaunystės svajonių aliejus išsilieja nesugrąžinamai...

     Ina greitai išbėga, sėda į laukiantį automobilį ir liepia vežti tiesiai į namus. Įbėgus į kambarį, puola motinai ant kaklo, o stambios ašaros, kaip pasvirusios žvakės vaškas, rieda žemyn.

     —    Na, kas tau, vaikeli? — nustemba motina tokiu netikėtu mergaitės išsiliejimu.

     —    Ak, mama, kaip gerai, kad tu čia... kad aš namie... Kaip tu nenorėjai, kad aš mokyčiausi baleto, bet aš vis spyriausi. Pamačiau, kad tu buvai teisi. Mama, aš jau nenoriu būti balerina. Tas gyvenimas scenoje toks beprasmis, taip viskas tuščia... Matau, kad turiu pasirinkti kelią, kuriuo eidama, aiškiau žinočiau, kam aukojuos.