Alg. Kezys, S. J.
Teisingai sakoma, kad žmogus gali išmokti ką tik nori, tačiau tik gudrus žino, ko mokytis. Prasidedant mokslo metams, nevienas abiturientų ir jaunų studentų pasijus kryžkelėje. Pasirinkę savo specialybės šaką, jie dar svarstys svarbų klausimą: kur studijuoti? Į kokią kolegiją stoti?
Kad klausimas yra svarbus, nereikia daug įrodinėti. Lietuviškas priežodis sako: "Su kuo sutapsi, toks pats patapsi". Kas supranta auklėjimo reikšmę žmogaus brendimo laikotarpy, ypač jo pažiūroms į gyvenimą formuojantis, tas lengvapėdiškai šito klausimo nesiims spręsti. Mokyklos, kolegijos, universitetai yra idėjų lopšiai. Juose bręsta žmogaus protas, gimsta principai, formuojasi ideologijos. Jeigu mes esame pratę kartoti: "pasakyk man, su kuo draugauji, ir aš pasakysiu, kas esi", lygiai teisingai galėtume tvirtinti: "pasakyk man, kur studijuoji, ir aš pasakysiu, kokių įsitikinimų esi."
Trumpai pasvarstykime katalikiškų kolegijų problemą. Ar katalikas turėtų lankyti katalikų vadovaujamą mokyklą, ar ne? Jeigu turėtų, tai kodėl?
Iš principo galima tvirtinti, kad katalikas turėtų eiti į katalikišką kolegiją. Bet nors tai logiškai skamba, tačiau ne viskas gyvenime tvarkosi pagal logiką. Gyvenimas gali pasukti ir neapskaičiuotu keliu. Leiskime tad pasisakyti tiems, kurie šiame klausime turi patyrimo.
Iš studento patirties
Valstybės Sekretoriaus sūnus Avery Dulles, baigęs Harvardo universitetą teisių daktaro laipsniu, neseniai perėjęs į katalikybę ir pernai įšventintas kunigu, savo straipsnyje "Katalikai nekatalikiškose mokyklose" išreiškia šiuo klausimu savo nuomonę. Jis rašo: "Paprastai nėra protinga, mano nuomone, versti jaunuolį lankyti katalikišką kolegiją. Jeigu jisai turės jon stoti vien tik verčiamas, jis iš visa to neturės jokios arba visai maža naudos. Bet jeigu jis atvirai pažvelgs į faktus, aš manau, kad nei jis nei jo tėvai neskirs pirmos vietos nekatalikiškai mokyklai."
Svarbiausia priežastis, kodėl katalikai neturėtų lankyti viešųjų kolegijų, sako Dulles, yra pavojus studento tikėjimui ir moralei. Patys profesoriai dažnai nesutinka, kaip aiškinti pačias pagrindines tiesas apie Dievą ir žmogų; neretas yra tikėjimui indiferentiškas, o kiti visiški ateistai. Nors tikintis studentas pradžioje ir atskirtų pelus nuo grūdų, tačiau ilgainiui klaidingos profesoriaus pažiūros gali lengvai įsiskverbti į jo protą, taip kad nė pats nepajus, kaip jo galvosena ir gyvenimas pasikeis. Girdėdamas, pavyzdžiui, iš anglų kalbos mokytojo, kad poetas Donne tikėjęs rojų tik kaip prietarą, arba iš istorijos pamokos, kad popiežius pasiskelbęs neklaidingu, kad atsigriebtų už savo prarastas žemes, žinoma, netylės ir užprotestuos. Bet ar jis pajėgs su profesoriumi ginčytis? Į vieną jo argumentą profesorius atsakys dešimčia. Ir taip vargšas studentėlis turės prieiti išvados, kad tokiomis progomis geriau tylėti, negu bergždžiai ginčijantis save ir savo tikėjimą išstatyti pajuokai. Dulles sako, kad dauguma tariamų katalikų, su kuriais jis bendravo kolegijoje, ją baigę, buvo jau virtę ateistais.
Pirmasis sniegas (akvarelė) Br. Murinas
Aišku, būna išimčių. Žvarbi kolegijos atmosfera kitam visai nekenkia, bet jį dar labiau užgrūdina. Yra dvasios stipruolių, kurie supasaulėjusioje aplinkoje bręsta tikėjime. Tačiau šis brendimas, Dulles nuomone, yra labiau negatyvus, būtent, kilęs vien tiktai iš reikalo ginti tikėjimą nuo puolimų, neturint progos jo pozityviai puoselėti ir ugdyti. Pozityvios tikėjimo praktikos, kaip sakramentai, bendros maldos, tikybos studijų rateliai yra būtinos studento dvasios išsivystymui. Negirdėdamas nei žodžio apie antgamtinį gyvenimą, jis rečiau apie jį galvoja, kol nuo jo visiškai atitolsta ir jį pamiršta.
Dulles dar pabrėžia, kad viešose mokyklose katalikas studentas dažnai neturi pakankamai prestižo savo kolegų tarpe. Jo pažįstami katalikai studentai nebuvo savo draugų ypatingai mėgiami. Vieni jų buvo pajuokiami dėl savo katalikiškų įsitikinimų, kiti, kad savo religijos nepraktikavo. Tik dideli gabumai gali užtikrinti studentui pripažinimą nekatalikiškoje atmosferoje.
Religiniai kūdikiai
Kai kas turi šiek tiek skirtingesnių nuomonių. Pavyzdžiui, kanauninkas J. D. Conway savo straipsnyje "Jaunimas universitete" pareiškia, kad viešųjų kolegijų auklėjimas nėra tokiam laipsny kenksmingas tikėjimui, kaip kai kam atrodo. Nors viešosios mokyklos aplinka katalikui dažnai nėra palanki ir visais atžvilgiais priimtina, tačiau susipratęs katalikas lengvai gali išvengti rimtesnių pavojų tikėjimui. Tame straipsnyje jis pastebi, kad nemažas skaičius studentų, ir niekeno neraginami, reguliariai atlikinėja religines pareigas, dalyvaudami net neprivalomose pamaldose.
Nekatalikiška mokykla yra kovos laukas, kuriame tikintis jaunuolis gali parodyti savo tikėjimo dvasią ir tapti net to tikėjimo apaštalu. Priešinga religijai atmosfera studentą dažnai paragina nuodugniau pastudijuoti diskutuojamus klausimus, plačiau susipažinti su Bažnyčios mokslo literatūra ir, reikalui esant, pasitarti su kapelionu. Iš čia ir kyla gyvas susidomėjimas religija, ugdąs gilesnį tikėjimą pažinimą ir meilę.
Bet tai tvirtindamas, kan. Conway neužmerkia akių prieš nekatalikiško auklėjimo pavojus. Autorius išskiria vieną jaunuolių grupę, kuriai viešųjų kolegijų auklėjimas gali būti ypatingai pavojingas. Tai taip vadinami religinio subrendimo kūdikiai arba silpnuoliai. Tokių "kūdikių" religinės žinios yra menkesnės negu jų protinio išsilavinimo lygis. Padarę nemaža pažangos mokslo srityje, tikybos pažinime jie prilygsta tik pradžios mokyklos mokiniui. Jų religijos "mokslas" — tai tik keletas maldelių, išmoktų ruošiantis pirmai komunijai, ir keletas neaiškiai aptartų katekizmo atsakymų, užsilikusių atminty iš vaikystės laikų. Jie nėra skaitę jokios rimtesnės religinės knygos, o apie gilinimąsi į religinius klausimus nėra nė kalbos. Šitas apsileidimas yra priežastis, kad susidaro nenugalima praraja tarp tikybinio ir intelektualinio subrendimo sričių. Religija, neturėdama būtino mokslinio pagrindo, savaime susmulkėja akademiko akyse. Tada religiniai pagrindai susvyruoja, padvelkus kad ir mažiausiam vėjeliui. O jeigu kyla galingesnis vėjas, tikėjimo rūmai bematant griūva.
Viešųjų kolegijų kapelionams yra žymiai mažiau vargo su tais, kurie yra gavę tvirtą religinį auklėjimą namuose ar katalikiškoje mokykloje. Tokie, išstatyti netikėjimo antpuoliams, lengvai atsispiria, dar netgi užsigrūdina. Tačiau religinio gyvenimo kūdikiai, šiai kovai visiškai nepasiruošę, joje dažniausiai žūsta.
Tikėjimo kūdikiai, Conway nuomone, sudaro pagrindinę studento religinio auklėjimo problemą. Norint ją išspręsti, yra būtina pakelti studento religinį išsilavinimą bent iki jo pasiekto intelektualinio lygio. Tokį uždavinį įvykdyti prie vietinių ir dabartinių sąlygų yra gana sunkus reikalas. Viešose kolegijose tikyba negali lenktyniauti su dėstomų dalykų tempu vien dėl to, kad dauguma universitetų neužskaito tikybos mokslo valandų. Newmano klubai stengiasi šią spragą užpildyti. Jie rengia paskaitas, duoda religines instrukcijas, veda tikybos kursus. Tačiau negaudami akademinio pripažinimo, tegali patraukti tik nedidelį studentų procentą. Kur religija turi pilnas dėstomojo dalyko teises, ten padėtis lengvesnė. Bet tai yra labai retas reiškinys. Nors Newmano klubai ir priklauso nuo studento geros valios ir noro, tačiau jie atlieka didelį uždavinį duodami progos studentui papildyti religines žinias ir iš viso rūpindamiesi kataliko studento moraliniu auklėjimu sekuliaristinėje Amerikos atmosferoje.
Bendrai paėmus, kan. Conway žiūri į katalikų studentų padėtį viešose kolegijose optimistiškomis akimis. Problemų yra, tačiau jos nėra neišsprendžiamos. Universitetas yra svarbi auklėjimo įstaiga. Nė vienas iš jos neišeina tokiam pat stovy, kokiame ją pradėjo. Katalikas, suprantąs pavojus ir žinąs, kaip nuo jų apsiginti, paprastai išeina laimėtoju. Nepakankamai išsilavinęs, silpnos moralės ir neatsakingas dažnai neatsispiria pagundoms ir suklumpa.
Br. Murinas Beverly Shores (akvarelė)
Išvados
Pasvarsčius šiuo klausimu katalikų tėvų, auklėtojų bei veikėjų nuomones, išryškėja viena bendra išvada: visi pasisako už tai, kad kataliko studento vieta yra katalikiškoje kolegijoje. Iš čia yra kilęs ir šūkis: "Visi katalikai į katalikišką mokyklą"! Jie puikiai žino, kad tik savose mokyklose yra įmanoma duoti jaunuoliui tinkamą religinį išsiauklėjimą ir apsaugoti jo tikėjimą nuo pavojų.
Gal būt, nevienas pasakys, kad ši teorija gražiai skamba, tačiau nėra praktiška. Jeigu katalikai eitų vien į katalikiškas kolegijas, tai aukštesnieji mokslai būtų prieinami tik mažai katalikų saujelei. Reikia pripažinti, kad dabartinėmis Amerikos sąlygomis nėra įmanoma šimtu procentų šį uždavinį realizuoti. Šiuo metu daugiau negu pusė visų Amerikos katalikų studentų mokosi nekatalikiškose mokyklose. Priežastys įvairios: vieni negauna katalikiškose kolegijose norimų kursų, kitiems privačios kolegijos yra perbrangios (finansiniai sunkumai, tur būt, yra svarbiausia priežastis, kodėl lietuviai katalikai vengia katalikiškų universitetų), kiti nepriimami dėl vietų trūkumo ir panašiai. Šios priežastys yra rimtos, ir kol jos nebus pašalintos, tol nebus įmanoma reikalauti, kad katalikai šimtaprocentiniai lankytų katalikų išlaikomas kolegijas.
Bet šie sunkumai problemos neišsprendžia. Pasauliniai universitetai vis vien sudaro katalikui rimtą klausimą, į kurį jis negali žiūrėti pro pirštus. Ką jis turi daryti? Į tai paprastai atsakoma taip: katalikas, aplinkybių priverstas studijuoti nekatalikiškame universitete, turi įsisąmoninti, kad jis mokosi nepalankioje savo tikėjimui aplinkoje; jis turi suprasti tos aplinkos pavojus ir žinoti, kaip nuo jų ap-siginti. Newmano klubai ir panašios katalikiškos organizacijos gali jam šiame reikale padėti. Joms jis turi prievolę priklausyti ir jų veikloje aktyviai reikštis.
Katalikiška nuomonė nepateisina tų, kurie studijuoja svetimuose universitetuose be pakankamos priežasties. Jie be reikalo išstato save pavojui, grasinančiam jų dvasiniam brendimui ir dažnai vedančiam prie religinės katastrofos. Tikėjimas yra brangi Dievo dovana, ir kas jo netenka, tas praranda neatperkamą antgamtinį turtą, neįsigyjamą už jokius žemiškus pinigus. Kam tikėjimas yra brangus, turi jį saugoti visomis galimomis priemonėmis. Kolegijos ir universitetai yra viena iš tų galimybių, kurioj e jauno žmogaus tikėjimas gali bręsti arba žlugti. Todėl katalikas, kuriam leidžia ištekliai ir kuris laisvai gali pasirinkti savo Alma Mater, turi duoti pirmenybę saviems katalikiškiems universitetams ir kolegijoms.