P. MALDEIKIS
I. Kultūros krizės problema. II. Kultūros krizės supratimas. III. Atskirų kultūros sričių dezintegracija. IV. Jos įtaka šių laikų žmogui. V. Lauktini posūkiai.
I.
TUOJAU po pirmojo didžiojo karo vokiečių filosofas Osvaldas Spengleris pranašavo Vakarų kultūros žlugimą. Analizuodamas kitados pasireiškusias kinų, indų, egiptiečių, graikų ir semito-arabų kultūras ir lygindamas su jomis dabartinę Vakarų kultūrą, jis įrodinėjo, kad kiekviena kultūra, panašiai, kaip ir gyvas organizmas, pergyvena savo kilimo — vaikystės, paauglystės ir jaunystės laikotarpį, savo žydėjimo amžių, savo menkėjimą arba senatvę, kuri pasireiškianti civilizacijos forma, ir pagaliau išsekusi sunyksta, kitaip tariant, miršta. Vakarų kultūra, jo manymu, dabar gyvenanti jau civilizacijos fazę — senatvę. Per kokius 300 metų Vakarų visuomenė su savo kultūra visiškai išsisemsianti ir turėsianti savo vaidmenį užleisti kuriai kitai rasei, lygiai kaip kitos praeities kultūros užleido savo vietą naujoms kultūroms, pasireiškiančioms kitose vietose ir su kitokiais kūrybingumo pradais.
Hipotezė, kad mūsų kultūra turės žlugti ir kad ji jau yra nykimo stadijoje, šiais laikais jau yra priimama skeptiškai. Daug kas mano, kad mūsų kultūros neištiks ankstesniųjų kultūrų likimas jau dėl to, kad dabar, kintant pažangai, yra susidariusi visiškai kitokia padėtis, negu toji, kurią turėjo pergyventi kitos išmirusios kultūros. Gyvenant šių dienų didžiausios pažangos metą ir pasiekus istorijoje negirdėtą gyvenimo lygį, sunku net prileisti mintį, kad tuo pačiu metu vyktų jau Vakarų kultūros ir Vakarų visuomenės nykimo procesas. Todėl dabar jau nedaug teatsiranda pesimistų, kurie tikėtų artėjančiu visišku Vakarų kultūros žlugimu. Tačiau beveik visi sutinka, kad tam tikra prasme mūsų kultūra yra pereinamojoje stadijoje. Jei nebekalbama apie kultūros žlugimą, tai labai dažnai kalbama apie jos krizę ir ieškoma iš jos išeities.
II.
Krizę paprastai suprantame kaip patekimą į didelius sunkumus, iš kurių išeitis yra tik nauji, lemiami apsisprendimai bei posūkiai. Suprantant kultūrą kaip mokslo, meno, socialinio gyvenimo ir šiaip didžiųjų vertybių realizavimo pažangą ir tos pažangos pasiektus rezultatus, jos krize reikia laikyti tos pažangos siekimų bei užsimojimų nepasisekimą arba iš viso jos patekimą į klaidas ir nusivylimą. Kalbėdami apie kultūros krizę, suprantame, kad šių laikų pažanga eina nevisiškai teisingu keliu, kad jos siekiami tikslai neveda visuomenės į vispusišką gerovę ir kad ji yra priėjusi tą momentą, kada turi persvarstyti savo kelius ir savo pasiektus rezultatus ir iš naujo apsispręsti, kokiomis vertybėmis ji turi toliau remtis ir kokių turi siekti tikslų.
Visi sutinka, kad šių dienų Vakarų kultūra daro tam tikrą ir labai svarbų posūkį, tačiau ne visi tą posūkį vadina krize. Daug kas jį vadina ne krize, o tik vertybių perkainojimu. Tačiau ir šis terminas rodo ne ką kitą, o tik tai, kad Vakarų kultūra yra pergyvenusi ar dar tik pergyvena tam tikrą nusivylimą, kad ji keičia savo vertybes ir kad ji yra dabar vertybių keitimo pereinamojoje stadijoje. Tačiau labai skiriasi filosofų bei sociologų pažiūros, dėl ko ta krizė vyksta ir kuria kryptimi eina mūsų kultūros posūkis. Materialistinės pasaulėžiūros žmonės aiškina, jog šiais laikais vykstąs pakitimas ta linkme, kad nutolstama nuo tradicinių vertybių bei principų ir pereinama prie tiksliaisiais mokslais pagrįstos pasaulėžiūros. Jų supratimu, naujoji kultūros stadija formuojasi ta linkme, kad atsižadama tradicinių, vadinamų dvasinių vertybių, kurios nebeatitinkančios nei naujausių mokslų pažangos, nei moderniųjų laikų dvasios, nei modernaus žmogaus reikalavimų, o kuriama vis didėjanti materialinė gerovė, pagrįsta naujausiais mokslo, technikos ir socialinės pažangos laimėjimais.
Br. Murinas Berniukas (akvarelė)
Kitaip kultūros krizę supranta visi tie, kurie greta materialinio pasaulio pripažįsta dar ir dvasinį gyvenimą su dvasinėmis vertybėmis ir principais. Jie taip pat sutinka, kad šių laikų Vakarų kultūra yra stipriai pasukusi materialistine kryptimi, tačiau jie mano, kad kaip tik dėl šio posūkio ji yra įėjusi į neteisingos pažangos kelią, tapo vienašališka ir taip pateko į krizę, iš kurios ji anksčiau ar vėliau turės ieškoti išeities. Jų manymu, Vakarų kultūra yra patekusi į krizę dviem požiūriais: 1) Vakarų kultūra yra tapusi vienašališka ir vienašališkai formuoja žmogų ir 2) ji yra netekusi idėjinės integracijos ir vis labiau tampa pati sau prieštaraujanti. Tokią pažiūrą atstovauja ir šis rašinys.
Vakarų kultūra laikoma vienašališka dėl to, kad ji nesiekia apjungti visų krypčių vertybių ir sukurti jų sintezę, vis daugiau išsižada dvasinių vertybių ir nutolsta nuo pastoviųjų principų ir vis labiau vertina tik vienos krypties, būtent, juslines vertybes, tapdama vis labiau empiriška, utilitaristiška, hedonistiška ir materialistiška.
Empiriška ji yra tuo, kad Vakarų žmogus, susižavėjęs empirinio pažinimo efektingumu ir tiksliųjų mokslų pažanga, mažai besidomi viskuo, kas empiriniam pažinimui neprieinama. Jame įsigalėjo tikėjimas, kad tik tai yra tikra, kas prieinama juslėmis, ir kad žmogus negali nieko pažinti, ko jis nepatiria savo juslėmis.
Šių laikų Vakarų kultūra darosi vis labiau utilitaristiška tuo, kad šiais laikais labiausiai progresuoja tai ir labiausiai domimasi tuo, kas žmogui praktiškai naudingiausia. Labiausiai progresuoja praktiniai bei pritaikomieji mokslai, o nebesidomima grynai teoretiniu pažinimu. Praktiškumui palenkiamas mokslas, menas, žmonių santykiavimas, net ir moralė.
Lygiai Vakarų kultūra kaskart darosi vis labiau hedonistiška, nes moderniojo žmogaus veikimo svarbiausi motyvai yra juslinio patogumo siekimas ir konkrečių gyvenimo nepatogumų išvengimas. Juslinio malonumo bei patogumo siekimas, moderniosios technikos vis daugiau tenkinamas ir skatinamas, nustelbia jo dvasinio pobūdžio įsipareigojimus ir principus. /
Vakarų kultūros empirizmas, utilitarizmas ir hedonizmas sutampa su jos pagrindiniu bruožu — materializmu, kuris yra tapęs nemažos žmonių dalies pasaulėžiūra.
Visos šios tendencijos yra stipriai atstovaujamos beveik visose moderniosios kultūros srityse, ir jų įsigalėjimas daro visą gyvenimą vis labiau vienašališką, nes visur vis labiau įsigali juslinės vertybės ir jusliškai pagrįsti principai, o vis mažiau besiekiama dvasinių vertybių ir vis mažiau besilaikoma antjuslinių principų. Su tuo vienašališkumu susiduriame mokslų pažangoje, vyraujančiose filosofinėse srovėse, meno kūrybos tendencijose, socialiniame gyvenime, moderniame laisvės kulte, net ir auklėjime.
Antras Vakarų kultūros krizės bruožas yra tas, kad ji yra pasidariusi labai nebevieninga ir dažnai pati sau prieštaraujanti. Ta jos dezintegracija yra kilusi dėl keletos priežasčių: 1) ji yra pasidariusi perdaug sudėtinga, ir įvairūs jos elementai nebesiderina vieni su kitais; pasisavindama iš įvairių kultūrų daug tarp savęs prieštaraujančių elementų, ji nėra jų organiškai apjungusi bei suderinusi į vieningą visumą; dėl to ji yra kiek chaotiškas iš įvairių kultūrų pasisavintų, tačiau nesuvirškintų elementų sinkretizmas; 2) joje vis daugiau įsivyrauja kiekybė prieš kokybę; vis daugiau joje ima reikštis tendencija į kiekybinį kolosalizmą be kokybės turinio; 3) jos integracija mažėja, menkėjant kūrybiškumui didžiųjų vertybių srityje; 4) jos vidinį prieštaravimą didina jos neturėjimas bendros idėjos ir bendrų principų, kurie apjungtų ją sudarančius elementus, kad jie kits kitam neprieštarautų.
Nepajėgdama nugalėti kalbamų vidinių sunkumų, Vakarų kultūra yra patekusi į dezintegracijos fazę. Tiesa, pilnos integracijos ji niekada ir nebuvo pasiekusi ir dėl savo sudėtingumo, ji gal niekada negalės vieningai apjungti visų savo elementų, tačiau šių dienų jos dezintegracija yra daug didesnė, negu bet kada buvo anksčiau, ir darosi vis pavojingesnė. Vienos srities kūryba neigiamai veikia kitas sritis, vienos srities pažanga prieštarauja kitų sričių pagrindiniams principams: menas griauna moralę, mokslas kėsinasi prieš religiją, filosofija nebesutinka su mokslais; asmuo atsiriboja nuo visuomenės; žmogus nebepripažįsta praeities palikimo, kurio įtakoje jis pats subrendo; didieji išradimai, daromi pagerinti žmogaus gyvenimui, nukreipiami naikinti pačiam žmogui ir kultūrai. Vadinasi, mūsų kultūra yra pasiekusi tą fazę, kurioje jos pažanga daugeliu atžvilgių nebesusiderina. Įvairių sričių tendencijos prieštarauja viena kitai ir skaldo pačią kultūrą iš vidaus.
(Bus daugiau)