DR. JUOZAS PRUNSKIS
Kaip nuolat kvėpuodami orą, mes net lyg ir nejuntame jo palaimingo veikimo, taip ir gimę bei išaugę krikščioniškos pasaulėžiūros atmosferoje, mes dažnai neįvertiname jos poveikio mums. Geriau tai galime įžvelgti, įsijausdami į tuos patyrimus ir pergyvenimus, kurie būdingi žmonėms, išvaikščiojusiems daug klystkelių ir pergyvenusiems daug ieškojimų, besistengiant išspręsti didžiąsias gyvenimo prasmės problemas, kurias jau nuo mažens išspręstas mums teikia katalikybė.
Šiuo klausimu yra labai įdomi prof. John O'Brien veikalų serija apie konvertitus. Vieną kitą iš jų šiuose straipsniuose prisiminsime.
JAV generolo istorija
Antrojo pasaulinio karo metu iškilo amerikiečių generolas James C. Fry. Karui pasibaigus, jis buvo pakviestas darbuotis generaliniame štabe Washingtone, o paskui, brigados generolo laipsniu, jis buvo nusiųstas į Austriją valdyti tą sąjungininkų užimtą kraštą. 1952 m. jis buvo nusiųstas į Korėją vadovauti antrajai pėstininkų divizijai. Savo žygiais jis taip pasižymėjo, kad buvo apdovanotas įvairiais ordinais: Bronzinės žvaigždės, Nuopelnų Legiono, Purpurinės Širdies, Prancūzų Garbės Legiono ir Karališkuoju Italijos ordinu. Kare jis daug visko pergyveno. Vieną epizodą jis taip aprašo:
— Kartą aš sutikau priešus su ginklais rankose tik už kokių 50 jardų. Kilo kova, kurios metu jie mirė, o aš išlikau gyvas. Tokie dalykai turėjo gilios įtakos į mano gyvenimą ir neišvengiamai palenkė mane savo viltis sudėti Dievuje, pasivedant Jo vadovybei ir pagalbai.
Jis tikėjo Dievą, sielos nemirtingumą, nuodėmių atleidimą bei reikalą gyventi pagal Dešimt Dievo Įsakymų, bet nepriklausė jokiai religinei bendruomenei. Jis stebėjo savo žmoną ir pats taip apie ją rašė:
— Aš pradėjau suvokti, kad Marjorie yra laiminga Bažnyčioje, o aš buvau nelaimingas — be inkaro ir be jokio aiškiai nustatyto tikėjimo.
Gyvenime jam teko daug keliauti. Gal didžiausią įtaką jo pasaulėžiūrai padariusi kelionė į Europą 1931 metais. Apie tai jis pats sako:
— Gražiosios senos katedros mane žavėjo, ir mes praleidome daug valandų, jas lankydami.
Jis pradėjo stebėtis katalikybe, kuri įkvėpė tokius didelius darbus. Savo pasisakyme prisipažįsta:
— Aš negaliu suprasti, kaip kas nors gali mąstyti apie Europos kraštų praeities istoriją, neišvengiamai neprieidamas išvados, kad tokia religija turėjo būti paties Dievo įkvėpta, kad ji buvo gaivinama nuolatine Jėzaus Kristaus įtaka, perduota Jo mokiniams.
Jis aiškiai suprato, kad žmonės klaupia tose didingose šventovėse, kurios buvo išaugintos daug šimtmečių prieš protestantizmo gimimą.
— Praslinkus keletai metų, — rašo generolas Fry, — bebūdamas Philipinuose, aš vėl pajutau, kad katalikybė tirpdo mano priešingą nusistatymą. Čia pamaldūs katalikai lankė bažnyčias, kurios buvo daugiau kaip 400 metų senumo. Čia buvo seselės ir kunigai, pašventę savo gyvenimą, nešdami tikėjimą į pasaulį. Tie kunigai buvo inteligentiški. Jeigu jie nebūtų jautę reikalo pasišvęsti Bažnyčiai, jie būtų turėję galimybę pasiekti aukštas vietas pasaulyje. Ir mano sąžinė pradėjo kelti mintį: o gal Bažnyčioje yra kažkas daugiau, kaip kad aš iki šiol maniau.
Juo toliau, juo labiau jis jautė traukimą prie Katalikų Bažnyčios:
— Tų patyrimų viršūnė buvo pasiekta, kai aš Jeruzalėje atsilankiau į kalėdines vidurnakčio Mišias. Tai buvo jaudinantis momentas, kurį dar sustiprino mintis, kai aš pradėjau svarstyti, jog istorija tikrai įrodė, kad artimoje kalvoje Kristus buvo nukryžiuotas. Mano sielą persunkė mintis, kad paprasčiausia logika reikalauja priimti išvadą, jog Dievas norėjo, kad viena Jo Bažnyčia egzistuotų ir šimtmečiais mokytų tos tikybos, kurios pats Kristus mokė savo sekėjus.
Tada generolas Fry nusistatė giliau dalykus patyrinėti iš pirmųjų šaltinių ir nutarė perskaityti Šv. Raštą nuo pirmojo iki paskutinio puslapio. Bet leiskime jam pačiam pasakotis:
— Būtinai pasistengiau kasdien perskaityti po skyrių iš Šv. Rašto. Kai pasiekiau Naująjį Testamentą, atradau, kad knyga ypatingai įdomi. Kai baigiau skaityti paskutinį skyrių, tuoj atėjo noras vėl pradėti nuo pradžios. Nuo to laiko kai kurias vietas perskaičiau daug kartų, ir kiekvienas skaitymas sustiprino mano nutarimus. Toji knyga nebuvo nei dailioji beletristika nei pasaka. Čia buvo atpasakotas Kristaus gyvenimas žemėje, užrašytas daugelio skirtingų žmonių. Joks laisvas nuo prietarų protas negalėtų jo, sąžiningai vertindamas, nepriimti kaip tiesos.
Generolas dar pergyveno svyravimų ir abejonių laikotarpį, bet vis linkdamas į katalikybę, kol pagaliau 1952 m. tapo Katalikų Bažnyčios narys. Jį pakrikštijo kun. J. J. Morisson Kalėdų dieną, o sutvirtinimą suteikė kard. Spellman. Dabar gen. Fry skelbia, kad jo apsisprendimas tapti kataliku buvo padarytas po ilgų svarstymų. Čia, anot jo paties, daug ką nulėmė Dievas, motina, žmona, kelionė, studijos, stebėjimas ir logiškos išvados. Pasiekęs tikėjimą, generolas tvirtai pasiryžta:
— Aš esu katalikas dabar ir būsiu iki mirties.
Komunistės kelias i katalikybę
Daugelis mūsų jau pamiršo tą nuostabų įvykį, kai Amerikos komunistė Bella V. Dodd tapo katalike. Tai išsilavinusi moteris. Hunter kolegiją ji baigė "cum laude". Kolumbijos universitete gavo politinių mokslų magistrės laipsnį. Niujorko universitete įsigijo teisės doktoratą ir pradėjo tame mieste advokatauti.
Jaunystėje ji augo katalikiškoje aplinkoje. Buvo gimusi Italijoje. Jos močiutės namuose po vakarienės visi drauge kalbėdavo rožančių. Tačiau jos motina, su šeima atsikėlusi į Naująjį Pasaulį, pateko abejingumo atmosferon. Apie Dievą jų šeimoje nebuvo kalbama. Ir Bella Dodd pasiekė tragišką gyvenimo punktą. Ji pati taip savo atsiminimuose rašo:
— Niujorko miestas išleido tūkstančius dolerių mano mokslui. Aš buvau garbės studentė aukštesniojoje mokykloje ir kolegijoje. Aš buvau išrinkta populiariausia mergaite savo klasėje. Paskutiniais metais kolegijoje aš buvau studenčių tarybos pirmininkė. Tačiau, sulaukusi 18 metų amžiaus, vieną sekmadienio popietę atsisėdusi prie stalo paėmiau popieriaus lapą ir parašiau antraštę: "Ką aš tikiu". Nuoširdžiai stengiausi atrasti tam klausimui atsakymą, tačiau lapas pasiliko tuščias.
Dėl to ji labai kritiškai atsiliepia apie amerikiečių auklėjimo sistemą:
— Mes visada didžiavomės savo viešosiomis mokyklomis, bet dabar jau suprantame, kad mūsų vaikai yra netekę teisės persiimti tais įsitikinimais, kuriuos mūsų rasės išmintis yra sutelkusi tūkstančiais metų. Būdami vaikai, mes jau esame verčiami patys susidaryti savo pasaulėžiūrą kiekvienu klausimu. Ir rezultatas yra ne minties laisvė, bet beveik visiškas nebuvimas bet kokio tikėjimo. Į tokias nuotaikas komunizmas natūraliai įtilpo. Komunistai atėjo pas mus su savo aiškiai išdirbta filosofija ir mums pasiūlė tikrumą, kuris remiasi tuo, ką mes galime patys matyti, girdėti, paliesti, paragauti ir užuosti.
Ir ji tada nuėjo su raudonaisiais. Dabar apie tai sako:
— Aš buvau taip akla, kad nužudymas penkių milijonų ūkininkų, įvykdytas Sovietų Rusijoje beklasės visuomenės ir planingo ūkio vardu, man tesudarė tik mažą sąžinės timptelėjimą, o žodis "likvidavo" jau nebereiškė nužudymo tų, kurie nesutiko su partijos vadais, o tik partijos apvalymą.
Tačiau sąžinės kibirkštys pamažu įsiliepsnojo:
— Aš pradėjau gerai nesijausti dėl tų priešingybių tarp komunizmo žodžių ir darbų.
Ją stipriai paveikė linijos kaitaliojimas: kai Rusijai reikėjo gintis nuo vokiečių, ir JAV padėjo, komunistai reiškė daug patriotizmo šiame krašte, tačiau, vos tik karas pasibaigė, prancūzų komunistų vado Duclos laiškas vėl ragino Amerikos komunistus grįžti prie revoliucijos ruošimo.
— Aš pradėjau komunizme įžvelgti agresyvumą, dominavimo siekimą, ėmiau regėti, kad komunizmas turi daug blogų savybių, kurios bujoja dabartinėje materialistinėje visuomenėje.
Pagaliau ji įsitikino, kad žmogus ne vien duona gyvena, kad ir tas komunizmo žadamas gerbūvis nėra viskas. Ji sakosi kaskart labiau ėmusi jausti, kad ir ji pati savo paveldėjimo teisę yra pardavusi už "lėkštę lešienės". Ji skaitė Naująjį Testamentą ir pamažu tolo nuo komunizmo.
Kartą nuvykusi į Washingtoną, ji išsikalbėjo su vienu pažįstamu kongreso nariu, atverdama savo vidaus kovas. Jis patarė pasikalbėti su kunigu, pasiūlydamas inteligentišką, išsimokslinusį vysk. F. Sheen. Ji užsuko pas tą rašytoją ir televizijos kalbėtoją. Nė kalbėti daug negalėjo, tik pravirko. Vysk. Sheen leido jai išsiverkti, o paskui nusivedė į Marijos koplyčią, ir čia abudu meldėsi. Vyskupas davė jai rožančių, ir susitarė, kad Dodd vėl jį aplankys.
Jai dar teko pergyventi finansinių sunkumų laikotarpį ir ligą, bet jau ir tomis dienomis ji įstengė rasti ramybę, nuėjusi į bažnyčią arba kalbėdama rožančių. Pagaliau ryžosi tapti katalike. Ji pati taip savo pareiškimą baigia:
— Kelias vedė tiesiai prie krikšto šaltinio, kuris suteikė dvasios revoliuciją ir naują gyvenimą. Šiame gyvenime aš Dievui tarnausiu per visas savo dienas.
Galvokit, kas tikra, jauskit, kas gražu ir norėkit, kas gera,; tada surasit kelią į malonų gyvenimą.
Platonas