Juozas Vaišnys, S. J.
DU UŽSIENIETIŠKI FILMAI
Čia norėtume paminėti porą užsienietiškų filmų, visiškai skirtingų savo žanru, bet turinčių ir ši tą bendra: “Spell of Ireland” ir “The Gold of Naples”. Pirmasis nori atvaizduoti Airijos gamtos grožį ir tautos papročius, o antrasis — kai kuriuos charakteringus neapoliečių gyvenimo bruožus. Gal būt, užsibrėžtas tikslas yra pasisekęs ir vienam ir kitam. Pirmasis spalvotas filmas yra tikrai gražus ir naudingas pamatyti, bet, pamatęs tą Airijos atvaizduotą gamtos grožį ir tautos papročius, pagalvoji, kad daugelyje kitų šalių yra daugiau ir gamtos grožio ir įdomesnių papročių. Antrasis filmas keturiais skirtingais bruožais sukuria gana tikslų Neapolio gyvenimo vaizdą. Šiame filme yra suburti geriausi italų aktoriai: Vittorio de Sica, Silvana Mangano, Sophia Loren ir komikas Toto. Kadangi filmas yra sudėtas iš keturių skirtingų, nieko tarp savęs bendra neturinčių vaizdelių, tai ir šie keturi aktoriai turi maža progos pasireikšti, tačiau vis tiek kiekvienas jų puikiai parodo savo vaidybos pagrindinį charakterį.
“Legion of Decency” pirmąjį filmą rekomenduoja visiems, o antrame randa peiktinų dalykų kiekvienam žiūrovui. Nesigilinsime čia į smulkmenas, tik pastebėsime, kad vienu atveju abudu filmai yra panašūs: abiejuose trupučiuką juokingai yra atvaizduota žmonių religija. Skirtumas yra tik tas, kad pirmame norėta atvaizduoti gilus airių religingumas, bet, deja, jis yra suplaktas su liaudies prietarais. Antrajame režisierius De Sica norėjo atvaizduoti paviršutinišką, gilesnių šaknų neturintį neapoliečių liaudies religingumą, ir tai jam labai lengvai pavyko. Tikrai iš kelių tūkstančių filmų gal rasime tik kelis, kuriuose religija būtų rimtai, pozityviai ir kultūringai atvaizduota.
MEN IN WAR
Retai pasitaikąs filmas, kuriame nėra nė vienos moters. Pro žiūrovo akis praeina daug vyrų, kovojančių Korėjoje, bet visą veiksmą neša ant savo pečių tik du: Robert Ryan ir Aldo Ray. Juodu sukuria du įdomius charakterius: pirmasis — pastovų, protingą ir už savo kovos draugus atsakingą leitenantą, o antrasis — gabų, drąsų ir gudrų, bet su priemonėmis maža besiskaitantį seržantą, kurio kiekviena paleista kulka kliudo kur nors slypintį priešą.
Filmas nespalvotas, nes jo tikslas ne grožis, o biaurumas. Čia labai ryškiai atvaizduotas karo baisumas ir kario gyvenimo sunkumas. Paprastam žmogui šis gyvenimas gali atrodyti ir beprasmis ir kartais net trupučiuką ciniškas, bet jo prasmė paaiškės tada, kai atsiminsi, kad kiekviena kovojanti grupė yra tik mažas didžiulės armijos ratukas. Kare žūsta šimtai ir tūkstančiai, kad išgelbėtų milijonus. Kartais karys juokiasi, kai reikėtų verkti, kartais atrodo, kad jis tyčiojasi iš šventų dalykų, bet tai yra tik noras užmiršti savo sunkią dalią, mirtį paversti žaidimu, juoktis pro ašaras.