DR. JUOZAS PRUNSKIS

     Vienoje parapijoje gyveno žmogus, kuris gana reguliariai šventadieniais lankydavo bažnyčią. Tačiau pamažu pradėjo apsileisti, nustojo eiti į bažnyčią ir dalyvauti bet kokiame bažnytiniame veikime. Tos parapijos kunigas kartą jį aplankė. Atrado besėdintį prie besikūrenančio židinio. Nieko nesakydamas, kunigas paėmė reples, jomis ištraukė degančią žariją iš ugnies ir padėjo ant akmens prieš ugniavietę. Tyliai abudu stebėjo, kaip žarija patamsėjo, pajuodo ir visiškai užgeso. Vyras suprato kunigo pamoką ir jam tarė:

     — Jau nebereikia Jums, kunige, kalbėti. Ateinantį sekmadienį aš būsiu bažnyčioje.

     Daugelis žmonių, esančių nuošaliai nuo tikėjimo, nekartą pasijunta panašiai, kaip tos šąlančios ir gęstančios žarijos. Jie nori vėl glaustis prie didžiojo židinio, kad iš naujo sužėrėtų. Tai ryškiai matyti konvertitų gyvenime.

Istorikas Marshall Baldwin

     Amerikiečių istorikas M. Baldwin buvo aukšto išsimokslinimo vyras. Jis dėstė istoriją Yale, Rugers, Notre Dame ir Niujorko universitetuose. Parašė visą eilę moksliškų knygų.

     Jau nuo pat jaunystės jis turėjo labai geras sąlygas mokslui, nes tėvas buvo Yale universiteto profesorius. Abudu jo tėvai buvo anglikonų tikybos. Motina labai mėgo literatūrą ir poeziją. Ypatingai ji domėjosi Dante. "Dieviškosios Komedijos" skaitymas šeimą supažindino su katalikybe. Jie net po truputį ėmė domėtis katalikų teologija, istorija, didžiuoju katalikybės filosofu Tomu Akviniečiu ir scholastikais.

     Jaunasis Baldwin, gilindamasis universitetinėse studijose, per daug religiniais klausimais nesisielojo. Kilus tikybiniams ginčams, jis visada gindavo anglikanizmą, tačiau kaskart vis ryškiau ėmė pastebėti, kad jo įsitikinimas anglikanizmo tikrumu blėsta. Studijuodamas istoriją, jis pradėjo labiau domėtis reformacijos laikotarpiu. Pats pasakoja, kad jam pradėjo ryškėti, jog inteligentiškas protestantas gali nesunkiai ginti katalikybę, bet jam nelengva suprasti anglikanizmo pasaulėžiūrą.

     Kuo labiau brendo jo mokslinės pažiūros, kuo daugiau jis susipažino su istorija, tuo labiau pradėjo įžvelgti katalikybės visuotinumą ir geografinį anglikanizmo apribojimą. Jis pradėjo lankyti katalikų bažnyčią, nes jam patiko pamaldos. Pagaliau jis ir savo protu ir širdimi taip priartėjo prie katalikybės, kad kun. Beckley pasiuntė laiškutį, prisipažindamas norįs tapti Katalikų Bažnyčios nariu.

     Tačiau tas žygis vis dėlto užkūrė jame psichologinę kovą. Jis jautėsi apleidžiąs savo tėvus. Savo atsiminimuose rašo, kad beveik norėjęs atplėšti pašto dėžutę ir išsiimti tą laišką. Ieškodamas išsiblaškymo, ėjo žaisti teniso. Tą dieną nevalgė nė vakarienės. Susijaudinęs telefonu pašaukė tėvus. Tėvai jam patarė dar palaukti, iki dalykai patys susitvarkys. Gavo ir kunigo atsakymą, kad šiuo metu išvažiuojąs, prašė palaukti iki rudens.

     Praslinko keletas mėnesių, ir reikalai susitvarkė. Istoriką kunigas Beckley priėmė į Katalikų Bažnyčią. Mišių metu jis priėmė pirmąją šv. komuniją. Abudu tėvai dalyvavo apeigose. Tėvas jį ragino gerai išstudijuoti tikėjimo išpažinimą, nes jam reikės tai atlikti. Motina jautėsi labai laiminga. Kitais metais ir ji tapo katalike, o po trejų metų ir jo tėvas buvo priimtas į Katalikų Bažnyčią.

vDžiaugdamasis atradęs tikrąjį tikėjimą, istorikas Baldwin savo atsiminimuose rašo:

     — Reikia didelio žmogiško supratimo ir daug maldų, kad Dievas toms rimtoms ir nuoširdžioms sieloms, esančioms taip arti prie Bažnyčios slenksčio, suteiktų malonę tą slenkstį peržengti ir priimti dieviškos tiesos, gyvenimo ir meilės pilnumą.

Rašytojas Gene Fowler

     Garsusis laikraštininkas, beletristas bei filmų vaidinimų rašytojas Gene Fowler, jau mokykloje būdamas, laimėjo medalį už rašymą ir buvo mokyklos laikraščio redaktorius. Pamėgęs žurnalistiką, jis dirbo įvairiuose dienraščiuose. Paskui buvo pakviestas redaguoti "New York Morning Telegraph". Vėliau jis persikėlė į Los Angeles ir rašė vaidinimus didžiosioms filmų bendrovėms.

     Jo jaunystės atmosfera nebuvo palanki katalikybei. Pats savo atsiminimuose sako, kad jo močiutė laikė katalikus labiausiai suklaidintais žmonėmis pasaulyje. Patėvis buvo padorus žmogus, bet jo religija buvo tik boksas, beisbolas ir dviračių lenktynės. Vaikas būdavo vedamas į metodistų bažnyčią, kur jo motina giedojo skambiu sopranu. Apie savo jaunystę taip jis rašo:

     —    Mano širdyje buvo tuščia vieta, nes motina išsiskyrė su tėvu, ištekėjo antrą kartą ir jauna mirė. Man nereikėjo tapti nė kataliku, kad suprasčiau, jog skyrybos palieka vaiko širdyje tokią gilią žaizdą, kad jos beveik negalima užgydyti.

     Tas ilgesys esant atskirtam nuo tikrojo tėvo, netekimas motinos vaikystėje jame išugdė nenumaldomą troškimą rasti kokią nors šventovę, kur galėtų nurimti širdis. Jis pradėjo kalbėtis su katalikų kunigu D. Theobald. Gyvenimo aplinkybės jį nuo to kunigo atskyrė, ir tada tik laiškais galėjo susirašinėti katalikybės klausimais. Subrendus kūrybiniame talente, rašant biografijas, jam teko susidurti su gerų ir stiprių katalikų gyvenimu. Katalikybė jį ėmė vis labiau traukti. Kai mirė popiežius Pijus X, Fowler jo atminimui sukūrė eilėraštį, kurį persispausdino ir kiti laikraščiai. Kartą jis paklausė žmonos, ar ji nebūtų priešinga jo atsivertimui. Žmona atsakė:

     —    O man atrodė, kad ištisus 35 mūsų vedybinio gyvenimo metus tu jau buvai katalikas.

     Fowler savo pasiryžimą įvykdė. Kai vėliau jo kas nors paklausdavo, dėl ko jis tapo kataliku, Fowler atsakydavo klausimu:

     —    O kuo gi kitu žmogus galėtumei tapti?

J. Kaminskas    Tau, Tėvyne!

 

     Toliau tą mintį plėsdamas, savo atsiminimuose rašo:

     —    Juk Bažnyčia beveik du tūkstančiu metų buvo nusidėjėlių ir vargšų priebėga. O aš juk buvau ir nusidėjėlis ir vargšas, būdamas neatsargus, nerūpestingas, ieškodamas malonumų. Net ir dabar aš turiu dažnai lankyti bažnyčią, kai tas raguotis užklumpa mane besnaudžiantį. Jis niekada nemiega.

     Žinoma, šiame jo posakyje yra daug poetiško perdėjimo. Gyvenime jis nesijautė toks vargšas. Kun. Theobald jis net sakydavo:

     —    Čia žemėje aš turėjau tiek laimės, jog noriu užsitikrinti malonumų ir kitame gyvenime.

     Jis prisipažįsta neturėjęs abejonių, baimių ar svyravimų, priimdamas tikėjimą ir dogmas. Jis tik gailisi, kad per vėlai apsikrikštijo. Viename savo laiške rašo:

     —    Manau, kad visiškai tikslu, jog aš nors keletą savo amžiaus metų padirbėsiu Bažnyčios labui, kuri, mano nuomone, teikia tiek daug privilegijų vyresnio amžiaus žmogui. Aš leidau savo gyvenimo dienas sūkuriuose, bet dabar norėčiau mirti ramybėje.

     Tapęs Katalikų Bažnyčios nariu, jis pergyveno skaidrų džiaugsmą, kurį apibūdina šiais žodžiais:

     —    Suprantamame to dvasinio atradimo entuziazme beveik kiekvienas konvertitas jaučia, kad lyg norėtų sustabdyti ir pėsčiuosius ir automobilistus gatvėje ir papasakoti jiems tą gerąją naujieną. Sukrečiantis džiaugsmas, tapus Kristaus Karaliaus dvaro palydovu, linksmumas, pilnai priimant apreikštas tiesas, žinojimas, kad gyvenimas nėra tik eilė alsavimų, valgymų, darbo ir poilsio valandų bei pasaulietiškų įvykių derinys, tikrumas didžiausiais ateities dalykais, pasiekiamais malda ir dvasiniu pasivedimu — visos šios aplinkybės yra pakankamai galingos įkvėpti nauju entuziazmu bet kieno mintį ir širdį.

     Toliau jis su džiaugsmu rašo:

    —    Žinojimas, kad joks katalikas negali būti našlaitis, nes jis turi Motiną Mariją, o taip pat rožančių, mišias, išpažintį ir Eucharistiją — tas greitai teikiamas malones, laiminimus ir pabėgimus nuo sunkumų — veikia taip, kad naujai įsijungusiam į katalikybę sunku susilaikyti, džiaugsmingai nešaukus nuo stogų.