Spausdinti

A. Tamošaitis, S.J.

      Šių metų gegužės mėn. "Laiškuose Lietuviams" buvo įdėtas mano straipsnis "Nepasaulėžiūrinė politika ir Bažnyčios pulsas". Liepos - rugpiūčio numeryje p. A. Gražiūnas "Nepasaulėžiūrinės politikos" straipsniu siekia tą temą pilniau nušviesti ir iškelti mano rašinio neigiamybes ir klaidas. Kad savo minties paryškinimu neįvesčiau ir šios diskusijos į bergždžią ir neskanų akligatvį, stengsiuos ją įstatyti į pozityvias vėžes, būtent:

      1.    Paaiškindamas savojo straipsnio tikslą ir

      2.    Pakviesdamas p. Gražiūną konkrečiau paryškinti ir savąsias mintis.

      Tokia konstruktyvi forma, užuot griovusi ir ardžiusi, turėtų būti ir vaisinga ir skaitytojui nenuobodi.

Manojo straipsnio užuomazga ir tikslas

      a) Tema.Įpusėjus viename Romos universitetų pasirinktą Bažnyčios ir valstybės santykių studiją ir aptvarkius pluoštą surinktos medžiagos ta tema ruošiamai dizertacijai, kilo noras prisidėti mažu įnašu prie šito klausimo paryškinimo ir paplėtojimo lietuviškoje spaudoje. Bažnyčios ir Valstybės santykiavimo bendruosius dėsnius yra gražiai nušvietęs "Tėvynės Sarge" J. E. Vysk. V. Brizgys savo straipsniu "Valstybės ir Bažnyčios santykių klausimai" (1954 m. nr. 1, 109-124 p.) Užuot kartojęs, kas jo pasakyta — tai juk būtų ne įnašas, o girdėtų dalykų nuobodus pergrumuliojimas — pasirinkau tą temą pavystyti toliau: žvilgterėti į tų dėsnių praktišką įgyvendinimą. Daugelis teigia, jog Katalikų Bažnyčia — kaip tikroji — turinti turėti Valstybės ypatingą paramą, paspirtį kovoje prieš sektantų misijonierius, katalikų tikėjimo išpažinimas turįs būti oficialus valstybinis reikalas. Manojo straipsnio užsibrėžta parodyti, jog Bažnyčioje esama ir kitokios pažiūros, būtent, kad Valstybė turi duoti lygią laisvę reikštis visokio tikėjimo arba, platesniu terminu, visokių įsitikinimų žmonėms.

      b) Vardai.Toms dviems pažiūroms mano pasirinktas pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės politikos vardas mūsų spaudoje jau pradėjęs prigyti ir dėl to skaitytojams nebe naujas. Nepasaulėžiūrinei politikai duotas JAV pavyzdys. P. Gražiūnas sako, jog esą nesuprantama, kodėl JAV politiką norima laikyti nepasaulėžiūrine. Kažkas, nesusipažinęs su dalyku, tai pasakęs, o kiti dabar tai kartoją, visai nepasirūpindami pažiūrėti, ar tai tiesa. Iš tikrųjų JAV politika esanti pasaulėžiūrinė. Aišku, kad pasaulėžiūrinė! Ir nepasaulėžiūrinės politikos šalininkai tai pripažįsta. Antai prof. Maceina, 1948 m. spalių mėn. "Aiduose" išdėstęs nepasaulėžiūrinę politiką, kitą mėnesį tame pat žurnale rašo: "Jeigu aš reikalauju pasaulėžiūrinius klausimus išjungti iš politinių organų kompetencijos ir jų sprendimą atiduoti kultūriniams organams, tai šis reikalavimas taip pat yra pasaulėžiūrinis: jis kyla iš gilaus mano įsitikinimo, kad pasaulėžiūra yra laisvas dalykas ne tik žmogaus vidiniame, bet ir viršiniame gyvenime... Nepasaulė-žiūrinės politikos teorija taip pat yra pasaulėžiūrinė'' ("Liberalizmo teisinimas; atsakymas Juliui Kaupui", 478 p.; pabraukta paties prof. M.).

      Pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės politikos terminą vykusiai yra išdėstęs "Aiduose" L. Dambriūnas, baigdamas savo straipsnį "Maritainas ir mūsų laikai" (1955 m. bal.-geg. mėn., 177-179 p.). Tenai jis, tarp kitko, prasmingu pavyzdžiu paaiškina, kokia prasme JAV yra pasaulėžiūrinė ir kokia nepasaulėžiūrinė valstybė. Ji palyginama su medžiu. Žemė, kurion medis įleidęs šaknis, yra doroviniai pagrindai, įrašyti į pačią žmogaus prigimtį. Medžio liemuo atitinka demokratinius laisvės ir lygybės pradus. Iš liemens išaugę šakos ir šakelės — įvairios konfesinės, pasaulėžiūrinės bei ideologinės organizacijos; lapai — atskiri žmonės. Apačia tad, t. y. bendrieji valstybinės santvarkos pagrindai, yra pasaulėžiūriniai (ir šita prasme teisinga sakyti, jog JAV yra pasaulėžiūrinė valstybė). Ant šitų pagrindų tačiau čionai kiekvienas pilietis gali statyti savo skirtingą pasaulėžiūros rūmą, kuris naudojasi vienoda įstatymų globa (ir šita prasmė kaip tik turima galvoje, sakant, jog JAV politika yra nepasaulėžiūrinė). Čia tad mano vėl vadovautasi nekartojimo taisykle: jei turime straipsnių, kuriuose šie vardai yra solidžiai nušviesti ir išanalizuoti, kam tai dar kartą kartoti? Kuriems galams savajame straipsny būčiau turėjęs persirašyti, nors ir savais žodžiais, tokią p. Dambriūno analizę ir ją sušerti skaitytojui, prieš pradėdamas dėstyti savąsias mintis? Jeigu kiekvieną kartą iš autoriaus bus reikalaujama, skiriant gabalą straipsnio, tiekti platų pavartotų žodžių aiškinimą, kitų jau išsamiai padarytą, mes vargu ką tepažengsime į priekį, amžinai besivartaliodami po pradžiamokslio stadiją. Dėl to mano ir pasitenkinta apibūdinti pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės politikos sąvoką, paties straipsnio žodžiais, keletu grubių bruožų, tačiau pakankamai ryškių, ir paaiškinti, jei kam ji dar būtų buvusi svetima, ir apibrėžti, kokia prasme paimta Bažnyčios ir Valstybės santykiams išreikšti, jei kam būtų kilusi abejonė.

      c) Tikslas.Esu nugirdęs, jog už mano straipsnį redaktorių puolę ir kunigai, ir pasauliečiai: esąs eretiškas, nieko neįrodąs ir t. t. Manojo rašinio tikslas buvo ir pasiliks tik vienas — parodyti skaitytojui, jog įvairiose šalyse paskutiniuoju metu yra aukštų Bažnyčios vyrų pasisakyta už laisvę vienodai reikštis visokių tikėjimų piliečiams. Valstybei nė vienos iš kitų neišskiriant ypatinga globa, parama, suoficialinimu. Ko nors daugiau straipsnis ne tik neįrodo, bet nė nesistengia įrodyti. Priešingai, pabaigoje skaitytojai įspėjami nepasidaryti iš duotų tekstų klaidingų ar per didelių išvadų: būtų klaidinga manyti, kad Bažnyčioje nesigirdi priešingų balsų", ir pridėta, kad tie priešingi balsai yra stiprūs — "stiprių priešingų balsų". Nejaugi šitokio įspėjimo gale, aiškaus pasakymo, kas nepasaulėžiūrine politika mano suprantama, straipsnio pradžioje ir pačių tekstų jo vidury neužtenka skaitytojui pasakyti, ko straipsnis siekia ir ko ne? Bloga, kai rašytojas savo mintis patiekia neaiškiai išreikštas, nedavirtas, tarsi kokią neįkandamą šikšną. Tačiau iš kitos pusės irgi nėra gera, jei ima skaitytojus maitinti vien kokia košyte, "baby food" — taip jau visa sugrumuliuodamas ir į burną įdėdamas, kad nieko nebelieka kramtyti. Galvoju, kad normalus "Laiškų Lietuviams" skaitytojas nėra nei kūdikis nei koks bedantis senis: jo irgi mokama galvoti ir iš aiškių žodžių pasidaryti išvadas. Kam stengtis jį nusmegeninti, nebeduodant nė trupinėlio progos pamintyti?

      Turint tą tikslą prieš akis, man rodosi, kad kai kurios p. Gražiūno pastabos taptų nereikalingos. Pavyzdys. Jo sakoma, jog aš lygiu pasisekimu būčiau galėjęs įrodyti, jog Bažnyčia siekia, kad katalikybė būtų skelbiama oficialia valstybine religija. Aišku, kad būčiau galėjęs! Jei kurioje pievoje ganosi avys ir žąsys, nemažesniu pasisekimu galima įrodyti, kad tenai ganosi avių, kaip kad žąsų. Jei Bažnyčioje yra balsų ir už vieną ir už kitą pažiūrą, lygiu pasisekimu galima įrodyti, kad tenai esama ir vienos ir kitos pažiūros: užtenka tuos balsus patiekti, kaip pievoje užtenka pirštu parodyti į avį ar žąsį. Ir mano patiektieji pavyzdžiai, regis, yra nedviprasmiškai aiškūs. Jei kard. Gibbons tvirtina, jog amerikietinis Bažnyčios ir Valstybės atskyrimas esanti vienintelė sveika santvarka, ir juo greičiau krikščioniškosios tautos ją priims, juo geriau bus Bažnyčiai ir jos narių stiprėjimui, — negi apversi jo žodžius kojomis aukštyn ir tvirtinsi, kad jis pasisako už Bažnyčios ir Valstybės uniją? Arba jei vysk. Būčys vadina JAV konstitucijoje įrašytą tikėjimo ir įsitikinimų reiškimo laisvę sveika mintim ir sako, jog valstybė turi teisę aprūpinti žmonių kūno gyvenimo reikalus, o neturi kompetencijos kištis į dvasios, pažiūrų ir tikėjimo reikalų aprūpinimą, — kokią kitokią reikšmę galima tiems žodžiams priduoti negu tą, kad valstybė į jas nesikiša ir palieka vienodą laisvę reikštis? Man dėl to neatrodo, kad būčiau prasilenkęs su vysk. Bučiui priderančia pagarba, kaip p. Gražiūnas tvirtina. Palikdamas pačiam skaitytojui nuspręsti to priekaišto teisingumą, galėčiau vien pridėti, kad jis paliečia ne vien mane, bet ir prof. Maceiną, daug geriau vysk. Būčį už mane pažinusį: savo straipsnyje apie nepasaulėžiūrinę politiką profesorius duoda lygiai tuos pačius a. a. vyskupo žodžius jai paremti (1948 m. spalių mėn. "Aidų" 393-394 p.). Ir ne vien prof. Maceinai panašus kaltinimas turėtų kliūti, bet ir Maritainui, vienam žymiausių katalikų mintytojų: ir jį reikėtų sugėdinti, kam prasilenkia su pagarba jau nebe vyskupams, o dviem kardino-

A. Draugelis, VII kl. Kilimėlio projektas (temp.)

 

lams, nes keletoje savo veikalų cituoja mano paduotus kard. Cerejeira ir kard. Manningo žodžius nepasaulėžiūrinės politikos teorijai paremti (plg. "Man and the State", Chicago University Press, 1956, 163 ir 181 p. Tarp kitko ši knyga šiltai rekomenduojama vysk. Brizgio minėtame "Tėvynės Sargo" straipsnyje, 121 p.).

Trys konkretūs pageidavimai

      Nevienas "Laiškų Lietuviams" skaitytojas drauge su manim, galvoju, būtų dėkingas p. Gražiūnui, jei ir jis savo straipsnį paryškintų. Mano nuomone, tai būtų padarytina pirmiausia šiuose trijuose dalykuose:

      a) Neneigtina, kad daugeliui gali nepatikti pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės politikos vardas dviem minėtom pažiūrom į Bažnyčios ir Valstybės santykius charakterizuoti. Tiedu žodžiai, kaip ir daugelis kitų, dėl žmogiškosios kalbos netobulumo gal ir ne šimtaprocentiniu tikslumu dalyką išreiškia. Kokį. tad kitokį terminą p. Gražiūnas konkrečiai siūlo?

      Duoti vienai totalistinės, kitai demokratinės valstybės vardą nėra be nemandagių keblumų. Nevienas žymus Bažnyčios autoritetas tvirtina, jog kiekviena valstybė, net pati demokratiškiausia, yra įpareigota išskirti Katalikų Bažnyčią iš kitų ypatinga globa ir atskirų sektų laisvės siaurinimu. To reikalauja, pavyzdžiui, kard. Ottaviani savo išgarsėjusioje, nevieno Amerikos dienraščio gausiai komentuotoje 1953 m. kalboje Šv. Jono Laterano Universitete Romoje. Vadinti minėtas dvi pažiūras totalistine ir demokratine reikštų prisegti tą kalbą sakiusiam (ir kitomis progomis stipriai panašias mintis išreiškusiam) kalbėtojui negražų demokratijos priešo vardą. Kard. Ottaviani yra Sacrum Officium — vieno iš svarbiausių Šv. Sosto departamentų — prosekretorius, antrasis po paties Šv. Tėvo, tam departamentui asmeniškai pirmininkaujančio. Ta pačia linija kalba T. F. Cappello, S. J. savo traktate apie viešąją Bažnyčios teisę. Ir jam kliūtų šis nemandagus epitetas. T. Cappello yra gal vienas žymiausių bažnytinės teisės žinovų, drauge su rekomenduotu T. Gundlach profesoriaująs mano lankomajame universitete.

      b) Savo straipsnio gale p. Gražiūnas duoda patarimą: jei mums rūpi ne kas kita, o koks yra šiuo klausimu Bažnyčios mokslas, užuot ginčyjęsi, galime kreiptis į atitinkamą Bažnyčios instituciją, ir sužinosime, ko norime.

      Bet jeigu nesužinosime? Tepaaiškina pavyzdys. Tur būt, kiekvienam žinoma, kad domininkonai ir jėzuitai nesutaria vienu įdomiu klausimu: kaip suderinti žmogaus valios laisvę ir Dievo malonės būtiną veikimą. Ir ne vien kad nesutaria, bet istorijos bėgyje abiejų ordinų teologai yra nesykį kaip reikiant susikibę. Bet kuriems galams jiems ginčytis ir nesikreipti į atitinkamą Bažnyčios instanciją, kad sužinotų, kieno tiesa? Kreipėsi. Tačiau atsakymo negavo. Ir vieniems ir antriems palikta laisvė ir toliau dėstyti savąją teoriją. Bažnyčia daug ką autoritetingai mums pasakys apie malonę, jos esmę, vaisius; taip pat apie žmogaus valią, jos laisvę ir kt. Tačiau ar jąsias abi derinti pagal vieną ar antrą teoriją, iš jos autoriteto nesužinosime: iki šiol ji šiuo klausimu nėra tarusi savo žodžio. Dėl to nėra negalimas dalykas ir mums rūpimu klausimu kreiptis į Bažnyčios autoritetą ir nieko nepešti. Tačiau bandyti visada galima. Kur tada konkrečiai p. Gražiūnas si lo ieškoti to autoritetingo balso: kokiame dokumente ar pasisakyme?

      Leono XIII enciklikos neduos patenkinančio atsakymo. Turėkime galvoje, kad mūsų klausimas liečia ne Bažnyčios ir Valstybės santykių dėsnius, o jų praktišką pritaikymą laiko sąlygoms. Antai, žiemą motina rengia savo vaiką šiltais drabužiais, o vasarą daro kaip tik priešingai, kad apsaugotų nuo karščio. Abu jos elgimosi būdai, vienas kitam priešingi, plaukia iš to paties nekintančio dėsnio — mylėti savo vaiką. Tačiau praktiškas tos meilės parodymas įvairuoja, priklausydamas nuo sąlygų: ar lauke šilta ar šalta. Mes tad neklausiame, ar motina turi mylėti savo vaiką ar ne — ar Bažnyčia turi saugoti savo veikimo laisvę ir daryti įtakos valstybiniam gyvenimui. Visiems aišku, jog turi. Mums rūpi žinoti kas kita: ar dabartiniu metu lauke šilta ar šalta, ar vaikas aprengtinas šiltai ar vėsiai — ar mūsų meto sąlygose Bažnyčia turi daugiau veikimo laisvės ir daro įtakos, prašydama valstybės varžyti kitų tikėjimų ir pažiūrų reiškimąsi, ar palikti visiems vienodą laisvę. Jei tad mūsų meto sąlygos būtų jau nebe tos, kuriose Leonas XIII rašė — ir yra svarių teologų, tai tvirtinančių, pvz. T. J. C. Murray, S. J., gilus katalikų politinės filosofijos žinovas — nebus tikslu to popiežiaus enciklikas laikyti veidrodžiu dabartiniam metui.

      c) Jeigu tad atitinkamoje Bažnyčios instancijoje norimu klausimu negautume atsakymo, mums būtų palikta laisvė pasirinkti, lygiai kaip Dievo malonės klausime esame laisvi rinktis domininkonišką ar jėzuitišką pažiūrą.

      Tikiuos jog p. Gražiūnas priims šį patikslinimą ir pakvietimą tokioje pat dvasioje, kurioje jie mano parašyti: kad ir šitame klausime — atviros, konstruktyvios diskusijos dėka ir Lietuvos himno idealu — mūsų žingsnius palydėtų šviesa ir tiesa. Jo straipsny parodytas didelis taktas ir meilė tiesos gėriui tuo nė kiek neleidžia abejoti.