DR. JUOZAS PRUNSKIS
Kažkas yra pasakęs: "Žmonės dirba netikrus pinigus, o pinigai daro netikrus žmones". Šį posakį reikia suprasti plačiau: ne tik pinigai, bet apskritai visi žemiški pomėgiai, kai jie užima žmogaus širdyje ir sieloje didesnę vietą negu jų vertė leidžia, mus daro netikrais žmonėmis, nukreipdami mūsų žvilgsnį nuo pagrindinio žmogaus tikslo. Kitados daug tiesos yra pasakęs Butkų Juzė:
"Gyvenim's žmonių
Yra didis, turtingas,
Pats Amžinas Dievas
Dangaus dovanomis
Aprūpina juos.
Žmonių tiktai širdys
Yra neturtingos:
Jos dovanas greitai išbarsto.
Ir vėl tuščias rankas iškėlę,
Liūdni, lyg elgetos,
Gailias maldas į dangų siunčia."
Kol dar maldas į dangų siunčia, tol žmogus dar jaučiasi priklausąs nuo pasaulio, todėl dar nėra taip blogai. Blogiau, kai žmogus taip yra akis įbedęs į žemę, kad nė saulės nebemato. Tokiems teisingai yra pasakęs Adomas Jakštas: "Gyvenimas — kaip saulė. Jis nušvinta mažyčiu spindulėliu vaiko veidelyje. Kaip saulė, jis paaugęs kyla į aukštybes; subrendęs kuria aplink save gyvybę ir grožį. Ilgainiui, kaip saulė, jis ima leistis žemyn ir galop, švystelėjęs paskutinį kartą, pasitraukia nuo žemės, eidamas šviesti kitiems pasauliams".
Visa problema ir yra — kad žmogus paskutinį kartą nusileistų ne užgesusiu nuodėguliu, ne tamsiais pelenais, o žėrinčia siela, įstengiančia, anot Jakšto, šviesti kitiems pasauliams. Šiuo keliu norintiems pasukti yra davęs gerą patarimą didysis vokiečių poetas Fr. Schiller: "Gyvenimas yra tiltas, naudokis juo, bet nestatyk namų ant jo. Tai nėra tuščia svajonė, gimusi bepročio galvoje; širdyje aiškiai aidi, kad mes esame gimę kažkam geresniam. Ir ką vidujinis balsas kalba, jis mūsų neapvils."
Vienos rašytojos istorija
Kaip nuostabiais keliais žmogų nuveda tasai vidujinio balso šauksmas, mums pademonstruoja istorikės poetės Helene Magaret gyvenimas.
Ši amerikietė gavo gerą išauklėjimą Omahos universitete ir Barnardo kolegijoje Niujorke. Būdama turtingos sielos, ji įstengė laimėti G. Rensselaer poezijos premiją. Nuo 1940 m. ji dėstė įvairiose kolegijose. Yra parašiusi poemą apie mormonų kelionę — bėgimą iš Illinois į Utah: "The Great Horse". Kitoje poemoje "Trumpeting Crane" ji aprašė prerijų šalį. Šią knygą perskaitęs W. Benet pasakė: "Nuo tų laikų, kai rašė Villa Cather, aš taip neišgyvenau tų esminių Amerikos scenų, kaip skaitydamas šią poemą". Kiti žymesni jos veikalai: "Change of Season", "Who Walk in Pride", "Gailhac of Beziers", "Giant in the Wilderness".
Jos senelis buvo ateistinių nusistatymų, ir šeimoje religiniam gyvenimui nebuvo daug vietos. Būdama jauna mergaitė, ji iš metodistų palinko prie kongregacionalistų, paskui jai patiko episkopalų apeigos, o tarpais jautė intelektualinį patraukimą prie unitaristų, žodžiu — tvirtų religinių įsitikinimų neturėjo. Tais laikais religija nebuvo "madoje". Būdama Barnardo kolegijoje, ji net neėmė nei religijos, nei filosofijos kurso, jų vieton pasirinkdama poezijos estetiką.
Kitų asmenybių įtakoje
Išleidusi savo pirmąją knygą, ji pagarsėjo. Buvo pakviesta Creightono universitete skaityti paskaitą apie kūrybą. Tai buvo katalikiškas universitetas, ir čia jai teko pirmą kartą susitikti ir išsikalbėti su katalikų kunigu, jėzuitu Tomu Bowdern, kurio kantrumas ją stebino. Ji pati panoro ieškoti ko nors pagrindinesnio ir ėmė gilintis į įvairių religijų šventas knygas. Nutarė perskaityti Šv. Raštą, mahometonų Koraną bei mormonų šventas knygas. Sprendžiant gyvenimo problemas, jai turėjo didelės
Rita Leilionytė, VIII kl. Kilimėlio projektas (tempera)
reikšmės pažintis su minėtu jėzuitu. Be to, ji susipažino su studentu Tom Larkin, kuris jai padėjo graikų kalbos studijose. Kartą ji užtiko tą studentą įsigilinusį į maldų knygelę. Kitą kartą jį pastebėjo susikaupime pakėlusį akis į žvaigždes ir besimeldžiantį. Už poros metų tas studentas mirė, bet jo dvasios įtaką ji jautė ir galėjo pasakyti, kad ta pažintis ją išlaisvino iš to vidinio kalėjimo, kurį ji pati buvo susikūrusi. Ji buvo jo šventumo paveikta.
Trečias žmogus, turėjęs įtakos jos gyvenime, buvo vienas jaunuolis, su kuriuo ji dirbo toje pačioje banko įstaigoje. Jis kažkaip buvo nusivylęs gyvenimu ir manė, kad pasitraukimas iš Bažnyčios jam atneš daugiau
Dalia Binkytė, VII kl. Kilimėlio proj. (temp.)
laisvės ir laimės. To jaunuolio brolis kunigas rašytoją paprašė pasikalbėti su jo broliu ir prilaikyti jį prie tikėjimo. Pusę nakties ji praleido, vaikščiodama gatvėmis su juo ir maldaudama pasilikti savo tėvų — katalikų tikėjime. Ji pati nebuvo katalikė, bet sakė, kad aplink save jautusi linksmas katalikų asmenybes ir buvo įsitikinusi, kad pasiektoji tiesa atneša daug daugiau laimės negu ignorantiškas neigimas. Toliau ji sako, kad pradėjusi tikėti tvarkingos drausmės reikalą ir nemačiusi kitokio drausmės šaltinio, kaip Bažnyčia.
Ketvirtas įtakos turėjęs asmuo buvo miręs — tėvas Pierre Jean De Smet. Rašytoja ruošėsi kurti poemą apie mormonų kelionę. Berinkdama medžiagą bibliotekoje, ji pastebėjo, kad tie keliautojai, persikėlę per Rocky kalnus, rado gerą patarėją — jėzuitų misijonierių De Smet, kuris gerai pažinojo tas apylinkes. Bibliotekoje ji rado keturių tomų to misijonieriaus gyvenimo aprašymą. Ir ji panoro parašyti to nuostabaus asmens biografiją. Ruošdamasi pereiti iš poezijos kūrybos į istorinę prozą, ji pajuto, kad reikia giliau pasiruošti ir, palikusi tarnybą, išvyko įsigyti magistrės laipsnį universitete.
Studijos jai atskleidė, kad vakarų kultūra yra helenizmo (graikų) ir katalikybės vaisius. Jos profesorius Norman Foerster atkreipė dėmesį, kad protestantizmas, kaip atkirsta nuo katalikybės kamieno šaka, nedavė tų vaisių. Apie tai ji rašė: "Ir kai mes toliau studijavome, aš pradėjau kaskart labiau stebėtis, kodėl mūsų mokyklos įveda studentus į helenizmą, bet neįveda į krikščionybę".
Gavusi magistrės laipsnį, ji gavo stipendiją siekti doktorato. Temą jau buvo pasirinkusi — apie misijonierių De Smet. Ji nuvyko į St. Louis universitetą, kur buvo to religinės kultūros apaštalo laiškai. Kasdien besigilindama į jo rankraščius, buvo vis labiau paveikta to žmogaus charakterio.
Kai biblioteką uždarydavo, ji dirbdavo universiteto archyvaro jėzuito R. Corrigan raštinėje, su juo ilgokai išsikalbėdama. Kartą tas jėzuitas atsisveikindamas paprašė: "Pasimelsk už mane. Prižadėk, kad tai padarysi!" — "Aš prižadėjau", ji pasakoja savo gyvenimo aprašyme, "nors stebėjausi, kam aš turiu už jį melstis. Pildydama savo pažadą, aš buvau priversta klauptis ant kelių prie savo lovos ir kombinuoti maldą".
Bet kitą dieną ji pajuto kažkokį traukimą prie katalikybės. To ji visiškai nenorėjo, todėl tą pačią dieną popietiniu traukiniu išvyko iš St. Louis.
Kilimėlio proj. (temp.) Gražina Paukštytė, VII kl.
Atrastoji tiesa
Tačiau jos sąmonė dirbo. Ji mąstė ir apsisprendė. Savo tėvui pasisakė norinti būti katalike. Jis buvo supurtintas, bet jai pasakė: "Negaliu savo dukteriai atimti tos laisvės, kurią garantuoja JAV konstitucija."
Dabar ji nuvyko pas savo pirmą pažintą katalikų kunigą jėzuitą Bowdern ir pasisakė norinti tapti katalike. Bet jai dar daug reikėjo pergyventi vidaus svyravimų. Štai kaip ji apie tai sako: "Aš svyravau. Baigiau savo knygą, gavau doktoratą ir dėsčiau Rockfordo kolegijoje. Mano atidėliojimo priežastis nebuvo nepasitikėjimas Bažnyčia, bet nepasitikėjimas savimi. Atrodė, kad aš darau baisią auką, kuri gali prašokti mano jėgas. Draugai tvirtino, kad jokia kolegija nenorės katalikės anglų kalbos ir literatūros dėstytojos. Kai kurie mano profesoriai prisibijojo, kad katalikybė padarys mane nekūrybinga, nes menas gimsta iš maištingos dvasios".
Jai atrodė, kad būtų lengviau pasilikti ateiste, anglikone ar budiste. "Tačiau nebuvo svarbu, ko aš norėjau", rašo ji, "nebuvo klausimo, ką aš jaučiau — aš turėjau tapti katalike, nes katalikybė yra tiesa". Būdama tikra, kad katalikybėje surado tiesą, ji 1940 m. lietingą gruodžio mėnesio dieną pasiekė Iowa City, kur buvo priimta į Katalikų Bažnyčią. Apie tai ji taip išsitarė: "Dabar aš turėjau pradėti ilgą savęs drausminimo darbą, visada turėdama prieš akis Leon Bloy tvirtinimą, kad vienintelė tragedija gyvenime yra nebūti šventu..."
Kaskart giliau ji galėjo įsijausti į dievišką meilę. Ji jautė mielą vidaus šilimą, kuri prasiveržė šiais žodžiais: "Pagaliau radau ramybę, ir nuo to laiko ji vis auga ir darosi nuostabesnė. Ir kai pagaliau grįžau prie savo vaikystės dienų Šv. Rašto, kai jį perskaičiau nuo pradžios iki galo, džiaugiausi radusi nuo pat Genezės iki Apokalipsės vieną pagrindinę tiesą — katalikybės tiesą. Kiekviena Bažnyčios skelbiama tiesa čia yra surašyta paprasčiausiais žodžiais, kaip šv. Povilas pasakė laiške korintiečiams — mes nekeičiame Dievo žodžio; mes jį skelbiame visame jo grynume, kaip jį mums Dievas davė, Kristuje stovėdami priešais Dievo esimą".