Spausdinti

BRUNO MARKAITIS, S. J.

VI

      Viena žmogui tipingiausių silpnybių yra savęs pateisinimas. Tipinga dėl to, kad beveik kiekvienas nori pasirodyti geresniu negu iš tikrųjų yra. Todėl pagerinama teigiamosios savybės, savo geriems darbams priskiriant daugiau vertės ir svarbos. Su blogomis savybėmis elgiamasi panašiai, sušvelninant juodąsias linijas ir šešėlius bei sumažinant jų skaičių.

      Stebėdami žmones iš arčiau, klausydamiesi jų kalbų apie kitus ir apie save, pastebime vieną savotiškumą: žmogus paprastai yra linkęs pateisinti tik save. Reikalas gali suktis apie lygiai tą patį dalyką, bet skirtumas glūdės tame, kas jį padarė. Jei dalykas nėra labai malonus, jei nėra kuo džiaugtis ar didžiuotis, o jis vis tiek padarytas, tai be ypatingų sunkenybių bus pasiūloma ilga pateisinančių priežasčių eilė. Tuo tarpu, jei taip pat ar panašiai pasielgė kitas asmuo, tai pateisinančios priežastys sumažės, o gal net iš viso pranyks. Vadinasi, esame linkę teisinti save, ne kitus. Liūdna tai gyvenimo tikrovė, bet ją nuolat pastebime savo ir kitų žmonių gyvenime.

      Savęs pateisinimas užtinkamas kiekvienoje gyvenimo srityje, kiekviename žmogaus tipe. Jį randame ir švenčiausioje srityje — religijoje. Mes norime atkreipti skaitytojo dėmesį į vieną dalyką: savęs pateisinimas nėra tas pats dalykas kaip pasiaiškinimas. Be to, ypatingasis savęs pateisinimo bruožas yra sąmoningas prasilenkimas su tiesa. Žinoma, paprastai turima nemaža priežasčių, kodėl prasilenkiama su tiesa. Bet faktas lieka faktu, kad nutolstama nuo tiesos ir tai daroma laisvai ir apgalvotai. Čia norisi paklausti, kodėl šiaip jau gana aiškus dalykas neretai nustoja aiškumo apčiuopiamoje gyvenimo tikrovėje. Mat, žmogus teisindamasis apeliuoja, pirmoje eilėje, ne į savo individualią, bet į prigimties silpnybę. Vadinasi, jis savo atsitikimą subendrina. Tokiu būdu, jo atvejis tampa ne atskiro asmens silpnybe, bet klaida ar ribotumu, kuris gali liesti kiekvieną. Juk visi žmonės turi tą pačią prigimtį.

      Susitikę su savęs pateisinimu religijos srityje, klausiame trumpai ir tiesiai: kas gi verčia žmogų save pateisinti religijos srityje? Atsakymas yra taip pat trumpas ir tiesus: žmogaus nenoras pritaikyti gyvenimui religinę tiesą ar joje išreikštą reikalavimą. Mums prisimena atviras žodis, kurį randame Šv. Augustino "Išpažinimuose". Augustino malda — prieš visuotiną ir galutinį- atsivertimą — taip skambėjo: "Viešpatie, duok man skaistybę, bet tik ne šiandien". Štai momentas, gana tiksliai nusakąs psichologinį stovį, kuriame dar nėra galutinio ir visuotino apsisprendimo už kokią nors religinę tiesą. Čia neabejojama tos tiesos teisingumu, kilnumu, priimtinumu. Sunkenybės reikia ieškoti kitur. Žmogui sunku išsižadėti kokio nors malonumo, patogaus papročio, nutraukti įdomų, nors pavojingą draugavimą. Nėra dvasinių jėgų atsisakyti turto ir pasirinkti labai kuklų gyvenimo būdą. Kadangi žmogus neturi pakankamai dvasinių jėgų ir nededa rimtų bei ištvermingų pastangų jų įsigyti, jis lieka neapsisprendęs arba vienos religinės tiesos atžvilgiu arba visos religijos. Tokiu būdu, jo gyvenimas — bent kai kuriose srityse — lieka priešingas religijos turiniui.

      Žinoma, problemos čia tik prasideda. Žmogus negali nepastebėti to nenuoseklumo, kuris seka iš religijos turėjimo ir jos nepraktikavimo. Sąžinė atkreipia dėmesį į proporcijos stoką tarp gyvenimo laike ir gyvenimo amžinybėje, nes žmogus svarbos brūkšniu pabrėžė ne amžinąjį, bet laikinąjį vertybės bruožą. Kas daryti, norint išsivaduoti iš šios pavojingos padėties?

      Jei žmogus ne tik galvotų nuosekliai, bet taip ir elgtųsi, tai kelias ir kryptis būtų aiškūs. Deja, religinėje srityje — tarp nuoseklaus galvojimo ir nuoseklaus elgesio — randame nuotolį, savo ilgiu ir statumu prašokantį žmogaus jėgas. O žmogų, kuris vien savo jėgomis bando kopti į šį begalinio ilgio statumą, atgal traukia nemažas kenksmingo įpročio svoris. Atsiminkime, kad kalbame apie asmenį, nenorintį apsispręsti už visą religiją arba kurią nors, ypatingai jį liečiančią religinę tiesą. Negi toks asmuo prašys Dievo malonės nusikaltimui ar nuodėmingam elgesiui, ypač jei tas elgesys yra ne valandų, bet metų klausimas?

      Vienas rašytojas vaizduoja ūkininką sekmadienio popietę, ganantį arklius svetimoje pievoje ir kalbantį rožančių. Tai yra aiškus religinio primityvumo įrodymas, pasakys civilizuotas žmogus, vaizduojąs prieštaraujantį ir veidmainišką elgesį. Vadinasi, tenka pasirinkti kitą išeitį, kuri paprastai remiasi savęs pateisinimu.

      Pirmasis žingsnis į savęs pateisinimą yra savęs išskyrimas iš bendrinių dorovės dėsnių ir reikalavimų. Gal ne visoje dorovės plotmėje? Gal tik kai kuriose jos srityse? Žmogus pradeda manyti esąs kitoks negu visi kiti. Jis norėtų priklausyti privilegijuotajai grupei, kuri, ar tai dėl ypatingos asmens sudėties, ar dėl stipresnių palinkimų, ar dėl didesnio veržlumo į individualią išraišką, jo manymu, turėtų turėti daugiau išimčių ir mažiau įsakymų.

      Niekas nenori būti vidurkio žmogumi. Kai kalbama apie vidurkį, mes paprastai turime galvoje kaimyną ar pažįstamą. Niekas nenori priklausyti tai pilkajai masei — be veido ir be charakterio.

      Bendrinis dorovės dėsnis turi būti taikomas atskiram atvejui. Ir čia vieta prisiminti, kad bendrinio dėsnio taikymas ypatingam atvejui yra ne tik sunkenybė, bet ir pareiga. Atsakinga ir įkyri pareiga. Tačiau visa tai nereiškia, kad šioje žemėje būtų išrinktųjų grupė, kuriai iš tiesų negaliotų bendroji dorovė ir jos pagrindiniai dėsniai. Mat, nėra mūsų planetoje žmogaus, kuris turėtų pagrindą ir teisę tvirtinti, jog jis stovi už dieviškojo įstatymo ribų, jog visiems kitiems skirtoji dorovė jo neliečia, ir jis esąs laisvas susikurti atitinkamą pakaitalą.

      Deja, gyvenime tenka susitikti ne vieną, susikūrusį savąją dorovę ir tvirtinantį, kad, girdi, esą dalykų, kurie prašoksta prigimties jėgas. Kokia gi prasmė kovoti prieš žymiai galingesnį priešą? Ar gi ne bergždžios pastangos mėginti keisti prigimtį, kuri niekada esmingai nesikeičia?

V. Mikalajūnas, V kl.

Geležinių vartų projektas (tušas)

 

      Liūdni žodžiai liūdnai skamba ir pirštu prikišamai rodo, kad jau seniai pamiršta antgamtinė malonė ir jos pagalba, o religija nebesiremia Dievu, bet žmogumi. Ir nėra ko stebėtis! Pačioje pradžioje pradėta žengti klaidingu keliu. Juk dorovei turinį duoda Dievas, o ne žmogus. Nekalbame apie išorines smulkmenas, kurios keičiasi su laiku, naujų aplinkybių reikalavimais. Mums rūpi dalykai, neatpalaiduojamai surišti su išganymu. Svarstome veiksnius, kurių įtakoje žmogus subręsta palaimai arba pernoksta supuvimui.

      Antrasis žingsnis į savęs pateisinimą yra atkaklus tvirtinimas, kad savas vargas, sava nelaimė, sunkenybė bei įtampa yra didesni už kitų žmonių. Vadinasi, sau reikia taikyti išimties arba privilegijos atvejį.

      Skaitytojas supras, kad šitose eilutėse — sąmoningai ir visoje plotmėje — vengiama smerkti bet kuris žmogus. Šių straipsnių tikslas yra dėmesio atkreipimas į du dalyku. Pirma, dažniausiai pasitaikančias priežastis, kurios veda j tikėjimo praradimą. Veda nebūtinai staigiu šuoliu, bet greičiau mažu, mažu žingsneliu ir todėl nepastebimu, kad jis mažas. Be to, pats tikėjimo praradimas, tur būt, tektų lyginti ne saulės užtemimui, bet ilgam, ilgam saulėleidžiui. Šviesa gęsta palaipsniui, ir dvasios akys turi laiko priprasti prie gilėjančios tamsos. Nėra staigaus perėjimo, kraštutinumų, sukrėtimo. Dalykai rutuliojasi lėtu tempu. Net tą dieną, kai žmogus prisipažino praradęs tikėjimą, liūdna įvykio istorija jau siekė tolimesnę praeitį, o šiandienis sugedimas buvo nors negera, bet dar nepavojinga pradžia.

      Antra, tikėjimo gyvas išlaikymas yra ne tik pareiga, ne tik problema, bet rimtų ir pastovių pastangų reikalas. Šitų dviejų dalykų šviesoje yra lengviau suprasti, kodėl žmogus bando pasiteisinti. Iš kitos pusės, nesunku suvokti, kodėl savos sunkenybės padidinimas yra tiesos pasmerkimas į melo prievartos kalėjimą.

      Vienas žmogus turi rečiau užtinkamą paprotį. Kai gyvenimas darosi įkyriai monotoniškas, tariamai beprasmiškas ir slegiančiai sunkus, jis užsuka į miesto ligoninę. Įvairios ligos — skausmingose ir beviltiškose padėtyse — pasirodo nuogame atvirume. Pagalbos šaukiantys balsai nuaidi neatsakyti. Stebuklingi vaistai neberodo stebuklingosios galios. Tamsiuose kampuose — už nublukusių užuolaidų — palikti miršta vieniši žmonės, kai didmiesčio gatvėmis plaukia nesibaigiančios minios.

      Po šios skausmingos ekspedicijos, žmogaus nuotaikos barometras pakrypsta į giedrą. Slėgimas sumažėja, ir įtampa atslūgsta. Monotonija nebetenka blyškaus pilkumo. Kančios aštrumas atbunka, ir net blankia diena baisiai norisi gyventi, tik gyventi.

      Reikia pripažinti, kad žmonių dauguma yra perdėtai sutelkę dėmesį į savąjį asmenį, savuosius reikalus. Jei nemigo naktis — kai gyvenimo apčiuopiamumas šiek tiek nutolsta — padidina tikrovės ir iškreipia, jei sunkiai sergąs ligonis išsiilgusiai laukia ryto, tai gal neklystame manydami, kad reikia įtemptų pastangų išsilaikyti tiesos objektyvume. Kitaip žmogus manosi turįs jo jėgas viršijančių sunkenybių ir, jei jis slysta, puola, klysta ir klaidoje pasilieka, reikia pateisinti ne tik žmogų, bet ir jo klaidą. Gal dėl to, ne vienas ieško prieglaudos alkoholyje, skyrybose, vagystėje.

      Trečiasis žingsnis į savęs pateisinimą yra vengimas rišti problemą nuolatine kova ir auka, pasiryžus atsisakyti viso blogio, o ne tik jo dalies.

      Bene kiekvienas, turėjęs reikalo su konkrečiu alkoholizmu, pripažins, kad alkoholikui tol nėra vilties tapti normaliu žmogumi, kol jis radikaliai neapsispręs visiškai vengti alkoholio. Jei jis vis vilsis, kad pora stikliukų jam nieko nekenkia, tai jis ir toliau liks sunki, skaudi našta sau ir kitiems.

      Panašaus nusistatymo gana apstu ne viename, kurie neapsisprendžia atsisakyti viso blogio. Radikalumas ir gyvenimiškas logiškumas nėra perdaug dažni reiškiniai. Šiaip jau susitinkame — savo ir kitų gyvenime — nuotaikas, kurios dvelkia kompromisu, pusėtinumu. Nėra ko stebėtis, kad toks nusistatymas, vien psichologiniu požiūriu, neuždega žmogaus sukaupti visas jėgas ir mestis į žūtbūtinę kovą. Vadinasi, pasitenkinama dalinėmis pastangomis, proginiu entuziazmu, bet niekada nekovojama kasdieniu pastovumu. Kokia gi prasmė galvoti apie viso lauko derlių, jei tik pusė lauko apsėta? Koks džiaugsmas iš operacijos, jei išplauta piktybinio augmens tik dalis?

      Didysis savęs pateisinimo pavojus glūdi stabdančiame veiksnyje, kuris žmogaus dvasiai suriša sparnus. Tada jos bandymai pakilti virš žemės ir laiko yra bejėgiai. Nors ji skirta amžiniems toliams, bet — netekusi erdvės ir polėkio — įsikimba į medžiagą beviltišku užsispyrimu ir tampa kurčia kiekvienam amžinybės aidui.