Spausdinti

ALDONA ŠIMAITIENĖ

      Vienas ryškiausių Jėzuitų Ordino tikslų — rūpintis jaunimo auklėjimu. Lietuviai jėzuitai auklėjo mūsų jaunimą Vilniaus universitete, kurį jie patys įsteigė 1579 metais. Nepriklausomybės laikais nemaža jaunimo sėmėsi mokslą ir auklėjimą Kauno Jėzuitų gimnazijoje. Susibūrus didžiausiai lietuvių tremtinių daliai Čikagoje, jėzuitai čia įsigijo kuklius namelius ir pradėjo dirbti lietuvių jaunimo organizacijose. Daugelis juos vis ragino steigti lietuvišką gimnaziją berniukams. Tačiau, gerai šį žingsnį apgalvojus, buvo jo atsisakyta, nes tokiam dideliam darbui trūko ir lėšų ir žmonių, o pagaliau ir lietuviškumo toje gimnazijoje negalėtų būti šiose sąlygose tiek, kiek norėtum. Todėl buvo nutarta lietuviško auklėjimo spragą užpildyti kitokiu būdu. Šiais metais Čikagoje tėvai jėzuitai pastatė gražius ir erdvius "Jaunimo namus", kiuriuose ras prieglaudą lietuviškos organizacijos ir Aukštesnioji Lituanistikos Mokykla.

      Ši mokykla visą savo gyvavimo laiką naudojosi lietuviškų parapijų svetingumu, bet dėl įvairių priežasčių beveik kasmet turėjo keltis vis į naują vietą. Nuo šio rudens ji turės jau pastovią ir labai patogią vietą naujuose jėzuitų pastatytuose namuose. Šie namai yra pačiame lietuviškų kolonijų centre, susisiekimas labai geras, todėl tikimasi, kad lankytojų skaičius šiais metais dar padidės.

      Keičiasi mokyklos patalpos, keičiasi ir jos veidas. Pirmieji mokyklos lankytojai buvo gimę Lietuvoje, mokslus ėję "lagerinėje" lietuviškoje mokykloje. Jie atsinešė su savimi dar gan ryškų tėviškės prisiminimą, europinės mokyklos žinias ir kultūrą, atėjo mažiau įaugę į gyvenamąją aplinką. Šiandien į moksleivių gretas įsijungia jaunimas, kuris Lietuvos neprisimena arba ir visai jos nėra matęs. Jo neriša su tėviške atsivežti prisiminimai, vaizdai, išgyvenimai. Jo gimtoji kalba mažiau žodinga, kartais šlubuoja sakinys. Jis jau giliai įleidęs šaknis į gyvenamąją aplinką ir persiėmęs jos kultūra. Dažnu atveju jis ateina iš mokyklos, kuri daug kuo skiriasi nuo europinės.

      Keičiasi mokinys, keičiasi ir mokytojo darbas. Jau visa eilė metų kaip mokytojai ieško vis efektingesnių būdų kylančiom problemom išspręsti. Tenka gilintis ne tik į pakitėjusį mokinį, bet ir į naujuosius metodus, su kuriais mokinys susiduria penkias dienas savaitėje. Reikia pripažinti, kad tos visos problemos dar nėra laimingai išspręstos, dar daug darbo prieš akis. Antra vertus, tenka pasidžiaugti, kad mokykla per tą laiką tarsi įėjo į normalesnes drausmės vėžes, tarsi susicementavo savyje į glaudesnį vienetą, atkūrė visą eilę gražių Lietuvos mokyklos tradicijų ir kiekvieną pavasarį išleidžia vis didesnį būrį lituanistikos dalykuose prasilavinusio, tautiškai susipratusio jaunimo.

      Moksleivių skaičius mokykloje vis gausėja. Praėjusiais metais prašoko 200. Tai jau gražus skaičius, bet jokiu būdu dar nepakankamas. Žinant, kiek yra lietuvių Čikagoje, šis skaičius galėtų būti kelis kartus didesnis.

      Mes, ilgiau būdami tremtyje, vis gyviau jaučiame, kad, atitrūkus nuo gimtosios žemės, mus daugiau ir daugiau jungia bendra kalba, bendra praeitis, bendra kultūra. Kad jaunimas tvirčiau to bendro kamieno laikytųsi, jam yra svarbu gerai mokėti savo kalbą, pažinti praeitį, įsigilinti į mūsų kultūros lobius. Todėl ir mums ne vis tiek, ar mūsų vaikas ką nors žinos apie Lietuvos praeitį, ar ne, ar Maironis, Kudirka bus prabilę į jį, ar tai bus jam tik besieliai vardai. Įaugimas į savo kamieną sustiprina ir pagilina asmenybę, sulaiko ją nuo visiško sumaterialėjimo ir sumenkėjimo. Tokiu būdu lituanistikos mokykla ne tik sulaiko jaunimą nuo nutau-timo, bet drauge brandina gilesnę bei turtingesnę asmenybę.

      Kalbant apie lituanistikos mokyklą, yra labai svarbu prisiminti, kad, be mokymo ir auklėjimo naudos, yra dar ir kita didelė nauda mūsų vaikams — bendravimas su lietuvių jaunimu. Kartais jaunuolis jaučiasi menkas ir pasimetęs svetimtaučių jūroje. Gal ir pati lietuvybės idėja jam kažkaip liūdnai rišasi su jo senstančiais ir fabrike vargstančiais tėvais. Gal jis myli tą vargstančią, kenčiančią Lietuvą, bet jam reikia ir ja pasididžiuoti, pasidžiaugti. Užtat dalyvavimas masinėje dainų ar šokių šventėje, bendravimas su dideliu būriu jo amžiaus lietuvių moksleivių yra be galo didelės svarbos dalykas.

      Kartą vienas mokinys taip pasisakė: "Anoje mokykloje aš praleidžiu penkias savaitės dienas. Turiu ten draugų, mielai dalyvauju mokyklos šventėse, prisidedu ką nors organizuojant, bet niekad negaliu įdėti ten tiek širdies, kaip čia. Čia, vos įeinu, tuoj apsupa mane savųjų namų šilima, jaučiuosi jaukiai ir noriu mokytis, dirbti, rūpi man mokyklos reikalai ir jos geras vardas. Aš ir pats nežinau, kodėl taip yra". Ir iš to mokinio darbų bei elgesio jautei, kad jis nuoširdžiai kalbėjo. Tiesa, ne visi mūsų mokiniai panašiai galvoja. Turėjome ir tokį, kuris šaltai apskaičiavo, kad jam geriau taip elgtis mokykloje, kad būtų pašalintas. Jam atrodė geriau gauti kartą nuo tėvo pylos, negu vargti kas šeštadienį per ketverius metus. Tikime, kad daugumą jų pasiekia ta savųjų namų šilima ir jie greit pajunta, kas juos jungia ir riša prie savųjų.

      Gal ir be reikalo visa tai priminiau. Šeima visa tai žino ir tuo rūpinasi. Bet vis dėlto yra naudinga laikas nuo laiko ir žinomus dalykus pergalvoti ir primirštus prisiminti. Niekas juk neapskaičiuos, kiek širdies, kiek valandų šeima pašvenčia vaikų auklėjimui ir lietuvybės išlaikymui. Antra vertus, būkime nuoširdūs ir patys prisipažinkime, kaip dažnai kasdienybė apgriauna mūsų švenčiausius pasiryžimus. Pagaliau mūsų tarpe yra ir tokių, kuriems nebuvo lemta daugiau mokslo išeiti, todėl jų gražias pastangas riboja žinių trūkumas.

      Užtat čia ir iškyla šeimos ir mokyklos bendradarbiavimo bei vienas kito papildymo reikšmė. Mokytojui daug lengviau dirbti su šeimos paruoštu, palankiai nuteiktu mokiniu. Jis tęsia tėvų pradėtą darbą, padeda tėvams, bet ir toliau tėvai turi ateiti mokytojui talkon ne tik paraginimu ir padėjimu, bet ir gyvu susidomėjimu vaiko darbu, jo daroma pažanga, mokyklos gyvenimu, jos šventėmis. Taigi, kiekvieno tėvo ir motinos pareiga būtų ne tik savo vaikus siųsti į lituanistikos mokyklą, bet ir ateiti talkon. Reikia padėt vaikui suprasti, kad tas savanoriškas mokymasis yra jo šventa pareiga ir tautinės garbės reikalas.

      Daugelyje vietų Naujajame Testamente pasakyta, jog Kristus daug kartų priminė ir aiškino, kad Dievas nėra iš anksto ir neatšaukiamai atmetęs nė vieno žmogaus. Kristus savo prilyginimuose net sakė, kad visiems dangaus gyventojams yra daug džiaugsmo iš susiprantančio ir pasitaisančio kiekvieno žmogaus. Kiekvienas žinome pavyzdžių iš Kristaus laikų, daugybė jų buvo ir yra visur ir visais laikais, kaip Dievas neatmeta nė vieno: stabmeldžio, netikinčio, klaidatikio, netinkamo elgesio žmogaus. Kad iš anksto ir neatšaukiamai Dievas nėra atmetęs nė vieno žmogaus, tai tvirtina ne tik nuolatiniai gyvenimo pavyzdžiai. Katalikų Bažnyčia net skaito tikėjimo klaida nuomonę, kad kuri nors žmonių grupė ar kuris asmuo negalėtų būti išganytas.