Spausdinti

L. Dambriūnas

1. Polemikos metodo klausimas

     Mūsų polemikų nevaisingumas dažnai kyla iš to, kad stengiamasi išaiškinti tik savo pusės pažiūras, o kitos pusės pažiūras arba mažai tesistengiama suprasti, arba bandoma jas subanalinti, kad tuo būdu lengviau sektųsi sukritikuoti. Bijau, kad taip neatsitiktų su diskusijom ir politikos pasaulėžiūriškumo ar nepasaulėžiūriškumo klausimu "Laiškuose Lietuviams".

     A. Gražiūnas, oponuodamas A. Tamošaičiui, S. I. (L. L. Nr. 7, 1957), savo straipsnį pavadino "Nepasaulėžiūrinė politika". Iš antraštės lauktum, kad bus stengiamasi straipsnio rėmuose išdėstyti temą, pažymėtą antraštėje; kad bus stengiamasi ir sau taikyti patarimą, kurį oponentas duoda straipsnio autoriui: "tiksliai aptarti pasaulėžiūrinę ir nepasaulėžiūrinę politiką". Deja, oponentas to gero patarimo sau netaiko. Apie nepasaulėžiūrinę politiką A. G. savo straipsny įterpia tik vieną sakinį, kuriuo sąmoningai ar nesąmoningai klausimas subanalinamas. Tas sakinys yra štai koks: "Pasisakantieji už nepasaulėžiūrinę politiką teigia, jog pasaulėžiūros pagalba esanti visai nereikalinga išspręsti tokiems klausimams, kaip pvz., ar remti grūdų ar gyvulių ūkį, — ir tariasi problemą išsprendę." Norėtųsi paklausti, kas ir kada tarėsi tuo būdu problemą išsprendęs?

     Po to, ką A. Maceina yra plačiai tuo klausimu rašęs ("Aidai", 1948 Nr. 19) ir kas mano paties buvo trumpai pasakyta apie pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės politikos skirtumą ("Aidai", 1955 Nr. 4-5), galima, rodos, buvo apsieiti ir be kitų pažiūrų banalinimo, juo labiau, kad A. G. yra pajėgus ir rimtai rašyti. Tiek dėl polemikos pobūdžio. O dabar eikime, kad ir trumpai, prie temos esmės.

2. Nepasaulėžiūrinę ir pasaulėžiūrinę politiką skiria skirtinga laisvės samprata.

     Tą esmę čia sudaro ne kokia nors grūdų ar gyvulių ūkio politika, o daug svarbesnė problema — amžina laisvės problema. Amžina ji yra ne tik metafiziniu, bet ir socialiniu atžvilgiu. Šiuo pastaruoju atžvilgiu ir norisi čia keletą minčių iškelti. Peržvelgę valstybines santvarkas laiko ir erdvės požiūriu, tai yra istoriškai ir geografiškai, matome, kad jų būta ir esama gana nevienodų. Nesigilinant į antraeilius dalykus, nesunku pastebėti, kad jos skyrėsi ir tesiskiria laisvės sampratos, tiksliau — laisvės ribų sampratos klausimu, nes ir atskirų žmonių nuomonės tuo klausimu skyrėsi ir tebesiskiria. Tuo atžvilgiu skiriasi ne tik totalistinė santvarka nuo demokratinės, bet ir demokratinės santvarkos tarpusavy, nes ir demokratinės politikos šalininkų nuomonės laisvės ribų klausimu gali skirtis ir faktiškai dažnai skiriasi. Pvz. vienų demokratinių kraštų moterys gali balsuoti, kitų ne, kaip pvz. Šveicarijoj. Vienoj demokratinėj valstybėj nėra valstybinės religijos (JAV), kitoj yra (Anglijoj), o ir Švedijoj, Norvegijoj, Italijoj, Ispanijoj, Izraely valstybinės religijos irgi privilegijuotos (žr. James O'Neill, Catholicism and American Freedom, New York 1951). Vienur tėra galima tik bažnytinė santuoka, kaip buvo Lietuvoj, kitur vėl visiems privaloma civilinė santuoka, kaip yra dabar Vakarų Vokietijoj, Austrijoj ir kitur. Yra kraštų, kur tikybos dėstymas mokyklose privalomas ir yra kraštų, kur tikybos valstybinėse mokyklose dėstyti neleidžiama. Štai kiek skirtumų, nevienodumų demokratinėse valstybėse, ir tai dar, aišku, ne visi. Tai rodo, kad ir demokratinėse valstybėse žmonių nuomonės laisvės ribų klausimu skiriasi ir kad tas skirtumas atsispindi ir viešame valstybės gyvenime.

     Va šitas nuomonių skirtumas laisvės ribų klausimu ir skirsto žmones į skirtingas grupes. Tuo, o ne kuriuo kitu pagrindiniu klausimu skiriasi ir vad. pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės politikos šalininkai. Šie pastarieji pasisako už platesnes laisvės ribas. Jie reikalauja laisvės ir tose srityje, kur pasaul. politikos šalininkai nėra linkę pripažinti tokios laisvės kitiems, kokia jie patys naudojasi ar nori naudotis.

3. Skirtingos mūsų aukštų dvasiškių pažiūros.

     A. Tamošaitis, S. J. penktame šių metų "Laiškų Lietuviams" numery pateikė pavyzdžių, parodančių, kaip aukšti kitų kraštų dvasiškiai galvoja Bažnyčios ir valstybės santykių, įvairių tikybų teisių ir kitais klausimais. Visi šie klausimai yra susiję su pagrindine laisvės problema. Iš lietuvių jis tepacitavo vyskupą Pr. Būčį. Norėčiau tuo klausimu pacituoti ir kitų mūsų vyskupų porą ištraukų.

     1952 m. Romoje išleistoje brošiūroje "Lietuvos R. Katalikų Episkopato direktyvos katalikams" rašoma: "Todėl valstybė negali leisti, kad būtų viešai skelbiamas ateizmas...; Lietuvos katalikai sieks, kad Lietuvoje tebūtų leidžiamas tik mokslinis katalikų tikėjimo tiesų ir doros dėsnių vertinimas, draudžiant propagandinį, pajuokiantį ir įžeidžiantį jų nagrinėjimą...; kad tikėjimą ir dorą liečią klausimai, kiek jie yra reikalingi vienokio ar kitokio Bažnyčios išsiaiškinimo ir sprendimo, nebūtų viešų diskusijų spaudoje, susirinkimuose ar parlamente objektu...". Vadinas, siūloma, kad valstybė apribotų teises ateistų ir visų kitų, kurie norėtų kalbėti ar rašyti "tikėjimą ir dorą liečiančiais klausimais"; siūloma valstybei kištis į piliečių religinius bei pasaulėžiūrinius reikalus ir spręsti, kuriais klausimais jie gali ir kuriais negali kalbėti. Kai šituos pareiškimus palyginom su vyskupo Būčio pareiškimais, kad "viešpatija, t. y. valstybė, neturi kištis į religinius žmogaus įsitikinimus...; neturi kištis į žmonių pažiūras ir jų išreiškimus gyvu žodžiu ir spaudoje", tai matome aiškų nuomonių skirtumą. Jeigu yra šitaip, jeigu aukšti dvasiškiai gali būti skirtingų nuomonių laisvės ribų klausimu, tai aišku, kad ir pasauliečiams leistina rinktis vieną ar kitą nuomonę. Va šitie žmonės, kuriems artimesnės yra vysk. Būčio pažiūros, ir vadinami nepasaulėžiūrinės politikos šalininkais. Tuo būdu matome, kad yra mūsų tarpe žmonių, kurie siūlo būsimoje Lietuvos valstybėje varžyti ateistų bei kitokių pažiūrų žmonių laisvę. Iš kitos pusės, mūsų kairieji dažnai siūlo, kad "Bažnyčia nesikištų į politiką", o tai faktiškai reiškia, kad kunigams turėtų būti aprėžtos politinės laisvės. Nepasaulėžiūrinės politikos šalininkai siūlo, kad nei vienų, nei antrų teisės bei laisvės nebūtų varžomos. Čia ir glūdi nepasaulėžiūrinės politikos esmė.

4. Terminai vartotini jų reliatyvia, o ne absoliutine prasme.

     A. Gražiūnas daro aliuzijas, kad nepasaul. politikos šalininkai nori valstybės, kuri būtų visai be pasaulėžiūros. Galiu tvirtinti, kad tokių žmonių iš viso nėra, nes absoliučiai nepasaulėžiūrinės valstybės, jos politikos nėra ir negali būti vien dėl to, kad ir pats žmogus negali gyventi be pasaulėžiūros. Jeigu teisingas yra posakis, kad žmogus yra visuomeninis gyvulys, tai dar teisingesnis, kad žmogus yra pasaulėžiūrinis gyvulys. Visai sutinku, su A. G., kad JAV nepriklausomybės deklaracijos principai, kad visi žmonės yra Dievo sukurti lygūs, kad visi jie apdovanoti tam tikromis neatimamomis teisėmis, tarp kurių yra gyvenimas, laisvė ir laimės siekimas, — kad šie principai yra pasaulėžiūriniai. To niekas nėra neigęs. Priešingai, tai seniai jau expressis verbis yra pareiškęs ir A. Maceina, pažymėdamas, kad kiek tai liečia valstybės pagrindus, "nepasaulėžiūrinės politikos teorija taip pat yra pasaulėžiūrinė" ("Aidai" 1948, Nr. 24, 478).

     Ir jeigu nuomonės skiriasi, tai jos skiriasi ne dėl to, ar tie minėti JAV nepriklausomybės deklaracios principai reikalingi, ar nereikalingi valstybei, o dėl to, kaip plačiai jie taikintini gyvenimo praktikoje, kaip plačiai suprastini tie unalienable rights ir liberty. Va čia ir vėl prieiname laisvės ribų klausimą, apie kurį kalba ir A. Tamošaičio, S. J. cituoti Bažnyčios dignitoriai. A. Gražiūnui atrodo, kad minėti Bažnyčios autoritetai apie ką kita kalba, nes jie nevartoja nepasaul. politikos termino. Bet juk nesunku suprasti, kad dalyko esmė glūdi ne termine, kad joks terminas pilnai neišreiškia dalyko esmės. Visi politiniai terminai, kaip laisvė, lygybė ir kt. vartojami reliatyvia prasme, nes juk būtų nesąmonė kalbėti apie absoliučią laisvę ar apie absoliučią lygybę. Ir pasaulėžiūrinė politika yra reliatyviai pasaulėžiūrinė, nes ir tokioj totalistinėj valstybėj, kaip Sovietų Sąjungoj, ji nėra absoliučiai pilnai vykdoma. Ir ten yra juk šiokios tokios laisvės. Dėl to ir pasaul. ir nepasaul. politika yra reliatyvios sąvokos. Abi šios politikos skiriasi tik pasaulėžiūriškumo laipsniu, tai yra tuo, kad vieni visoms pasaulėžiūroms reikalauja daugiau laisvės, kiti mažiau. Vietoj nepasaulėžiūrinės politikos kiti vartoja neprievartinę politiką, kiti vėl neutralią politiką, dar kiti pilnutinės demokratijos terminus. Visi šie terminai savaime neišsako dalyko esmės. Tačiau visus juos vartojant, turima galvoj vienas ir tas pats dalykas — platesnės laisvės ribos, platesnės, negu tų, kurie skelbia kitokią politiką. O šiandien juk visi pažangūs žmonės sutinka, kad žmonija žengia ne laisvės siaurinimo, o jos išplėtimo linkme (plg. dr. H. Romen, The State in Catholic Thought, 1947, 597).