Spausdinti

Kęstutis Trimakas. S. J.

     —    O kitą kartą pakalbėkime apie priežastis, kodėl mes, studentai, negalvojame, — besibaigiant susirinkimui, pasiūlė Tadas. Aplink pasklido nebesuvaldomas juokas.

     —    Mintis visiškai nebloga, — perviršijo triukšmą kažkieno balsas. Pasigirdus ir daugiau Tadą remiančių balsų, jo pasiūlymas buvo priimtas.

Nutarta, padaryta. Kitame susirinkime diskutuotoj ai pirmiausia tuoj kibo apibūdinti žodį "negalvojame". Kadangi visų pirma tą galvojimą reikėjo atskirti nuo kasdieniškų savęs apsirūpinimo minčių, apibrėžė jį kaipo mintis, turinčias gilesnę prasmę mūsų pačių ar kitų gyvenime, mintis pagrindinai filosofines ar religines, praplečiančias ir pagilinančias mūsų pasaulėžiūrą.

     —    Man atrodo, — pradėjo Mikas, — kad viena negalvojimo priežasčių yra stoka diskusijų ir ginčų. Viens pasako, visi kiti sutinka. To priežastis — gal bijo pasisakyti, gal neturi nuomonės, o gal nesidomauja.

     —    Yra kitų priežasčių, — pridėjo Romas. — Štai keletas jų: esam užsikrėtę Amerikoj paplitusia materializmo dvasia, galvojam tik apie pinigus, patogų gyvenimą ir pasilinksminimus. Be to, universitetuose specializuojamės vienai mokslo šakai, pamiršdami visapusišką išsilavinimą.

     —    Mano manymu, — įsiterpiau, — studentai negalvoja todėl, kad prarado savo pašaukimą. Kiekviena bendruomenės grupė Dievo planuose turi specialų tikslą. Studentai yra besiruošią gyvenimui inteligentai. Artimoj ateityj, kaipo labiausiai išsilavinę, jie turės vadovauti visuomenei; ir tai ne tik savo specialioje profesijoje, bet bendrai visuomeniniame gyvenime. Kol to savo pašaukimo studentai nesupras, jie negalvos ir nesistengs galvoti.

     Tokių ir į jas panašių minčių pareiškė ir kiti kolegos. Tada paprašėm mūsų gerbiamo svečio prof. J. Girniaus tarti žodį.

     —    Žmogus, — maždaug taip pradėjo profesorius, — skiriasi nuo gyvulio. Gyvulys yra Kūrėjo apspręstas. Jam duotas instinktas, vienodas specialus palinkimas veikti. Todėl gyvulys yra didžiausias specialistas. Ne taip su žmogumi. Žmogus turi laisvą valią. Apsispręsdamas ką ir kaip daryti, jis pats save kuria, tobulina. Žmogus apsisprendžia, apgalvodamas, apmąstydamas. Jei žmogus pats nemąsto, už jį mąsto kiti. Bet jei už jį mąsto kiti, kiti už jį ir nusprendžia. Tad negalvojąs žmo-

K. Varnelis

Monstrancija

gus nėra laisvas, nes jį apsprendžia kiti. Tik mąstantis žmogus yra laisvas, nes pats apsisprendžia. Gi prieš nepalankią aplinką jis turi atsispirti, kad būtų savęs paties, ne kitų apspręstas.

     Gaila, profesorius kalbėjo labai trumpai. Buvo atėjęs tik pasižiūrėti, kaip mes, jaunieji, bandome minties sparnais skraidyti. Bet jo iškeltą mintį dėjau pamatan savo tolimesnių apgalvojimų po susirinkimo. Kas mūsų buvo gan palaidai susirinkime pasakyta, šios naujos minties šviesoj atrado savo tinkamą vietą. Mikas kalbėjo apie mūsų vidinį nerangumą, Romas — apie aplinkos blogą įtaką, aš — apie pamirštą — o dar teisingiau, nesurastą — studento pašaukimą. Profesorius pridėjo, ko labiausiai trūko — mintį apie pagrindinę negalvojimo priežastį, glūdinčią pačioje žmogaus prigimtyje — jo galią laisvai apsispręsti.

Materialistinė aplinka

     Gyvename propagandos amžiuje. Spauda, radijas, televizija mums nuolatos pateikia kitų žmonių mintis ir vertybes. Tai savyje nėra bloga ir galėtų būti gera, jei tos mintys ir vertybės galėtų mus dvasiniai praturtinti. Deja, daugumoj jos yra valdomos biznierių, norinčių parduoti savo produktus. Jiems tinkamiausia dirva yra tokia, kur žmonės yra sumaterialėję, godžiai trokštą vien materialinių gėrybių. Tam tikslui jie ir vartoja visus propagandos pabūklus, kad žmonėse pasėtų brandžią materializmo sėklą ir toliau jai leistų vystytis ir klestėti. Materializmo dvasia vyrauja visur: pramogose, dainose, muzikoj, spaudoj, pokalbiuose. Tokioj atmosferoj nuolatos alsuojančiam labai lengva ta dvasia užsikrėsti. O jau užsikrėtus, ji dar labiau plinta it karštligė. Vis daugiau ieškoma materialinių gėrybių. Dvasinis pasaulis pamirštamas, nustojama giliau galvoti. Tuo būdu užkertamas kelias materializmo beprasmiškumui suprasti ir tikrai gyvenimo prasmei suvokti. Galva dar vartojama, bet tik kombinuojant, kaip daugiau materialinių gėrybių įgyti. Žmogus leidžiąs apsprendžiamas kitų — greitai vien dienraščių pirmo puslapio antraštės jo protui atneša "dvasinio peno", vien spalvingiausios šviesos reklamos ir naujų madų žurnalai nušviečia kelią, kuria linkme ir ko ieškodamas turi žengti jis, modernusis žmogus.

     Tokia yra užkrečianti šių laikų aplinka. Materija, kūnas, juslių malonumai ir visokie patogumai yra dievinami, o siela, dvasinis, intelektualinis bei religinis gyvenimas tampa pamiršti, paneigti, ištremti.

Dvasinis žmogaus tikslas

     Tačiau žmogus nėra gyvulys. Jis turi nemirtingą sielą su tikslu siekti didžiausios dvasinės gėrybės — Dievo. To tikslo jis siekia, vis tobulėdamas, stengdamasis pasidaryti panašesnis į Dievą.

     Galime tik džiaugtis, kad mums yra suteikta didi galia laisvai apsispręsti, kuri mus išaukština virš visų kitų gyvių. Bet ji mums uždeda atsakomybę apsispręsti už tai, kas gera. Kaipo protingiems kūriniams, mums pritinka protingai apsispręsti — pirma pažinti tikslą, paskui surasti priemones tam tikslui pasiekti ir tada tomis priemonėmis tikslo siekti. Visa tam reikia pašvęsti laiko, apmąstyti, apgalvoti. Kitaip, labai rizikuojame daryti tai, kas neprotinga, į ką neapgalvotas impulsas ar šiandieninis materializmo demagogas mus veda.

Studento pašaukimas

     Be to, neturime pamiršti, kad studentas yra besilavinąs inteligentas. Kas kūnui galva, tas visuomenei inteligentija. Galvos pagalba matome, jaučiame, protaujame, koordinuotai veikiame. Taip ir inteligentija turi būti visuomenės protas ir vadovas, kuris pažįsta tikrąsias vertybes ir savo bei visuomenės siekius tų pačių vertybių linkme lenkia. Priešingai, jei inteligentija pasiduoda materializmo dvasiai, nemąsto, negalvoja, ji savo uždavinio nebeatlieka, bet pati tampa už ją gudresnių demagogų auka ir įrankiu patraukti mases garbinti mamoną. Visuomenė tada praranda protą.

     Tad studentai turi pajusti savo atsakingą pašaukimą ruoštis visuomenės vadovavimui. Ypač dabar, materializmo persvaroj, jie turi būti pionieriai, vedą visuomenę atgal prie dvasinių vertybių. Pažinti tiesą, ją apmąstyti, už ją apsispręsti, ja vadovautis savo gyvenime ir santykiuose su kitais yra studento pareiga ir privilegija. Visa tam reikia gilesnio galvojimo, kuriame išaiškėja materializmo lėkštas beprasmiškumas ir atsiveria tikra dvasinė žmogaus gyvenimo prasmė. Mąstąs studentas nesileistų būti suvedžiojamas pigios materialistinės laimės skelbėjų, bet pats apsispręstų už tikrąją laimę tiesoje bei gėryje ir savo inteligentiška įtaka kitus prie jos patrauktų. Jo gyvenimo kelio gairės nebūtų nauda, bet tiesa; ne malonumas, bet morališkumas; ne patogumai, bet visuomenės gerovė.

Žvilgsnis į tremties studentiją

     Trumpai užsiminę apie galvojimo svarbą žmogaus dvasiniam tikslui bei inteligento pašaukimui pasiekti, meskime žvilgsnį į šių dienų tremties studentiją ir duokime atsakymą vienam klausimui: ar iš tikro mūsų studentija giliau negalvoja, nemąsto?

     Studentų veikimo sferoje matome keletą ar keliolika pavienių studentų, kurių darbai ir žodžiai kalboj bei spaudoj įrodo, kad jie daug mąsto. Ant jų pečių yra pastatytas visas studentų veiklos pastatas. Tačiau, jiems viens po kito baigiant studijas, jų eilės retėja. Didelė dalis studentų vis rečiau bepaima į rankas knygą ar rimtesnį žurnalą, vis rečiau benueina į savo organizacijos susirinki

K. Varnelis Vyskupo sostas

Nek. Prasid. Seserų koplyčioje, Putnam

mus (arba iš viso nebedalyvauja), į tautinius minėjimus ar kitus parengimus, o vis daugiau laiko praleidžia prie televizijos, kino teatre, pasilinksminimuose, pramogose. Liūdna konstatuoti, bet kai kas jau neberanda laiko nei savo sielai gyvybiniai svarbiai religiniai praktikai.

     Kai kurie studijuoja vien įsigyti pelningą profesiją, specializuojasi, pamiršdami bendrą išsilavinimą, apleisdami gilesnį krikščioniškų tiesų pažinimą.

     Pastebimas ir kai kurių nekritiškumas: nekritiškai už tiesą priimama viską, ką bet kas pasako. Tai gali būti pavojinga, ypač kai koks nors perdėtai radikalių pažiūrų profesorius nekatalikiškame universitete ima šnekėti religiniais ar filosofiniais klausimais. Ir katalikiškame universitete studijuojantieji neturėtų pasyviai priimti dėstomąsias pasaulėžiūrines tiesas, bet jas sąmoningai persvarstyti.

     Labai retai, bet kartais pasitaiko tokių, kurie jau nebevertina nei lietuvių kalbos bei kultūros, nei nesidomi Lietuvos likimu.

     Visi šie reiškiniai rodo, kad bent dalis studentijos daugiau ar mažiau seka šių laikų madą, gyvena pagal materializmo padiktuotus naudos, malonumų, "take-it-easy" principus, mažai patys galvoja, mažai vertina dvasines vertybes. Kokia tai dalis — didelė ar maža — pasilieka paslaptyje. Čia suminėti išoriniai reiškiniai atskleidžia tik dalį tiesos. Yra daug faktų, paslėptų nuo mūsų akių, kurie atveria visai kitą gyvenimo pusę. Kartais artimiau su vienu kitu pasikalbėjęs, pamatai, kad net tie, kuriuos šiaip laikytum "tuščiaviduriais" ar pilkais žmonėmis, vis dėlto yra galvoją. Yra tokių, kuriems jų pačių protas stato klausimus apie žmogaus bei pasaulio prasmę ir neleidžia nurimti, iki nesuras protingo atsakymo. Tai — ieškantieji, kurie, be abejo, jei stengsis tą tiesos ilgesį patenkinti, atras, ko ieško.

     Tad negalima visko piešti juodom dėmėm, nes yra šviesių pragiedrulių: sutinki nevieną rimtai pasiryžusį tauriai išugdyti savo asmenybę, praplėsti savo dvasinį žinyną; atrandi grupę vienur ar kitur susibūrusių su tikslu iškelti tremties problemas ir joms surasti atsakymą. Sveikintinos ir organizacijos, kurios rekolekcijomis, susikaupimo dienomis, diskusijomis bei paskaitomis įdiegia ir puoselėja kilnius idealus savo narių tarpe.

     Daug sveikų minčių buvo paskleista kultūringai ir gražiai pravestame J.A.V. ir Kanados Lietuvių Jaunimo Kongrese Čikagoje. Jo paskelbtose rezoliucijose lietuviškasis jaunimas raginamas "draugauti lietuviškoje aplinkoje..., atkreipiant ypatingą dėmesį į dvasines vertybes, ... siekti aukštesniojo mokslo, nesiribojant vien pasirinktąja profesijos šaka, bet kreipiant tinkamą dėmesį į visapusišką išsilavinimą"(žr. "Draugas", š. m. liepos 10 d., p. 7; "Jaunimo kongreso rezoliucijos"; m. p.). Ir tarpusavis sugyvenimas bus atremtas į tvirtus dvasinius pagrindus: "Ateities bendradarbiavimas bus grindžiamas tolerancijos ir krikščioniškųjų principų dvasioje" (ten pat). Iš to aiškiai matyti, kad mūsų aktyvusis jaunimas supranta dvasinių vertybių pranašumą. Belieka tik gyvenimą dar labiau suderinti su tuo supratimu.

K. Varnelis

Burglengenfeld’o bažnyčios kupolos eskyzas

     Mes suvokiame dvasinių vertybių svarbą. Žinome, kad jų siekiant reikia šio to materialiniai išsižadėti. Apsisprendimas už jas yra paliktas kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Kad teisingą apsisprendimą padarytume ir jame ištesėtume, dažnai pagalvokime, jog tik savo, kaipo žmogaus ir inteligento, pašaukimą gerai supratę ir jį visomis galimomis priemonėmis išpildyti siekią studentai atneš mūsų tremties visuomenei to, ko labiausiai jai trūksta — pasiaukojimą visuomeniniam darbui ir dvasinių vertybių persvarą prieš šių dienų materializmą.*

* Apie priemones, puoselėjančias gilesnį galvojimą, buvo rašyta šįmet atspausdintame A. Grauslio straipsnyje “Kontempliacijos bruožas pasauliečio gyvenime” (“L. L.”, Vol. VlII, 7) — K. T.