Spausdinti

Jonas Ubą

     Kiekvienas karas paprastai atneša daug įvairių negerovių. Po paskutiniojo karo tarp lietuvių pradėjo plisti neteisėtų šeimų kūrimas. Mat, bebėgant į užsienius nuo bolševikų okupacijos, atsirado visa eilė šeimų, kurias perskyrė karo veiksmai; žmonos su vaikais pasiliko Lietuvoje, o vyrai atsidūrė Vokietijoje, arba atvirkščiai. Esanti Vokietijoje civilinė metrikacija sudarė didelę pagundą kurti neteisėtas šeimas. Toji pagunda paveikė net kai kurias neišsiskyrusias šeimas. Kai kur dėl vokiečių valdžios įstaigų neapdairumo nueita taip toli, kad vienoje vietoje "susituokė" net penkios poros asmenų, teisėtai vedusių Lietuvoje ir negavusių net civilinių skyrybų. Jie melavo, jog esą nevedę, ir valdžios įstaigos labai lengvai patikėjo. Kai kurių vyrai arba žmonos gyveno visai netolimose stovyklose.

     Išemigravus į tolimesnius užjūrius, šie reikalai dar labiau pablogėjo. Ir Amerikoje tarp lietuvių vis labiau ir labiau plinta šeimų irimas ir kūrimas neteisėtų šeimų. Čia pradėta laisvai naudotis kartais labai lengvai teismo nusprendžiamomis skyrybomis ir krašto įstatymais leidžiamomis civilinėmis jungtuvėmis.

     Kokios yra svarbiausios šių liūdnų reiškinių priežastys? Žinoma, jų gali būti įvairių, bet svarbiausia — nesiskaitymas su Kristaus mokslu, nepaisymas Dievo ir Bažnyčios įsakymų. Žmonės nesistengia suprasti, kad moterystė nėra tik paprasta vyro ir moters sutartis, bet Kristaus įsteigtas sakramentas. Sakramento ryšio niekas negali nutraukti, tik mirtis. Teisėtos moterystės negali panaikinti nei kunigas, nei vyskupas, nei pats popiežius.

     Kai religija žmogaus gyvenimui pradeda nieko nereikšti, tada jis vadovaujasi tik kūno malonumais, užmiršęs doros dėsnius ir savo žmogiškas pareigas. Jis lengvai užmiršta ir Lietuvoje vargstančią savo antrąją pusę, sau įsikalba, kad vienam gyventi neįmanoma, todėl visokiais būdais stengiasi apgauti valdžios įstaigas, kad jam leistų civiliniai tuoktis su kitu. Užmiršęs savo pareigas šeimoje ir ieškodamas malonumų, ne vienas mūsų tautietis ar tautietė pradeda romansą su pašaliniu asmeniu. Kartais šiuo keliu taip toli nueina, kad jau nieko daugiau nebelieka, kaip skirtis su savo vyru ar žmona ir civiliniai jungtis su meilužiu, išsigalvojus nebūtų kaltinimų prieš savo tikrąjį vyrą ar tikrąją žmoną. Į tokią naują neteisėtą šeimą dažnai atsivedami vaikai iš teisėtos šeimos. Neteisėtoje šeimoje taip pat atsiranda kūdikių ir dėl to kyla šeimoje visokių nemalonių problemų.

     Ši liga pradeda užkrėsti ir mūsų jaunimą. Štai pavyzdys. Jauna mergina, prieš tėvų valią, išteka už vietinio neblogai uždirbančio vyruko. Neturėdama namie ką veikti, užmezga meilės romansą su kitu jaunuoliu. Nors iš pirmojo jau turi dukrelę, bet vis tiek užveda teisme skyrybų bylą, apkaltindama savo vyrą išsigalvotais žiaurumais, nes nori civiliniai tuoktis su šiuo savo meilužiu, kurs už ją keliais metais jaunesnis. Panašių pavyzdžių, kur jauna mergaitė išteka už savo žmoną pametusio vyro arba jaunuolis susimeta gyventi su išsiskyrusia moteria, šiandien galime rasti gana daug.

     Neteisėtas šeimas kuriantieji paprastai stengiasi save pateisinti, kad jie vieni negali gyventi, kad to reikalaujanti jų prigimtis ir t. t. Toki asmenys vengia galvoti ir nenori prisipažinti, kad jie Dievą bei Jo įsakymus išmaino į kūniškus malonumus. Tačiau ir tų siekiamų kūno malonumų dažniausiai neranda. Savo elgesiu jie užsitraukia Dievo bausmes, sąžinės graužimą ir visuomenės pasmerkimą. Sulaužydami iškilmingai prie altoriaus duotą priesaiką neapleisti vienas kito iki mirties ir priimdami Bažnyčios nepripažintą civilinę metrikaciją, jie tariasi išsprendę savo šeimos sunkenybes, tačiau dabar jos tik prasideda. Tokiu keliu eidami, jie neišsprendžia jokių turimų problemų, bet sukuria visą eilę naujų, daug didesnių ir nemalonesnių. Jie nusikalsta ne tik prieš Dievą ir Bažnyčią, bet ir prieš visuomenę, prieš savo tautą, prieš pamestą savo gyvenimo draugą ir prieš vaikus.

     Norėdami nuraminti savo priekaištaujančią sąžinę, toki žmonės kartais ieško paguodos kitų žmonių draugystėje ir užtarime. Bet kiti jų elgesį visuomet smerkia. Nors į akis jiems to nesako, bet už akių vis tiek juos kritikuoja. Dauguma rimtų žmonių jų vengia savo draugijose ir pobūviuose. Jų vengia ir Bažnyčia, neprileisdama prie sakramentų. Net ir civilinė valdžia, kuri leido jiems sugriauti buvusią šeimą ir kurti naują, kreivai į juos žiūri. Valdžia skyrybas laiko lyg kokia neišvengiama blogybe — malum necessarium. Savo išleistais įstatymais ją lyg ir pateisina, tačiau tokiems asmenims uždaro duris į kai kurias atsakomingas ir garbingesnes vietas. Kai ieškoma darbo, dažnai yra klausiama, ar esi išsiskyręs, pasimetęs ar gal jau antru kartu civiliniai vedęs. Yra tam tikrų valstybinių tarnybų, į kurias pasimetėliai, išsiskyrėliai ir antru kartu vedusieji visai nepriimami. Taigi, nežiūrint šios šalies švelnių įstatymų skyrybų atžvilgiu, vis tiek toki žmonės yra nelaikomi tvarkingais ir vertais pasitikėjimo. Šeimyninė neištikimybė — svetimoteriavimas čia yra laikoma kriminaliniu nusikaltimu. Prašančiam pilietybės tai yra ypatingu būdu pabrėžiama. Toki piliečiai čia yra nepageidaujami. Šeimų suirimas visai teisingai čia yra laikomas didžiausia blogybe, nes jis yra daugelio jaunimo nusikaltimų priežastis. Todėl tie, kurie ardo šeimas, neprisideda nei prie šalies santvarkos palaikymo, nei prie savo tautos gero vardo.

     O ką bekalbėti, kokia skriauda yra daroma vaikams! Iš pradžių nuo jų tai slepiama. Tačiau, kai jie paauga, patys supranta. Jiems turi būti be galo skaudu, kad kaimynai į jų tėvus su tam tikra pašaipa ar su pasigailėjimu žiūri. Jiems turi būti skaudu, kad tėvai negali drauge su jais eiti sakramentų. Tokių nelaimingų vaikų sielose kyla skaudžiausi konfliktai, labai kenkią jų nuotaikai ir charakteriui. Vaikai turi daug kentėti visai be savo kaltės, tik dėl to, kad jų tėvai nemokėjo susivaldyti ir krikščioniškiau žiūrėti į gyvenimą.

     Sunku net įsivaizduoti, kiek būtų nesantaikų, barnių ir ašarų, jei kada grįžtume į savo tėvynę. Ten šios susidėjusios šeimos rastų savo tikruosius vyrus ir tikrąsias žmonas, rastų jų belaukiančius vaikus. Tas susitikimas džiaugsmo nei vieniems nei kitiems neatneštų, tik paverstų jų gyvenimą tikru pragaru.

     Bet jeigu žmogaus širdyje dar rusena bent kibirkštėlė tikėjimo, jis turėtų pagalvoti apie amžinybę. Gal jis daro tą savo žingsnį, tikėdamas kokio nors malonumo, lengvesnio gyvenimo, bet juk tas gyvenimas turės kartą baigtis, o kas bus toliau? Žinoma, dažniausiai yra manoma, kad dar yra laiko prieš mirtį susitaikyti su Dievu. Bet tai yra naivus ir neprotingas galvojimas. Teisingai yra sakoma, kad žmogus nežino nei dienos valandos, kada jį Dievas pašauks, kada mirtis pasibels į jo gyvenimo duris. Iš kasdieninio patyrimo žinome, kad dabar labai dažnai mirtis žmogų užklumpa visai netikėtai, staigiai, neleisdama jam nė pagalvoti apie susitaikymą su Dievu. Koks bus tokio žmogaus likimas — labai aišku.

     Kol dar žmogus gyvena ir galvoja, jam nevėlu padaryti energingą žingsnį atgal iš šios pavojingos klampynės. Kartais tas žingsnis būtų daug lengvesnis negu įsivaizduojama. O tos šeimos, kurių minėtos nelaimės dar nėra palietusios, turėtų taip savo gyvenimą pasukti, kad jų ir ateityje išvengtų. Jeigu žmogus pasitiki tik savo jėgomis, gali skaudžiai apsivilti ir pergyventi baisias staigmenas. Reikia atsiminti, kad yra Dievas, kurs rūpinasi mumis ir yra pasiruošęs visuomet padėti, jeigu tik mes Jo pagalbos prašome. Jeigu šeimoje nebus užmiršta religija, jai suirti nebus pavojaus. Neveltui sakoma, kad šeima, kuri drauge meldžiasi, drauge ir gyvena.

Moteris yra pasaulio karalienė ir savo troškimu vergė.

H. de Balzac