A. TAMOŠAITIS, S. J.
Kartais tamsią, lietingą dieną prasimuša pro dangų apniaukusius debesis saulės spindulių pluoštas. Kiek vilties jis įlieja ne vienon širdin! Lietus jau buvo beverčiąs atidėti sporto šventę, neberuošti planuotos iškylos, beketinąs supūdyti lankoj ūkininko šieną ir užtvindyti priemiesčio rūsius. Golfo aikštės jau kelinta diena plumpso tuščios, be žmonių, parkai be paukščių giesmių ir liuoksinčių voverių. Ir štai, ta saulės spindulių sauja staiga atneša vilties. Sporto šventė tikriausiai nebus atidėta! Iškyla įvyks! Ūkininkas linksmas: jo šienas bus netrukus sausėtelaitis, saugiai suvežtas daržinėn. Priemiesčio gyventojui nebereikės kibirais samstyti vandens iš savo rūsio. Ar tos viltys išsipildo? Kartais — taip. Dažnai iš tikrųjų liaujasi lijus, apsiniaukęs dangus nusiblaivo, aikštės ir parkai vėl sukrunta gyvybe. Tačiau nesykį taip pat atsitinka, kad tas pluoštelis saulės netrukus vėl pradingsta, dangus dar tamsesniais debesimis apsidengia, lietus srovėm prapliumpa, vanduo upėje pakyla iki gąsdinančio lygio, nusinešdamas tiltus, išardydamas pylimus ir apsemdamas ištisos apylinkės kaimus ir miestelius. Dabar ne vien priemiesčio gyventojo rūsys užtvindytas, bet vanduo jau net stogą siekia! Ūkininko ne vien šienas prarastas; griuvus pylimui, didžiulė vandens banga nusinešė pačią jo daržinę ir tvartą su karvėm, avim ir kiaulėm! Ne vien iškyla nebeįvyks, bet pati vieta, kur ją ruošdavo, dabar pavirtusi į purviną, dvokiančią klampynę. Sporto šventės žaidynės ne vien atidėtos; potvynio katastrofoje žuvo net keletas pačių žaidėjų. Kur neseniai buvo akį džiuginanti, derlinga apylinkė, dabar riogso nuniokoti plotai, reikalaują ne vieno mėnesio ir ne vieno milijono dolerių atstatymui.
Išverskim šią gamtos sceną į nesenų istorijos įvykių kalbą.
Paėmęs Bažnyčios vairą, savo pirmoje enciklikoje popiežius Leonas XIII gana tamsiom spalvom yra nupiešęs ano meto portretą: "Nuo pat pontifikato pradžios prieš Mūsų akis tiesiasi liūdna virtinė žmoniją apnikusių blogybių: taip plačiai pasklidęs pagrindinių tiesų neigimas, kuriomis yra paremta pati žmonijos bendruomenė; su niekuo nesiskaitanti dvasios laisvė, atmetanti bet kokį autoritetą; amžina nesantaika, iššaukianti vidines skerdynes ir kruvinus karus; panieka dorovę ir teisę saugantiems įstatymams; nepasotinamas praeinančių dalykų geismas ir gėdingas numojimas ranka į amžinuosius; ... lengvapėdiškas viešojo turto valdymas, eikvojimas ir savini-masis;... galų gale vis giliau į žmonijos šeimą įsiskverbianti revoliucijos karštligė, ją vis labiau neraminanti ir pranašaujanti naujas suirutes, atnešančias pražūtingų vaisių" (Enciklika Inscrutabili, 1878 m.. Acta Sanctae Sedis 10, 585-6 p.).
'Tokia tad buvo padėtis prieš aštuonetą dešimčių metų. Nuo ano laiko ne vienas šviesus spindulys prasimušė pro tuos niūrius debesis. Džiugių reiškinių pasirodė Bažnyčios gyvenime: dažnos Komunijos praktika, didėjąs dėmesys liturgijai, sužydėję labdaros draugijos ir jaunimo organizacijos, auganti religinė spauda. Ar šitie įvykiai reiškia naujos, džiugios eros pradžią Bažnyčiai ir pasauliui? Gal būt. O gal tai paliks vien momento švystelėjimas, kurį netrukus vėl užgniauš niaurūs, dar tamsesni debesys, kurie užlies ir paskandins žmoniją į šiurpias tamsumas? Netrūksta ženklų, kad tokios katastrofos baimė nėra be pagrindo.
Tiesa, Bažnyčia atšventė ne vieną pergalę nuo Leono XIII meto. Tačiau nestigo pergalių ir komunizmui. Leninas, 1917 m. pradėjęs versti Markso metafiziką į gyvenimo realybę Rusijoje, turėjo pasekėjų saują. Šiandien, po 40 metų, Kremliaus galia kontroliuoja 800 milijonų žmonių. Europos kontinente kas antras asmuo gyvena Komunistų Partijos Centro Komiteto malonėje. Po perversmo Kinijoje tokia pat proporcija graso Azijai. Dar niekad žmonijos istorijoje viena politinė galia nebuvo aprėpusi tokio skaičiaus žmonių. Kai tuo tarpu du neseni bandymai sukurti panašią imperiją — Nacių revoliucija Vokietijoje ir Tojo Japonijoje — buvo parblokšti ir supliuško. Komunistų Revoliucija ne vien pergyveno bandymus ir krizes, bet nūdien valdo vieną trečdalį viso pasaulio gyventojų, apžiojusi daugiau negu trečdalį viso žemės rutulio ploto! Prieš ją šiandien Vakarų demokratijoms dreba kinkos, kad nebūtų nušluotos nuo žemės paviršiaus; jos agentai infiltruoja dar neužimtas Azijos šalis; josios nuosprendžiai ir judesiai gyvybiškai paliečia du trečdalius dar tiesioginiai nekontroliuojamos žmonijos, nes kiekvienos šalies užsienio ir vidaus politika šiandien didžia dalimi priklauso nuo to, ką daro Kremlius.
Kaip galėjo atsitikti, kad šitas sąjūdis, pradžioje vien politinių padugnių murmesys, tapo ta didžiule jėga, šiandien nejuokais žengiančia užvaldyti pasaulio? Vaikiška būtų tvirtinti, kad komunizmo pasisekimas remiasi vien jėga ir prievarta. Komunizmas žengia pirmyn, kadangi jo doktrina imponuoja tūkstančiams žmonių. Matome gi, jog nežiūrint fakto, kad bolševikinio teroro baisybės šiandien yra viešai žinomos, komunizmas rekrutuoja sau šimtus naujų, įsitikinusių agentų ir šnipų, jų tarpe netgi pačių gabiausių šio meto žmonijos galvų. Va, charakteringa scena iš Japonijos, neseniai patiekta buvusio komunistų Daily Worker redaktoriaus Douglo Hyde: “Prieš kiek laiko Tokio mieste užsukau į komunistų knygyną pažiūrėti, kas ten pardavinėjama. Kambarys buvo kimšte prisikimšęs jaunų, žvalių studentų ir darbininkų. Jų dauguma atrodė neturtingi, tačiau aukšto išsilavinimo ir didelių gabumų. Dalis prikosi knygas; dauguma stovėjo prie lentynų, godžiai skaitydami jose išstatytą literatūrą, kuri, nors ir neaukšta kaina, vis vien dar buvo jų kišenei neprieinama. Ir tos jų skaitomos knygos buvo politinis dinamitas. Jos dėstė tiems dėmesingiems studentams ir darbininkams, kaip paruošiamos revoliucijos; mokė, kaip sėkmingai įvykdyti perversmus, kaip vesti partizaninį karą. Šiandien visame plačiame pasaulyje, ypač kolonialinėse ir pusiau kolonialinėse srityse, nerimstanti jaunų, jautrių vyrų ir moterų dvasia maitinama šitokiu maistu" ("Red China Takes Over", America, 1956 m. sausio 21 d., 450 p.). Niekas jų nevarė į tą knygyną. Niekas nevertė, atkišęs šautuvą, tų knygų skaityti. Jas skaitė, nes jose matė konkretų atsakymą į jų gimtąją šalį ir pasaulį slegiančias problemas.
Ne vieną stebins, kodėl jie to atsakymo neieško Katalikų Bažnyčios tiekiamoje socialinėje programoje. Bet kas gi juos supažindina su Bažnyčios mokslu? Patys katalikai to nedaro. Faktas gi, kad tokioje Japonijoje, nežiūrint šimto metų misijo-nierių darbo ir pastangų, katalikai sudaro vos 0'4% krašto gyventojų. Ir ta mikroskopinė procento trupmena darosi kasmet mažesnė, nes gyventojų skaičius auga 75 kartus greičiau negu katalikų bendruomenė. Skaudžiai liūdna, bet lieka faktas, kad toje puikiai organizuotoje, aukšto išsilavinimo lygio tautoje, duodančioje pilniausią laisvę skleisti Kristaus mokslą ir pasiruošusioje jį priimti, mes gėdingai praleidžiame duotą progą (plg. Herder-Korrespondenz, 1955 m. rugp. mėn., 501 p.). Vieningas visų misijų — Japonija tik pavyzdys — šauksmas yra: duokite mums daugiau kunigų, daugiau mokyklų, daugiau gailestingųjų sesučių; laikas veikia mūsų nenaudai! Bet kaip siųsti tenai daugiau darbininkų, kad pas save pačius, katalikų šalyse, turime misijų kraštą, ir dar kokį! Pietų Amerikai tuojau pat reikalinga 40 tūkstančių kunigų, kad žmonėms būtų suteikiamas religinio aptarnavimo minimumas. Šv. Tėvo vardu Konsistorinė Kongregacija neseniai maldavo Pietų Amerikai pagalbos: "Su ašaromis akyse tenykščiai vyskupai regi, kaip plačios krašto zonos apsikrečia materializmu, didžiuliai gyventojų centrai grimsta į religinį abejingumą, skaitlingų imigrantų dorovė ir tikėjimas išstatyti visokeriopiems pavojams. Visi jie palikti be pagalbos, nes nėra kunigų" (Acta Apostolicae Sedis 44-1952, 231 p.). Nepamirština, kad Pietų Amerikoje su tuo siauru Vidurio Amerikos kakliuku gyvena lygiai vienas trečdalis viso pasaulio katalikų! Kaip siųsti misijonierių nešti Bažnyčios mokslo šviesos misijų šalims, jei net trečdalis pačių katalikų verkte jų verkia ir nėra iš kur paimti?
Triptikas “Lietuva”
Atsakymo Katalikų Bažnyčioje neieškoma, nes ji nepažįstama. O ar ten, kur pažįstama, į ją žiūrima, kaip į šviesos ir jėgos versmę gyvenimui? Garsus liturgistas J. A. Jungmann, S. J. viename savo veikalų patiekia įdomų ir liūdną pirmųjų šimtmečių Bažnyčios palyginimą su mūsų dienų kataliku: "Didis džiaugsmas brangiu turtu, žinia, jog turima ko džiugaus skelbti pasauliui, skamba... per visus Apaštalų laiškus ir kalbas. Ta pati nuotaika vis iš naujo sutviska ir spindi vėlyvesniuose senosios Bažnyčios raštuose... Tiesa, tuose išsireiškimuose pirmoje eilėje skamba to meto krikščionijos vadų, narsių tikėjimo skelbėjų balsas. Tačiau turime nepamiršti, kad tas balsas liudija ne jų pačių asmeniškus jausmus ir pergyvenimus, o jų užnugary stovinčių bendruomenių sąmonę. Kaip tik iš jos plaukia to balso nedvejo-jąs, pilnas pasitikėjimo tonas. Ir kur įvairios iškasenos leidžia mums pažvelgti į tų bevardžių masių gyvenimą, kai regime žodžius ir ženklus, jų įrašytus brangiems asmenims ant kapų, kai stebime simbolius, kuriais ženklino savo kasdieninės vartosenos daiktus, iš visur šviečia skaidrus džiaugsmas ir gaji viltis".
Ir ką matome, palyginę tą džiugią ir viltingai ateitin žiūrinčią ankstyvosios krikščionijos dvasią su mūsų dienų kataliko mintysena? "Katalikų religija yra... daugiau ar mažiau jaučiama pareiga, kurią reikia išpildyti, norint nepražudyti sielos; pareiga, iš savo pusės vėl užkraunanti eilę įpareigojimų: eiti sekmadieniais į bažnyčią, priimti sakramentus, tikėti dogmas, laikyti dorovės nuostatus, klausyti bažnytinių autoritetų, žodžiu — našta ir saitai ir, kaip kiekviena našta, kurios prasmė nedaug teaiški, nemaloni. Žinoma, švenčiamos tradicinės šventės; jų metu dvasia netgi atvira religiniam pakilimui. Bet, joms praėjus, vėl nešami tie įpareigojimai, kaip ir kiekviena kita našta: atsidūstant ir stengiantis apriboti jų skaičių iki galimo minimumo. Kaip tik tokia nemielai velkama pareiga sukelia klausimus: kuriems galams bažnyčia? Argi negalima būti geru, padoriu žmogum ir be jos? Argi ne lygiai gerai, netgi žymiai geriau, galiu melstis atviroj gamtoj arba nuošaliam savo širdies kamputy? Kodėl neleisti mums sekmadienio rytą, laisviems nuo pareigų ir rūpesčių, išeiti į gamtą, į kalnus?... Tai paaiškina ir taip plačiai pasklidusias vedybinio gyvenimo netvarkas, tas liūdnas apraiškas, sukeliančias įspūdį, jog krikščionybė šiandien visiškai praradusi savo jėgą... Trumpai— krikščionybė šiandien daugeliui yra ne linksma naujiena, kurios žmogus džiaugsmingu užsidegimu klauso, o užkrautas įstatymas, vykdomas išvengti pasmerkimo" (Die Frohbotschaft und unsere Glaubensverkündigung, Regensburg: Pustet 1936, 2-7 p.).
K. Varnelis
Ar šitokia krikščionija išeis laimėtoja iš kovos su jai grūmojančiu priešu — su žmonėm, kuriuos gyvas tikėjimas savo misija, suporuotas su brutaliu smurtu, yra sujungęs į tą didžiulę jėgą? Bendruomenės, kaip ir pavienių žmonių dvasia, gyvena tikėjimu ir miršta, tam tikėjimui išblėsus. Komunistai kaip tik yra žmonijos dalis, atgavusi jėgą gyventi ir mirti už įsitikinimą, jog reikia pakeisti pasaulį! Kiekvienas tikro vardo komunistas yra rinktinis asmuo, priimtas partijon po kruopštaus tyrimo ir kietų bandymų. Jis ne pasyvus organizacijos narys, o aktyvus vadovas, savo celės tarsi dinamo mašina, simpatizuojančių organizatorius, energijos jėgainė ir kelrodis šimtams, kartais net tūkstančiams, gyvenantiems jam patikėtos veikimo sferos ribose. Kuri pusė išeis laimėtoja?
Whittaker Chambers žodžiais, yra "klausimas, ar ta liguista bendruomenė, vadinama Vakarų civilizacija, dar yra pajėgi suformuoti žmogų, kurio tikėjimas toks stiprus, kad jis laisva valia pasiryžtų aukoti dėl jos, kas žmogui brangu, net savo gyvybę,... klausimas, ar to žmogaus tikėjimas galės jį atlaikyti prieš žmogų, tikintį, kad ta bendruomenė serga be vilties pasveikti ir prašyte prašosi kuo greičiau padaryti galą ir pakeisti kita,... klausimas, ar tai desperatiškai pasidalinusiai bendruomenei dar paliko valios atvirai pažvelgti į tikrąjį dalykų stovį, kol dar yra laiko" (Witness, p. 4.). Jis pats atsako į tą klausimą smarkiu abejojimu. Prisipažįsta, kad pradėjęs atsipalaiduoti nuo komunizmo ir grįžti į laisvų žmonių draugiją, sąmoningai pasirinko greičiausiai pralaimėsiančią pusę. "Tu žinai", buvo tąsyk jo žodžiai žmonai, "jog mes paliekame laimintį pasaulį ir renkamės pralaimintį". Ir niekas, ką nuo laiko matęs ir patyręs, neparodė, kad būtų suklydęs, taip manydamas, Whittaker Chambers žino, apie ką kalba, nes eilę metų, prieš tapdamas liudininku garsiojoje Alger Hiss byloje, buvo aktyvus komunistas viešumoj ir pogrindy.
K. Varnelis
Apaštalų Karalienės bažnyčios didysis altorius, Čikagoje
Kristus užtikrino, kad pragaro vartai Bažnyčios nenugalės. Tas pažadas garantuoja tik viena — kad Bažnyčia nepranyks nuo žemės paviršiaus. Nieko mažiau ir nieko daugiau. Jis tad neapsaugo nei Vakarų pasaulio nuo galimybės būti sudaužytam į gabalus su visomis savo institucijomis (kaip nesulaikė barbarų ir antikrikščioniškų jėgų, užpuolančių ir sutrupinančių tiek Vakarų, tiek keletu šimtmečių vėliau Rytų Romos imperiją); nei reiškia, kad katalikų tikėjimas negali būti visiškai nušluotas nuo plačių žemės rutulio plotų (kaip nesukliudė Šiaurės Afrikai, kur šv. Augustino metu Bažnyčios gyvenimas žydėte žydėjo, tapti fanatišku mahometonų kraštu); nei laiduoja, kad visas krikščioniškasis pasaulis negali būti įmestas į baisią piestą, kad tenai būtų sumuštas ir sutrintas dar negirdėto sielvarto gelmėse (kaip neapsaugojo nuo kruvino, ilgamečio katakombų periodo). Būkim tikri, kad Viešpaties Apvaizda nedvejos pavartoti skaudžios operacijos — kaip tik tam, kad pragaro vartai vieną dieną netriumfuotų — pašalinti iš krikščionijos kūno nesveikumams, neleidžiantiems jame pulsuojančiai gyvybinei jėgai spinduliuoti į pasaulį savo gaivinančios veiklos, tai yra, jei pati krikščionija nesiims reikalingo gydymosi.
Jo stengiamasi imtis. Kokiu būdu tie krikščioniškąjį pasaulį gydą pakeitimai atsiranda? Daugelis jų kilmę maždaug šitaip įsivaizduoja: staiga iš niekur nieko, iš po nakties popiežius tik piff-paff ir paskelbia naują reformą! Gaila, bet šitaip dalykai nevyksta. Tebūna pavyzdžiu lotynų kalbos pakeitimas gimtąja Mišių ir kitose apeigose. Pagrįstai tikima, kad ši reforma neužilgo bus įvesta. Tačiau ji neliuoktels į Bažnyčios gyvenimą nei staiga, nei iš nieko. Gimtosios, žmonėms suprantamos kalbos klausimas paskutiniuoju metu vis iš naujo yra pasirodęs religinėje spaudoje, pakartotinai iškeltas diskusijose. Ta tema iš pagrindų gvildenta dviejose tarptautinėse — 1953 Lugano ir 1956 Asyžiaus — liturginėse konferencijose. Bažnyčia yra gyvas organizmas — ne be pagrindo jai duotas kūno vardas — ir, kaip visa, kas pulsuoja gyvybe, bręsta, vystosi, noksta. Liturginės kalbos pakeitimo pavyzdy matome dar ir kitą svarbų dalyką: kaip Bažnyčia tuos pačius nekintančius dėsnius pritaiko pakitusioms laiko sąlygoms. Vesti žmones į Dievą bendruomeninėj maldoj yra ir pasiliks amžinas, nesikeičiąs Bažnyčios uždavinys. Tačiau drabužis ir forma, į kurią jis įvelkamas — lotynų ar gyvoji kalba — priklauso nuo laiko: kas geriau tinka jo sąlygoms. Panašiai paskutiniuoju metu yra įvykę tarptautinių konferencijų Bažnyčios ir valstybės santykiuose iškylančioms problemoms svarstyti; paskutinioji įvyko 1956 m. San Sebastiano mieste Ispanijoje (plg. Nouvelle Revue Theologique, 1957 m. kovo mėn., 225-247 p.). Ir šioje srityje nekintą dėsniai gali būti ir buvo istorijos bėgyje įvilkti į tą ar kitą, laiko sąlygoms pritaikytą formą. Panašiai yra su ne vienu kitu aktualiu klausimu, nuo kurio sprendimo nemenka dalimi priklauso krikščioniškojo pasaulio sėkmė kovoje prieš Antikristo jėgas.
K. Varnelis Žvakidė
Apaštalu Karalienės bažnyčioje, Čikagoje