Kristina Kuliavaitė
Aš nežinau, ar man sakei: “Ateik!”
Tačiau aš Tavimi tvirtai tikiu,
Kad mus kvieti Save pažint. Padėk
Mums eit gyvenimo taku.
Tiesa, dar mano akyse tamsu,
Dažnai jas pakeliu į melsvą dangų
Ir, lyg aklasis, veide šilimą jaučiu,
Bet nematau Tavęs po juodu langu.
O Tu neatstumi savų draugų,
Nors šilimos nebėr, ir saulė leidžias . . .
Tu pakeli užuolaidą juodų langų,
O Tavo akys geros ir atlaidžios.