Spausdinti

DR. JUOZAS PRUNSKIS

     Šv. Margarita Sofija Barat kartą yra pasakiusi: "Aš norėčiau taip gyventi, kad, kai po mirties nueisiu prie Dangaus vartų, galėčiau pasakyti: Įleiskite, nes aš klausiau." Visą savo gyvenimą ji buvo uoliai klusni Bažnyčios perteikiamam Dievo balsui. Mums miela, kad net ir visa eilė nekatalikų, galvojančių ir ieškančių, yra suradę, kad tas tikrasis gyvenimo kelrodis ir uolusis apreikštų tiesų sargas yra Katalikų Bažnyčia.

Kylanti Australijos žvaigždė

     Prieš trejetą metų teko lankytis Australijoje. Norėdamas arčiau susipažinti su to krašto kultūriniu gyvenimu, gavau progos ilgesnį laiką pasikalbėti su jų pirmaujančio laikraščio redaktorium. Be kitų dalykų, jis paminėjo jų krašto rašytoją Helen M. Fowler, žymią Australijos beletristę, kurios kūriniai tampa vis mėgiamesni tiek Australijoje, tiek Amerikoje.

     Toji rašytoja gimė Sydnėjaus priemiestyje. Išaugo arti Mėlynųjų Kalnų New South Wales provincijoje. Iš pradžių ji lankė vienuolyno mokyklą Katoomboje, paskui įstojo į to paties miesto aukštesniąją mokyklą, kur susipažino su savo busimuoju vyru, tada dar tik 15 metų moksleiviu. Baigusi Sydnėjaus universitetą 1932 m., ji ištekėjo už F. W. Fowler. Kai jos vyras universitete siekė magistro laipsnio, ji parašė savo pirmąjį romaną, vardu "So Late Take Rest", tačiau juo nebuvo patenkinta ir neieškojo leidėjų, taip jis ir pasiliko neišspausdintas.

     Kai jos vyras studijavo mediciną, ji mokytojavo ir ilgose kelionėse į mokyklą traukinyje planavo ir kūrė savo beletristikos veikalus. Sydnėjuje 1952 m. buvo išleista jos pirmoji knyga "The Shades Will Not Vanish". Kūrinys susilaukė gražaus pasisekimo, ir greit Amerikoje buvo išleista nauja jo laida, pavadinta "Intruder". Šio veikalo santrauką perspausdino ir "Readers Digest". Po to ji dar parašė "Green Leaves and Laughter" ir keletą kitų veikalų.

     Iš pradžių jaunoji autorė pradėjo savo gyvenimą tvarkyti pagal jos pačios susidarytas filosofines pažiūras, kurias ji pavadino realistinėmis. Ji buvo toli nuo katalikybės, tačiau talentingos psichologės stebėjimai ją atvedė į katalikybę. Kaip tai įvyko, ji paaiškina savo paskelbtame pareiškime: "Trumpai sakant, priežastis, dėl kurios aš tapau katalike, yra pavyzdys, man duotas gerų katalikų. Aš juos atidžiai stebėjau ir pamažu įsitikinau, kad jie laikosi tvirtai apibrėžto dorovinio kodekso, kad jų elgesio patrauklumas, bent iki tam tikro laipsnio, buvo jų tikėjimo rezultatas. Jie buvo gerų manierų, švelnūs ir kuklūs ne šiaip sau iš savęs, bet sąmoningai buvo įsitikinę, kad tie dalykai yra geri, todėl sąmoningai jų siekė".

     Dabar ji pradėjo stebėti katalikus. Laimei, jai teko sutikti tokius, kurie buvo verti šio vardo. Rašytoja ėmė galvoti, kaip toki aukštos dvasinės kultūros žmonės gali priimti katalikų dogmas, apie kurias protestantų aplinkoje ji buvo daug blogo girdėjusi. Antra vertus, ji įžvelgė tam tikrą intelektualinę puikybę asmenyse, neigiančiuose Dievo buvimą. Ji sako pamačiusi "beprasmybę tų argumentų, kuriais paneigiamas Dievo buvimas". Protestantizmą ji ėmė laikyti tik puolusio vienuolio (Liuterio) ir išsigimusio karaliaus (Henriko VlII) suklydimų pasekme.

Naktis prie rotušės

     Kartą pravažiuodama ji pastebėjo skelbimą prie Sydnėjaus rotušės, kad per du vakaru bus paskaitos tiems nekatalikams, kurie nori arčiau pažinti katalikų tikėjimą. Atėjusi į paskaitą, ji rado rotušės salę perpildytą. Įeiti jau nebuvo galima, todėl ji pasiliko šalia salės, kur buvo įtaisyti mikrofonai. Čia rašytoja tarp minios žmonių pasiliko stovėti tris valandas, beklausydama paskaitos apie katalikybę. Čia ji daug pergyveno, jausdamasi apsupta tokių gerų ir švelnių žmonių. Štai ką ji pati apie tai sako: "Aš buvau jiems svetima, netikinti. Jaučiau, kad, jeigu jie žinotų, kas aš esu, jie trauktųsi nuo manęs. Aš verkiau, taip stovėdama tamsoje, jausdamasi liguista, viena, atmesta, beveik alpdama iš nuovargio. Aplink mane sruveno šiltas prielankumas ir meilė, o aš vis tebebuvau prirakinta prie išdžiūvusios netikėjimo salos. Galingi redemptoristo vienuolio kalbos garsai pradėjo aiškinti žmogaus egzistencijos prasmę. Beklausydama jaučiausi desperatiškai norinti tikėti, bet žinojau, kad netikiu ir buvau tikra, kad niekada negalėsiu tikėti, o vis dėlto mane degino ilgesys tikėti".

     Toliau rašytoja pasakojasi: "Kitą naktį aš jau buvau rotušės salės viduje. Atvykau beveik dvi valandas prieš paskaitos pradžią. Sėdėjau šalia senyvos moters, kuri kartkartėmis į mane kalbėjo. Kai mes apleidome salę, jaučiau didelį norą jai pasisakyti, kad aš nesu katalikė. Ji švelniai pažvelgė į mane ir pasakė, kad už mane pasimelsianti. Aš paraudau, jai dėkodama. Man patiko jos pažadas, nes iki šiol niekas panašių žodžių nebuvo man ištaręs".

     Dabar ji susiieškojo net tris knygas apie katalikybę ir jas godžiai perskaitė. Apsispręsti jai nebuvo lengva, nes jautė, kad pereidama į katalikybę ji turės nutraukti ryšius su praeitimi ir prarasti daug vilčių savo medžiaginės gerovės srityje. Kuo ilgiau ji studijavo katalikybę, tuo labiau buvo įtikinta, kad Katalikų Bažnyčia duoda ne tik turtingą tikėjimo doktriną, bet jos mokslas apima visas žmogaus minties sritis: ir ekonomiją, ir gamtos mokslus, ir literatūrą, ir psichologiją. Apie savo ligšiolines žinias katalikybės atžvilgiu ji taip išsitarė: "Pagaliau aš įsitikinau, kad iki tol buvau šiuose dalykuose ignorantė, o mano ankstyvesnieji draugai buvo dar didesni ignorantai ir jie toki pasiliks iki savo gyvenimo pabaigos, jeigu jiems nebus tie faktai atskleisti kokiu nors būdu, panašiai kaip man."

Atsivertimas

     Vieną rytą ji patyrė, kad netoliese bus katalikų misijos. Ji ten nuėjo ir sutiko tą patį redemptoristą, kurį girdėjo kalbant miesto rotušėje, tėvą T. Dunphy. Po dviejų neilgų pasikalbėjimų jis rašytoją supažindino su prel. J. Freeman, su kuriuo ji dar daugiau turėjo progos pasikalbėti ir įsigilinti į katalikybės tiesas. Kitų metų Dievo Kūno šventėje buvo priimta į Katalikų Bažnyčią.

     Apie naują savo sielos būklę ji taip sako: "Dabar visi dalykai man turi prasmę. Turi prasmę ir kentėjimai, todėl jokia jėga nebegali sužaloti to džiaugsmo, kuris visada pripildo konvertito širdį. Ir medžiaginė palaima atrodo taip gausi mums, ir pasaulis taip pilnas draugų... Aš meldžiau Dievo Motiną priimti mano dėkingą širdį ir paaukoti Viešpačiui, ir aš savo plunksną paaukojau Jo tarnybai, kol tik aš gyvensiu".

     Atrodo, kad šios rašytojos patirtis tikrai patvirtina tai, ką R. H. Benson yra anksčiau paskelbęs: "Nėra pasaulyje didesnės laimės, kaip ta, kurią atneša atsivertimas". Užtat atsivertėlių išpažintys mums visada yra įdomios, ypač kad jos tokios turtingos. Didysis anglų konvertitas G. K. Chesterton yra pareiškęs: "Bažnyčia yra namai su šimtu durų, ir nėra dviejų žmonių, kurie įeitų visiškai iš to paties kampo".

     Reikšminga, kad atsivertimas tai nėra tik priėmimas naujų tiesų, bet įsiliejimas į naują gyvenimą. Vaizdžiai tai nusako viename savo laiške konvertitas, vėliau tapęs kardinolu, J. Newman: "Konvertitas ateina į katalikybę kaip į gyvą srovę, su gyvu mokslu, o ne vien tik priima pliką rinkinį nuostatų ir kanonų, kurie savaime tėra tik rėmai, o ne Bažnyčios kūnas ir esmė".