Spausdinti
   JUOZAS MIKUCKIS
 
Kareiviai po Romą per dieną ir naktį 
Krikščionis vis gaudė užmušti, užplakti.
        Jau kratė kiekvienus namus,
        Kiekvieną jau stabdė romėną...
        Gi žadino Petras šviesus:
        Mylėti tik Kristų — Jį vieną!
 
Jam šaukė krikščionys: Apaštale mūsų!
Tu bėki! Čia daug mūsų brolių užduso...
        Tu bėki į tolimą šalį, —
        Čia melas, čia turto galybė,
        Čia žodis dar nieko negali!
        Tu bėki, kur rastum ramybę!
 
Ir rytmeti tykų, malonų, be vėjo 
Iš Romos nuvargintas Petras išėjo...
        Bet kas ten? Kas eina keliu?
        Šviesa nuo jo pilas auksinė,
        Jam lenkias galvelės gėlių 
        Ir byra rasa sidabrinė.
        
Ir Petras pažino mieliausiąjį Kristų.
Jam tarė: Atleiski, paklausti išdrįstu, —
        Ir kur gi, o Viešpatie mūs,
        Tu eini? Ar galiu aš patirti?
        Jam Kristus atsakė ramus:
        Einu už tave aš numirti...
 
Nusiminė Petras ir Romon sugrįžo 
Pakelti kančios aureolę ir kryžių...
        Puotauja tironas įširdęs —
        Jį puošia ir laurai ir mirtos...
        O Petrui vis veržias į širdį:
        Einu už tave aš numirti!
 
 
V. K. Jonynas
Vilniaus Madonos vitražas Marquette Parko bažnyčioje (1956)