Spausdinti

A. GRAUSLYS

      Mūsų socialiai nusiteikusi prigimtis bendrauja su kitais arba asmenišku sąlyčiu arba laišku. Labai dažnai laiškas būna mįslingesnis ir įdomesnis negu asmeniškas bendravimas (turiu galvoje gilesnės dvasios žmonių susirašinėjimą), nes laiško neišvengiami nedasakymai ir neaiškumai neleidžia žmogui per daug prisiartinti prie kito žmogaus. Laiškas rašantį žmogų visados palieka kažkokiame susvajintame šešėlyje ir neduoda progos taip aiškiai pajusti jo netobulybes, kurias daug greičiau pastebime asmeniškame bendravime ir dėl to lyg pabundame iš svajingo idealizavimo. Dažnai žmones laiškai labai suartina, o fizinis bendravimas jau seniai juos būtų išskyręs. Žinoma, kartais gali pasitaikyti ir priešingai — laiškas gali būti blogai suprastas.

      Rašydamas šį straipsnį, galvojau tik apie tuos laiškus, kuriuos noriu vadinti tikraisiais, t. y. tie laiškai, kur jaučiamas dvasios bendravimas, kurie daugiau ar mažiau yra širdies įkvėpti, kur širdis paliečia širdį. Čia negalvoju apie tą daugybę šalto mandagumo, oficialumo ir melo dvasios padiktuotų ir prirašytų popieriaus lapų, kurie laiškais gal tik dėl to vadinami, kad yra paštininko atnešti.

      Kiekvienas laiškas yra mįslė, nes kas gali tiksliai nujausti, kiek ir kuriame laipsnyje už to laiško stovi žmogus su savo autentišku jausmu ir kiek tas laiškas yra tik priedanga, norinti paslėpti tikruosius rašančiojo jausmus.

      Šiuo atžvilgiu dažnai laiškas tą tikrąjį žmogų labiau atskleidžia negu asmeniškas sąlytis, nes rašytas žodis paprastai būna labiau apgalvotas negu kalba. Bet, antra vertus, laiške slypintis melas būna rafinuotesnis, sunkiau susekamas negu žodžiais ištartas, nes žodžiu pasakytą melą kartais gali iš veido išraiškos ir iš balso netikrumo išskaityti. Todėl galima drąsiai sakyti, kad laiške vienu ar kitu būdu atsispindi rašančiojo dvasia.

      Įvairūs paskatinimai verčia imtis plunksnos, todėl yra įvairių laiško rūšių. Visai nevadintini laiškais visoki prekybiniai pasiūlymai ir pranešimai. Juose vienas nežinomasis kreipiasi į kitą nežinomąjį, nes vienas kitam jie nėra pažįstami. Čia nėra jokio dvasinio sąlyčio, kurio niekas tokiuose laiškuose nė nelaukia.

      Tikrais laiškais negalima vadinti nė anonimų. Juose asmuo su asmeniu nesusitinka ir to susitikimo nenori, nes vienas jų savo asmenį slepia. Anonimai tai tik laiško parodija ir pitktnaudojimas. Tai absoliutine prasme pasakytina apie piktus, užgaunančius, tiesa neparemtus anonimus. Bet kartais gal gali būti pateisinami pilni įspėjančios artimo meilės, tiesa paremti anonimai tam asmeniui, kurs dėl savo liguistai jautraus charakterio žodinio įspėjimo nepriimtų. Manau, kad ir didžiausias anonimų priešas būtų dėkingas tam nežinomajam, kurs laiške jį įspėtų pasisaugoti jam gresiančių pavojų.

V. K. Jonynas

Kalėdų žvaigždė (medžio raižinys, 1949)

      Įvairūs švenčių proga siunčiami atvirukai dažniausiai taip pat nėra laiškai. Tai tik papročio vykdymas. Iš tokio "laiško", kuriame pasveikinimas iš anksto atspausdintas ir po kuriuo siuntėjas tik pasirašo, nejuntama nei dvasios, nei širdies, nei asmenybės. Gal kas tokiame pasveikinime ir ma  to išreikštą "dar nepamiršau tavęs", bet jei tokiais "laiškais" žmonės pasikeičia tik kartą į metus, tai tas nepamiršimas neįtikinamai skamba. Visai kitas dalykas, jei prie tokio pasveikinimo vienas kitas nuoširdus sakinys prirašomas. Tada jis gali virsti tikru ir nuoširdžiu pasveikinimu.

      Laiškais yra vadintini reikalo padiktuoti prašymai. Tai garsesnis ar tylesnis pagalbos šauksmas. Tokių laiškų šiandien beveik visi gauname iš Tėvynės. Už tokių laiškų dažniausiai slepiasi užverktos akys, pairę nervai, įdubusios džiovininkų krūtinės ir skausmingas atsakymo laukimas.

      Ypatingą vietą gyvenime užima meilės laiškai. Ten kartais būna tiesiog neįtikinamai stipri jausmo įtampa. Meilės romantika dažniausiai yra daug stipresnė laiškuose negu realybėje, nes laiškuose ji yra dvasingesnė ir daugiau duoda vietos svajonei, kuri yra rojus, nusileidęs į žemę. Fizinis artumas tą svajonę slopina ir gesina. Nenuostabu, kad šios rūšies laiškai patenka į literatūrą. Tik prisiminkime, kad ir L. Bloy, to didelio atsivertėlio ir giliai tikinčio, "Laiškus sužieduotinei". Tie meilės laiškai, kurie net "atsiskyrimą paverčia tobulesniu ir saldesnių artumu" (A. Maurois), praeityje, kai buvo daugiau romantiškos dvasios, būdavo saugojami ir rakinami brangiose dėžutėse. Tokie laiškai gal labiausiai parodo, kas žmogus yra, nes niekur kitur žmogus taip psichiniai neapsinuogina, kaip meilėje.

      Simpatiški ir artimo meile dvelkią yra atsiprašymo laiškai (jei ką užgavome ar kas užsigavo), padėkos (už parodytą nuoširdumą ar padarytą geradarybę) ir užuojautos (kam nors artimam rimčiau susirgus, jo šeimos nariui mirus, tarnybos nustojus, šeimai suirus ir t.t.). Kaip tokie laiškai yra reti! O jie juk yra gražiausi artimo meilės pasireiškimai. Tikri perlai gali tokiomis progomis išsiveržti iš širdies ir suspindėti laiško puslapiuose. Ir niekada kitomis progomis tokį laišką gaunąs nepajunta, koks stebuklas yra gera širdis!

      Klaikumu, bet drauge ir amžinybe padvelkia mirtin pasmerktųjų laiškai.

      Klaikiu nejaukumu mums amžinai prisimins tie Sibiran vežamųjų jausmų pareiškimo laiškeliai, kurie per užkaltų vagonų plyšius buvo išmetami laiškanešio - vėjo žiniai su viltimi, kad gal jie pateks į gailestingesnių žmonių rankas ir praneš pasauliui jų širdies skausmą.

      Pasitaiko labai jautrių žmonių, kurie rašo laiškus, skiriamus kokiam nors labai artimam žmogui, bet kurių dėl įvairių priežasčių neišsiunčia. Tai laiškai sau, tai psichinės įtampos išsiliejimas, kuris tam tikras sunkias gyvenimo valandas palengvina. Tokie laiškai tai įžanga į dienoraščių rašymą. Dienoraštis — tai niekam kitam, o tik sau pačiam skiriami laiškai, kurie, anot G. Haupmano, yra sielos kvėpavimas, kuris saugo ją nuo uždusimo. Žymiųjų žmonių laiškai ir dienoraščiai dažniausiai po jų mirties atspausdinami ir virsta visuomenės nuosavybe. Reikia pasakyti, kad niekas taip neatskleidžia didžiųjų žmonių vidaus, kaip jų dienoraščiai ir laiškai. Štai dėl ko šios rūšies literatūros gana daug turime. Besidomaujantiems žmogaus vidaus pasauliu, ši literatūros rūšis yra pati įdomiausia.

 

V. K. Jonynas Piemenėlis (spalvotas medžio raižinys, 1933)

 

      Pagaliau dar yra laiškų, rašomų apaštalavimo tikslu, rūpinantis artimo sielos pažanga — tai šventųjų laiškai. Kitokiems tikslams šventieji laiškų visai nerašė. Šie laiškai dvelkia amžinomis vertybėmis. Tai tikros liepsnos iš šventųjų vidaus besiveržiančios. Tai Šv. Rašte esamų apaštalų laiškų atspindžiai. Štai dėl ko Bažnyčia yra rūpestingai surinkusi ir išleidusi šventųjų laiškus ir jų dvasinio gyvenimo pulsą rodančius dienoraščius. Prisiminkime šv. Ignacą Loyolą, šv. Teresę, šv. Joną nuo Kryžiaus, šv. Pranciškų Salezietį ir kitus.

      Kalbant apie žmonių moralinę laikyseną laiškų atžvilgiu, reikia pirmiausia pabrėžti tą ypatingą nemažo žmonių skaičiaus bevališkumą atsakyti į laiškus, visai negalvojant, kad šitokiu elgesiu neretai pažeidžiama artimo meilė. Aštriausia to bevališkumo forma — tai visai neatsakyti ypač į tuos laiškus, kurių turiniu nesi suinteresuotas. O juk neatsakyti į laišką— tai sunkus žmogaus užgavimas. Tai tas pat, ką ir nepaspausti ištiestos rankos. Toks neatsakymas yra ryšių nutraukimas. Tai nemažas nusikaltimas artimo meilei. Taip elgiasi tik egoistas, kuriam yra malonu gauti laišką, bet kuris nenori to malonumo padaryti kitam, kuris tą laišką jam atsiuntė.

      Kai kurie savo bevališkumą šiuo atžvilgiu bando pateisinti, kad tie jų gauti laiškai esą neįdomūs, bedvasiai, todėl nesinori į juos nei atsakyti. Tiesa, kad šiais laikais nedaug gauname tokių laiškų, kurie į širdį prakalba, kurie, laiko bandymą atlaikę, ir po eilės metų sušildo iš naujo širdį. Tiesa, kad, nykstant asmenybėms, nykstant dvasingumui žmonių sielose, mažėja vertingų laiškų gavimo galimybė. Tačiau, pamirštant savo egoizmą, kurs visur tik malonumus medžioja, reikia pagalvoti ir apie kitus, kurie, rašydami laišką, tikėjosi atsakymo. Neatsakyti į laišką reiškia apvilti žmogų. Mes, tremtiniai, esame labai aiškiai pajutę, ką reiškia artimųjų laiškas mūsų gyvenime, kai ilgesnį laiką geležinės uždangos atskirti, pagaliau pradėjome susirašinėti. Ne vienas ten mūsų laiškų dar labiau negu siuntinių laukia. Tikrai liūdnas likimas yra tų, kuriems niekas neparašo ir kurie neturi jokio atramos taško laisvame pasaulyje.

      Skausme ir apleidime žmogus labiau ilgisi gero širdies lydimo žodžio negu duonos, nes duona yra lengviau gaunama negu geras žodis. Kiek daug tokių gerų žodžių galima pasiųsti laiškais, žodžių, kurie, anot G. Tulauskai-tės, "pražysta širdyje", žodžių, kurie suskamba paskaičiusiojo sieloje kaip gražiausia melodija ir virsta ilgai, ilgai girdima simfonija. Geri laiškai — tai, baltosios žuvėdros, skraidančios virš mūsų gyvenimo vandenyno. Štai kodėl laiškų rašymas ir į juos atsakinėjimas yra vienas gražiausių artimo meilės parodymų.

      Tikrai laimingas tas, kuris turi dvasiniai turtingesnių žmonių, iš kurių kartkartėmis gauna laiškų. Gilesnis dviejų jautrių sielų susirašinėjimas sujudina jų dvasių jausmo vandenų gelmes, kurios išplauna į krantus nenujaustus dvasios perlus ir jais viena kitą apdovanoja. Gilus jausmas negali nesulaukti atgarsio. O kokių turtingų ir neišsemiamų jausmo kasyklų yra žmogaus širdyje! Tik dažnai niekas nenori kasti. Kiek nuostabiai gražių brangakmenių suspindėtų prieš mūsų akis, jeigu tik jų ieškotume! Apie tuos brangakmenius savo eilėraštyje taip sako poetė G. Tulauskaitė:

"Ranka kai pradeda rašyti
Širdies dainuojamus žodžius,

Aš lyg lakštingalą mažytę
Jazminų krūmuose girdžiu"

(Rugsėjo žvaigždės, 53 p.).

      Toji "lakštingala mažytė" tai yra simbolis tų turtų, kurie pasirodo širdyje, kai ji tampa pajudinta. Tai perlai, kurie slypi širdyje ir kurie išplaunami, kai širdis prabyla. Laimingas, kuris miniažmogių minioje sutinka žmonių, ne tokių kaip visi. Bendravimas su jais, nors ir laiškais, bus jiems dvasinio džiaugsmo šaltinis. Tokių laiškų rinkiniai pasidarys jam dvasios židiniu, prie kurio jis susišildys, kai dvasia šals ir širdis stings. Jie tikrai jam bus, anot H. Radausko, "išbirę iš dangaus laiškai".