Spausdinti

A. KEZYS, s. J.

AKOMA, kad pasaulis yra žiaurus ir negailestingas. Nuo jo reikalavimų linksta žemės keleivio pečiai. Štai kad ir ta slegianti lenktyniavimo dvasia. Gyvename lenktynių ir varžybų laikais, kur beveik visos darbo ir gyvenimo sritys pripažįsta rungtyninį principą. Tas yra herojus, kas padaro geresnį dalyką; tas nusipelno aukštesnės vietos, kuris pralenkia kitą sumanumu, gabumu, darbštumu.

     Lenktynėse pirmą vietą laimi tik vienas — pats greičiausias. Antrosios ir sekančios vietos dažnai lieka nepastebėtos. Pralaimėjusių grupėje būna ne vienas ar du atsilikusieji, bet ištisos žmonių masės. Ir kiekvienas iš jų stiepiasi aukštyn, stengdamasis iškovoti sau pripažinimą ar garbingesnę vietą. Kova už pripažinimą nėra vien mados dalykas. Pati žmogaus prigimtis, rodos, to reikalauja. Žemesnysis nori pralenkti truputį už save aukštesnįjį, atsilikęs — už save greitesnįjį. Mokiniai kovoja už geresnius pažymius, sąjungos varžosi dėl geresnio vardo, darbininkai dėl stipresnio įrankio, ponios konkuruoja viena kitą brangesniais kailiais.

     Sveiko lenktyniavimo niekas tenesmerkia. Argi teisingai elgtųsi mokytojas, drausdamas mokiniams veržtis į pirmuosius? Taip pat ar nebūtų nesveikatos pažymys, jei žmogus ar bendruomenė liautųsi žygiavę pirmyn?

     Bet yra ir žalingasis lenktyniavimas. Šis neiškelia žmogaus vertės, nė nenusipelno ieškomos garbės. Jeigu jis bendruomenei nekenksmingas — užsitarnauja pajuokos ir pasigailėjimo, jeigu kenksmingas — pasmerkimo ir pasipriešinimo.

     Ambicija pasireiškia žmoguje įvairiai. Kadangi jos šaknys glūdi pačiame individe, jo vidiniame nusistatyme aplinkos atžvilgiu, galima sakyti, kad kiek yra ambicingų žmonių, tiek yra įvairių rūšių ambicijų. Čia suminėtinos bent dvi rūšys.

     Pirmąją pavadinkime "plačiąja" ambicija. Plačiosios ambicijos yra tie žmonės, kurie siekia garbės ir pripažinimo visose srityse. Jų norma yra: būti visur ir visada geriausiu! Niekad nesuklysti! Viską žinoti! Nors vienu kuriuo metu toks žmogus teįstengia veržtis į priekį tik viename dalyke, tačiau tas netrukdo jam galvoti ir kalbėti lyg jis jau būtų užkariavęs visą žinojimo paslaptį. Todėl jo žodis yra visada autoritetingas. Jo svarumu jis tiki ir reikalauja, kad kiti juo tikėtų. Tokiam žodis yra svarbesnis už darbą. Jis keičia savo "specialybės" sritį su vėjo papūtimu; jam nesvarbu turėti bet kokią specialybę, o tik tą, kuri yra moderniškiausia, pelningiausia ar kitu atžvilgiu žymiausia. Mokykloje jis gali jausti neapsakomą gėdą, negavęs geriausių pažymių. Vėliau jis draugaus tik su pirmos klasės merginomis. Po to jis nerims, kol netaps geriausiu inžinieriumi, geriausiu visuomenininku, geriausiu juokdariu ir t. t. Pakeitimas savosios srities nereiškia, kad jis atsikratė savo ankstyvesniosios ambicijos. Jis tik pasuko į kitą pusę. Pagrindinis variklis liko tas pats — ambicija. Plačiajai ambicijai tinka dar ir kitas vardas — abstrakčioji ambicija. Joje turinys užima antraeilę vietą. Pirmoje vietoje stovi pats siekimas arba siekimas kaipo toks. Gal dėl to šie žmonės atrodo nerealūs. Jie kovoja su vėjo malūnais ir vietoje pripažinimo jie nusipelno tik pajuokos ir užuojautos.

     Kita nenormaliosios ambicijos rūšis, kenksmingesnė už pirmąją, yra kovojančioji. Ši yra tuo panaši į "plačiąją", kad ir ji siekia pasisekimo ir garbės. Bet jos galutinis tikslas yra kitoks. Jai nerūpi užsimojimo platumas ar visuotinio tobulumo ieškojimas, o nugalėjimas savo oponento, jį nuvertinant ir net apšmeižiant. Šitoks garbėtroška užsibrėžia sau tikslą (žinodamas ar tik neaiškiai tai jausdamas) nulenkti savo priešininkų galvas savo darbo pasisekimu. Tam tikslui jis apriboja savo veiklą, neišblaško be reikalo jėgų. Jis pasirenka vieną sritį ir dirba joje tol, kol kiti norom nenorom pripažįsta jo atsiekimą. Svarbiausias įrankis šioje kovoje yra darbas — atkaklus ir užsispyręs darbas, kuris vienas be žodžių garantuoja garbės vainiką.

     Šitoks užsimojimas — atsiekti šio to darbu, ne vien žodžiais, atrodo garbingas ir visuomenėje priimtas. Tai yra tiesa. Tačiau, kur ambicija yra pagrindinis žmogaus motyvas, ten garbingumas ilgai nesitęs. Nors pradžioje toks žmogus nesisvaido tuščiais žodžiais ir neapsijuokina nepagrįstais pasigyrimais, tačiau tai nereiškia, kad paslėptoji šaknis yra išrauta. Kam rūpi iškilti bet kokia kaina, tas bus "garbingas" tik tol, kol neatsiras rimtas konkurentas. Šiam atsiradus, išlys yla iš maišo ir pradės pagal reikalą ir negailestingai badyti "įsibrovėlio" garbę. Jeigu anksčiau kovojimo būdas buvo tik darbštumas, tai dabar šalia darbštumo atsiras ir kalba, ir emocija, ir pyktis. Ambicingasis noras pavergs jo mintis bei tų minčių išraišką — kalbą. Laimėjęs prieš buvusius oponentus savo darbu, jis turi laimėti prieš dabartinius ir kalba. O tam gi reikalinga juos nuginčyti, pajuokti, apšmeižti.

     Kovojančioji ambicija yra pavojinga, nes ji nesiriboja asmeniniu gyvenimu, bet veržiasi į bendruomenę, siekdama paaukoti jos gerbūvį dėl grynai asmeninių išskaičiavimų.

     Toksai garbėtroška pradžioje laimi pasitikėjimą savo darbu bei tariamu pasiaukojimu. Jis neginčijamai įrodo, kad yra vertas aukštosios vietos, gal net pačios aukščiausios vadovavimo viršūnės. Bet patekęs ten, anksčiau ar vėliau pasirodys iš kokio molio nulipdytas, ypatingai, kai pajus, kad pradeda braškėti užimamoji vieta. Šituo momentu ambicija neišlaiko, neparodžius savo veido. Jeigu, atsiradus konkurentui, visuomenės šulas yra sukalbamas, jeigu nesišiaušia kaip užkiršintas avilys, galima spręsti, kad visuomenė jam daugiau rūpi negu jo paties ambicija. Bet jeigu neracionaliai pučiami prieš kiekvieną oponento žygį, jeigu nepasiduoda net teisingiems jo sumanymams, tai jau aišku, kur pakastas šuo. Ambicija nepakenčia, kad kas nors kitas pasirodytų geresnis. Ji kovos ir nepasiduos. Priemonės? Priemonės dabar nesvarbu. Jeigu ramiojo periodo laikais tos priemonės buvo darbas, tai dabar, matant, kad vien darbu nelaimėsi, jos virsta į priekabius, apjuodinimus, šmeižtus. O to pasekmės yra aiškios.

     Prieš "plačiąją" ambiciją bendruomenė kovoti negali arba jeigu gali, tai mažai. Ji gali, pvz., pareikalauti, kad kraštutinės jos aukos—svajotojai, triukšmadariai, palaužtos moralės asmenys — būtų patalpinti į tokiems skirtas ligonines. Mažiau "ambicingi" gali ir patys pasirūpinti gydymosi ar globos reikalais.

     Bet kur ambicija aiškiai pradeda griauti bendruomenės pagrindus, kur dėl vieno garbėtroškos turi kentėti nekalti žmonės, bendruomenė negali būti pasyvi. Ji turi suprasti, kad "ambicija", Jokajaus žodžiais tariant, yra tik "vargšų monopolis". Ji yra naudingas pojūtis tik tol, kol ji yra bejėgių rankose. Tada ji stato miestus, grindžia autostradas, užkariauja vis naujus mokslo ir meno plotus. Bet kai tik ambicija pasiekia aukštuosius sluoksnius, ji išsigema į pagarbos troškulį. "Ambicija yra nelyginant ridikas: ugdomas kloniuose jis esti saldaus, malonaus skonio; kalnuose jis įsigyja krieno skonį" (Jokajus, Turtingi Skurdžiai).

     Vieno žmogaus neapvaldyta ambicija gali sugriauti miestus ir išnaikinti tautas. Tačiau tik tada, kai tie miestai ir tos tautos pirma parduoda savo ambicijos monopolį. Dėl to demokratinė santvarka kartais virsta totalitarizmu. Žmonės pamato savo nepajėgumą demokratiškai valdytis ir, norėdami "stipresnės" ir "greitesnės" valdžios, pasiduoda totalitariniam režimui. Jie galvoja, kad toks režimas atpalaiduos juos nuo visokios atsakomybės, nereikės jiems galvoti nė daryti varginančių sprendimų. Šitokia bendruomenė yra mirusi. Ji parduoda savo teises į valdymąsi ir tokiu būdu tampa lengvu išnaudotojų grobiu.

     Nors lenktyninis darbo ir gyvenimo principas uždeda naujas pareigas ant žmogaus pečių; nors jis pareikalauja daugiau pasišventimo ir aukos, tačiau negalime vien tik dėl to jo atmesti. Be siekimo žmogus sumašinėja, ir be sveikos ambicijos jis pelyja. Tiesa, ambicija negali būti sau tikslu, bet ji veikia harmoningai ir darniai, kai yra subordinuota aukštesniųjų idealų. Ambicija yra lyg ugnis. Kai ji peršoka ugniavietės ribas, tampa destruktyvia jėga. Bet jeigu ji laikoma paskirtoje vietoje, duoda didelės naudos.

     Jeigu kokia organizacija ar žmonių bendruomenė nusiskundžia dėl nepatikimo valdymo, tegul nesuverčia visos kaltės ant savo nepatikimosios valdžios. Šios blogybės šaknys dažniausiai randamos ten, kur jų neieškoma— pačių valdomųjų organizme, kuris yra praradęs savo ambicijos stuburkaulį.