Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

(Įspūdžiai ir mintys, apsilankius trapistų vienuolyne)

     KIEKVIENAS subtilesnis ir stipresnis išgyvenimas nustoja savo kvapumo, kai yra atpasakojamas ar aprašomas. Ir genialiausio rašytojo plunksna neįstengs taip aprašyti nežinomos gėlės, kad bent vaizduotėje pajustum jos tikrą kvapą. Tai reikia pastebėti, kai norime pavaizduoti religinius išgyvenimus, kurie yra subtiliausi. Tai reikia ypač pabrėžti, kai susiduriama su kontempliatyviu vienuolynu, ta mistiškiausia Katalikų Bažnyčios gėle, kurios augimą ir žydėjimą apsprendžia atėjusiam iš pasaulio daugybė nenujaučiamų veiksnių.

     Nuo trapistų įsikūrimo iki mūsų dienų šimtmečiais daugybė žmonių jų vienuolynus lankė, norėdami bent kurį laiką pabūti jų dvasinės atmosferos aplinkoje, nes visais laikais heroizmas intrigavo jautresnes sielas. Ne vien toji intriga, bet ir reikalas atsigauti, pakvėpuoti tyresniu dvasiniu oru, daugelį ten stūmė, nes, gyvendami pasaulyje, kuriame viešpatauja ne ta dvasia, kurios Kristus norėjo, ne vienas pasijunta "kaip sausa ir trokštanti žemė be vandens" (Ps. 62) ir pasiilgsta dvasios oazių.

     Kaip absoliute žmonių dauguma, dvasine mažakraujyste sirgdamas, daug metų nešiojau širdyje ilgesį bent pažiūrėti, kaip žmonės gyvena ten, kur atmosfera ugdo dvasinę sveikatą, kur tos sveikatos joks pašalinis veiksnys nesmukdo, kur viskas taip sutvarkyta ir nustatyta, kad žmogus Dievo saulėje subręstų aukščiausiai sveikatai — šventumui. Norėjau matyti tuos, kurie su religinėm tiesom rimčiausiai skaitosi. Intrigavo tasai visų pusėtinumų ir sėdėjimo ant dviejų kėdžių atsisakymas, tas tik šventųjų gyvenime pastebimas radikalumas. Todėl ir vykau.

     Mano kelionės tikslas buvo prieš šimtą metų įkurtas pirmasis Amerikoje trapistų Getsemani vienuolynas Kentucky valstybėje. Pravažiavęs artimiausią trapistams didelį miestą Louisville, Kentucky valstybėje, toliau važiavau gražia kalvomis ir slėniais išmarginta apylinke iki nedidelio, bet istoriškai įdomaus Bardstown miestelio. Toliau teko keliauti visokiais net visai negrįstais vieškeliais. Jaučiau, kad vykstu į Kentucky užkampį, trapistų mėgstamą nuošalumą. Pasiekęs mažytį New Haven miestelį, dar keliavau porą mylių, iki išvydau už kalvų sidabro baltumo smailų bokštą — tai buvo Our Lady of Gethsemani trapistų bazilika.

     Išlipau prie didelių šimtmetinių medžių apytamsės alėjos truputį nerimaujančia širdimi, nelyginant panašus ne visai švaraus veido žmogui, kurį tuojau kažkas fotografuos. Bet daugelio knygų apie trapistus perskaitymas ir teoretinis su jais susipažinimas smalsumu degino vaizduotę. Toliau, alėjos gale, prie įėjimo vartų buvo matyti didelis raminąs įrašas: "Pax intrantibus — ramybė įeinantiems".

     Priėjęs paskambinau. Langelyje pasirodė brolis trapistas. Atsidarius vartams ir malonios vienuolio šypsenos lydimas, įžengiau į gėlių kvapo persunktą, paukščių čiulbėjimo varstomą, amžinybe dvelkiančią didžiąją trapistų tylą.

Dar besiruošiant pas juos vykti, man rūpėjo pažinti jų išorinis gyvenimas, bet dar labiau toji dvasinė atmosfera, kuri spinduliuoja iš kiekvieno to gyvenimo žingsnio, kuri yra pasklidusi jų aplinkoje ir kuri įprasmina jų išorinį gyvenimą. Jau pirmuose žingsniuose vienuolyne pajusta tyla, sienomis lipančios rožės ir jų kvapas, oro grynumas ir gamtos grožis sukėlė mintį: ar visa tai ir nėra tos sąlygos, kurios leidžia pajusti dvasinę atmosferą, kurios ją išryškina ir įstato į tinkamus rėmus?

     Perėjęs vienuolyno kiemą, prie šalia stovinčio svečiams skiriamo namo skaitau labai reikšmingą iš pasaulio ateinantiems įrašą: "God alone". Juk tai priminimas To, kuris labiausiai pamirštamas, kuriam mažiausiai laiko skiriama ir be kurio nerimaujame, blaškomės, kankinamės. Iš svečių namo verandos atsiveria nuostabus vaizdas į čia pat esančias didžiules kalvas, primenančias Alpių kalnus. Tą puikų vaizdą pamatęs, iš karto supranti, kodėl šią vietą jie savo vienuolynui pasirinko. Jų vienuolijos kūrėjai gerai žinojo, kad Dievo, o ne žmonių sukurtasis grožis nėra prabanga, o tik Dievo aureolė, kuri jį apčiuopiamai žmonėms priartina.

     Prisistatęs svečių viršininkui, gavęs kambarį ir pirmąsias informacijas, išgirdau melodingus ir galingus šventovės varpus, primenančius Liurdą, kurie šaukia kasdieninėms iškilmingoms Mišioms. Tuoj skubėjau išgirsti gregorianiško giedojimo garsų, besiveržiančių iš 220 vyrų krūtinių. Įėjau į svečiams skirtą vietą ten, kur paprastai būna vargonai. Bazilika yra apytamsė, jos vienintelis papuošimas — langų vitražai. Žemai, didžiojon presbiterijon renkasi baltais ir tamsiais rūbais vienuoliai. Broliai ir naujokai užpildo visą bažnyčios navą. Tik trapistams skirta bažnyčia tuoj prisipildo vienuolių. Gilūs nusilenkimai, pirmųjų amžių pavyzdžiu, be priklaupimų altoriui ir abatui, kurį pastebi iš kryžiaus prie krūtinės: tai įžanga į kiekvieną Dievo pagarbinimą. Ant pulpito padėtos didžiulės knygos, iš kurių giedama. Baltų ilgų rūbų labai ilgos rankovės, beveik iki žemės, plasnoja ore, kai rankomis verčiami knygų lapai. Tos ilgos rankovės, sukaustančios rankas ir darydamos jas neparankias darbui, gal yra simbolis, kad maldos metu reikia išsilaisvinti iš kiekvieno pašalinio veiksmo, viską pamiršti ir pasivesti tik Dievui visa savo dvasia.

     Prasideda centrinis kiekvienos dienos veiksmas — Mišios. Tartum bičių spiečius, sudvasinti ir apvaldyti balsai apsupa altorių, pasklisdami po baziliką ir žadindami svečių širdyse ramybės pasiilgimą. Taip kasdien po kelis kartus jie susirenka bazilikon, o svečiai estradon, kad visų ilgesingos sielos, vienų aukščiau, kitų žemiau, kiltų į ten, kur viešpatauja amžina ramybė. Tada pamiršti politiką, perversmus, baisiąją grėsmę vakarų pasauliui, pamiršti savo taip smulkius nerimavimus, nusikeli kažkur tolyn, kur iš amžinybės taško pradedi matyti visko "nerealybę", pradedi pajusti ir ragauti tai, kas viename trapistų liturginiame himne išreikšta žodžiais: "Gustando vivimus" (gyvename Dievui, Jį ragaudami).

     Stebi per binoklį giedančiųjų veidus. Nori išskaityti juose dvasios turinį ir įtampą. Nori pamatyti, kaip atrodo tie dvasios veidrodžiai sielų, kurių dėmesys susitelkęs tik esminiuose dalykuose. Maloniai nustebęs, pamatai tarp jų ir negrą tame pačiame chore, o dar taip neseniai teko matyti Louisville miesto stotyse negrams skirtas atskiras vietas, poilsio sales ir restoranus!

     Po pamaldų matai praeinančiųjų vienuolių charakteringu kūdikišku šypsniu papuoštus veidus. Negi jie neturėtų jokių kančių, negi jie visi būtų laimingi? O gal tasai šypsnis tik tradicinė kaukė? Ne, trapistų ugdomas dvasinis paprastumas biaurisi kiekvienu dirbtinumu ir melu. Jų šypsnis natūralus, bet lai jis neužtušuoja mums jų gyvenimo skausmingų aukų. Matydami rožes, neužmirškime, kad jos turi ir spyglių. Ne veltui Tomas Merton, žymiausias šių laikų religinis rašytojas Amerikoje, konvertitas, trapistas, kaip tik šiuo metu gyvenąs Gethsemani vienuolyne, savo atsivertimo knygoje primena, kaip abatas savo pamokyme naujokams rimtai įspėjo, kad padarytų didelę klaidą tas, kuris trapistų vienuolyne ieškotų ko kito, o ne kryžiaus, ligos, prieštaravimų, rūpesčių, pažeminimų, kančių ir visa to, ko žmogaus prigimtis nekenčia (The Seven Storey Mountain). Jų šypsnis — tai heroizmas, kurs, kad ir įleidęs šaknis į juodą žemę, gėle pražysta, nes "kur mylima, ten nekenčiama, o jei ir kenčiama, tai pati kančia yra mylima" (šv. Augustinas).

Vaizdas iš “Švietimo ir Auklėjimo” skyriaus. Olandų skulptorių Hans Claesen ir Jack Kreykamp darbai.

 

     Verandoje, koridoriuose, sodelyje — visur pilna vyrų, atvykusių trijų dienų rekolekcijoms. Skaitai jų registracijos didžiulę knygą ir matai, kad vieni yra inžinieriai, kiti advokatai, gydytojai ir labai daug studentų, kurie tūkstančiais kasmet čia atvyksta iš įvairių Amerikos valstybių, kad pagyventų šioje atmosferoje, kad išgirstų jiems specialiai skirto trapisto konferencijas. Sveiku instinktu vadovaudamiesi, tie visi atvykusieji, kad ir nesąmoningai, jautė, jog tie asmenys, kurie nedrumsčiamom sielos gelmėm gyvena, gali daug gilesniais ir svaresniais žodžiais prakalbėti negu bet kurie kiti. Gal ne vienas čia atvyko iš įdomumo, paskaitęs Tomo Merton arba Fr. M. Raymond, abiejų čia gyvenančių trapistų, raštus. Gal jie, skaitydami tuos veikalus, pajuto, kad verta susidomėti tais kontempliatyviais rašytojais, kurie, nuosekliau religine tiesa gyvendami, giliau ją ir protu pasiekia. Gal jie susidomėjo ir tų autorių gyvenama aplinka.

     Panašių tikslų vedamas, ir aš čia važiavau, norėdamas tokioje neįprastoje aplinkoje pabūti, dvasinių kalnų oru pakvėpuoti, todėl, ten gyvendamas keletą dienų, pasyviai leidau į save tai atmosferai sunktis ir pamažu pradėjau jos veikimą justi. Niekur kitur taip aiškiai nesupratau ir nepajutau, ką reiškia dvasinė atmosfera. Pradėjau galvoti, kaip visai kitoks būtų pasaulis ir mes visi, jei atskiros šeimos ir valstybės savo aplinkoje sukurtų panašią atmosferą.

     Valandomis sėdėdamas sodo tyloje ir skaitydamas Naująjį Testamentą, nustebęs pajutau, kad seniai žinomi šv. Rašto žodžiai čia nušvito visai kita šviesa. Supratau, kad ir Dievo žodžiui, kaip ir paveikslui, reikia tinkamų rėmų, kad jo visas turinys iškiltų. Taip pat supratau, kad nėra tam žodžiui tinkamesnių rėmų, kaip kontempliatyvinė aplinka. Pradėjau nujausti ir tai, kaip tokioje aplinkoje pašauktam vienuoliui nuolat gyvenant. Dievo žodis, Jo paties malonės laistomas, apima visą vidaus pasaulį ir persunkia sąmonę tuo šv. Povilo išgyventu jausmu: "Gyvenu jau ne aš, bet gyvena manyje Kristus" (Gal. 2, 20).

Gailestingas Samarietis, “Caritas” skyriuje. B. Jaeger, Vokietija.

     Pajutęs kaip kontempliatyvinė aplinka pažadina dvasią, pajutau ir tai, kaip toji dvasia visas ten atliekamas religines praktikas sukontempliatyvina, kaip toje neįprastoje aplinkoje jos atliekamos neįprastu būdu, kaip gryno oro įtakoje organizmo apykaita pagyvėja, atsiranda šviesesnių ir kūrybingesnių minčių, kaip gimsta kilnesni ilgesiai. Tačiau jei reikėtų tiksliau apibrėžti, kas yra toji dvasinė atmosfera, gal tai nebūtų įmanoma. Jei gėlių kvapas sklinda ore ir jį pripildo, tai ir iš to intensyvaus dvasinio gyvenimo kažkas sklinda, pripildo visą aplinką ir kelia prie Dievo.

     Pajutęs tos dvasinės atmosferos stiprią įtampą, sklaidydamas ten vieną veikalą apie Gethsemani trapistus, pamačiau, kad šis vienuolynas savo didumu, pavyzdingumu ir griežtumu yra laikomas vienas stipriausių kontempliacijos židinių visame katalikų pasaulyje. Pamačiau, kad Gethsemani — tai gražiosios Kentucky valstybės tikras perlas, "tai žvaigždė, kurios sidabrinį spindėjimą pamatę dangaus stebėtojai pas Dievą ateina" (Fr. M. Raymond).

 

Didžiojo altoriaus krucifiksas. Bronza, dramblio kaulas, brangieji akmenys. H. Domislaff, Vokietija.

 

     Gal įspūdingiausias trapistų vienuolyne kiekvienos dienos momentas yra dienos užbaigimas, kai po vakarinių maldų atgiedojimo, užgesinus visus žiburius, pasigirsta "Salve Regina" giedami maldavimai. Tamsioje šventovėje keliant akis į Mariją, tą visų net ir nustojusių vilties Viltį, didžiojo altoriaus lango vitražo Marijos su Kūdikiu veidas pamažu vis aiškiau nušvinta ir, baigiantis himnui, pamažu vėl užgęsta. Tai įspūdingas darbu, malda ir atgaila įprasmintos dienos užbaigimas.

     Vienuolyno aplankymas, pereinant bažnyčią, vienuolyno koridorius, bendrą miegamąjį ir valgomąjį, išrašytus šv. Rašto mintimis, — tai visų pergyvenimų apvainikavimas. Viduje labai neturtinga aplinka, stoka išorinių net ir mažiausių patogumų, estetinio jaukumo trūkumas kiekvieną akylesnį lankytoją įtikina, kad čia yra atgailos vieta. Kad toji atgaila yra nelengva, kai kurie jau yra skaitę praėjusiais metais straipsnyje apie trapistus ("L. L.", p. 70). Tačiau baigiantis antrajam pasauliniam karui, šiame krašte tebuvo trys trapistų vienuolynai su 300 vienuolių, o šiandien jau yra dvylika vienuolynų su 900 vienuolių.

     Tiems, kurie tokio gyvenimo nesuprasdami, klaidingai apie kontempliatyvius vienuolius sprendžia, labai tinka šv. Povilo žodžiai: "Dvasios žmogus visa išmano, o pats nė vieno nesuprantamas" (1 Kor. 2, 15). Antgamtinė dvasinio gyvenimo išmintis negali būti suprasta gamtinėmis sąvokomis gyvenančio žmogaus. Jis pats turi daugiau tokį dvasinį gyvenimą gyventi, kad antgamtinės išminties malonę gavęs, suprastų dvasiniai gyvenančius.

     Baigdamas galiu tvirtinti, kad bent kiek jautresnis žmogus, šiuos vienuolius giliau pažinęs ir ten šiek tiek pagyvenęs, išvyksta jiems jausdamas meilę. O smailas sidabrinis bazilikos bokštas, pasirodęs tarp kalvų paskutiniame pasisukime, ilgai neišnyks iš atminties.