Spausdinti

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

I. Istorija liudija

“Visa taryba ieškojo liudijimo prieš Jėzų, kad galėtų paduoti Jį nužudyti, bet nerado. Nes nors daugelis liudijo prieš Jį neteisiai, bet jų liudijimai nesutarė” (Mork. 14, 55-56).

“Jūs tyrinėjate Raštus...; jie tai ir yra, kurie liudija apie mane (Jon. 5, 39).

     BUVO naktis ... Naktis panaši, per daug panaši į aną naktį, kurią užmigusio Jeruzalės miesto poilsio ramybė buvo sudrumsta įkaitusių kalbų, nepasitenkinančių murmėjimų, sumišusio šnibždėjimo, pagaliau — staigaus, gaivalingo, kaip netikėtai trenkiančio perkūno, šauksmo: "Vertas mirties!''

     Tiesa, anos nakties darbas jau buvo baigtas. Pasmerktasis pagal nusprendimą mirė. Tačiau stebėtina! Šioj naujoj naktyj — ilgoj, kaip ilgas kelias nuo šios žemės iki debesim paslėptų žvaigždžių — vėl buvo kaltinamas tas pats pasmerktasis. Kaltinamas, tarsi nebūtų buvęs jau nuteistas, tarsi dar būtų gyvas... O gal iš tikro dar buvo gyvas? Nuteistų juk niekas vėl nekaltina, nei mirusių iš karsto vėl neveda j teismą ...

     Anoj naktyj teismas, vidurnakčio gilioj tamsoj pradėtas, dar neišaušus, tamsoj ir baigės. Šios nakties tamsoj slinko dienos, metai, amžiai... Anąnakt karčios neapykantos prisirinkus buvo Sinedriono salė. Šiąnakt jos kartumo buvo padriekta visame pasaulyje. Teisėjai laukte laukė fakto, ženklo, įgalinančio teisiamą pasmerkti. Tačiau kaip anuomet, taip ir dabar liudytojai viens kitam prieštaravo. Gi mylintis mokytinis, paslapčia įėjęs, atstu stovėdamas, kaip anuomet, taip ir dabar apkaltintą mokytoją savo širdyje gynė...

* * *

     Amžiams slenkant, liudytojai stojo viens po kito kaltinamojo vieton, bandė mesti vieną kitą kaltinančią frazę, bet nueidavo nepadarę jokio įspūdžio triuškinančio pasmerkimo ištroškusiems teisėjams. Jų balsai buvo nedrąsūs, argumentai neįtikiną, viens kitam prieštaraują.

     Tik štai pakilo nuo suolo šauniai pasipuošęs vyras ir savim pasitikinčioj o tonu, kurs sukėlė naują viltį teisėjams, pareiškė:

     —    Mano tvirčiausiu įstikinimu, tas Nazarietis tėra tik nežinomas kadais nukryžiuotas žydas, neišmanėlių išgarsintas. Aš nesuprantu, kodėl jūs tiek daug dėmesio į jį kreipiate, tarsi mūsų tarpe nebūtų vertesnių to dėmesio. — Tai taręs, vėl atsisėdo, elegantiškom manierom leisdamas suprasti, kas tų vertesniųjų soste turėtų sėdėti.1)

     —    Kas jis toks? — sušnibždėjo kažkas.

     —    Tai pats šviesiausias šviesiausiojo amžiaus pažiba, monsieur Voltaire, — pasigirdo atsakymas. — Tik man neaišku, kodėl jis pats savo raštuose tiek daug dėmesio kreipia į Nazarietį, prieš jį kovodamas šūkiu: Kaip dvylikos žvejų reikėjo to žydo mokslą po pasaulį paskleisti, taip jo vieno pakaks jį nuo žemės nušluoti. Kažin ar jam pasiseks?

     — Monsieur Voltaire, širdingai jums pritariu, — prabilo šalia jo sėdįs.

     —    Per daug dėmesio jam. Aš tik savo nuomonę noriu pareikšti: mūsų teisiamasis yra ... (prašau nenustebti) — miražas! Jo iš viso nėra. Pasakos apie jį yra kilusios iš žvaigždžių mitų.2)

     —    Monsieur Volney, kad kaltinamasis yra miražas, abejonės neturiu, —    pasakė kitas kaimynas, Ch. Dupuis.

     —    Tačiau jis nėra žvaigždžių pasakų herojus, bet mitologinė saulės personifikacija.3)

     Kažkas pusbalsiai tarė:

     —   Jei jūs ir toliau taip diskutuosite, greitai bus paneigta, kad Napoleonas gyveno.4)

     — Vis dėlto, — kiek užsigavusio tonu pareiškė Volney, — vis dėlto aš negaliu prileisti, kad būčiau padaręs klaidą. Dėl to ...

     —    Dėl to jūsų kivirčo atsakymo nerasim, — įsiterpė Bruno Bauer. — Gi kaltinamasis iš tiesų tėra nereali žydų religijos bei stoiškai platoniškos filosofijos mišinio personifikacija.5)

     —    Personifikacija, tai taip, tik ne religijos ir filosofijos mišinio, o žmonėse glūdinčios komunistinės tendencijos, — kumščiu trenkdamas į suolą, šaukė A. Kalthoff, pats "personifikuodamas" tos tendencijos agresyvumą.6)

     —    Gerbiami liudininkai, visų jūsų tiesos yra auksinės, — raminančiai prabilo A. Drews. — Sujunkim jas visas į vieną tiesos deimančiuką — "Christusmythe", pagal kurią Nazarietis yra Josue, mitologinė saulės dievybė.7)

     — Fantazmagorija ta tavo "Christusmythe", — kaip granata sprogo P. L. Couchoud žodžiai. — Kaltinamasis nerealus, bet jis ne mitų padaras, o simbolis tikinčiųjų protuose. Nieko daugiau — tik simbolis.8)

     Ginčai vėl atsinaujino. Vieni stojo už Couchoud nuomonę, kiti prieš, treti paskelbė naujas nuomones. Teorijos veisėsi, kaip musės. Tvankus salės oras prisipildė karštų kalbų. Niekas nenorėjo nusileisti. Pačių teisėjų galvose ūžė chaosas.

     O kas būtų buvę, jei viena nuomonė būtų viršijusi kitas? Ne, to negalėjo būti. Kiekviena teorija plevėsavo ore, kaip rudens voratinklis. Ranka kas mostelėjęs voro siūlą nubraukdavo. Žodį kas taręs teoriją paversdavo niekais, nes jos kabojo ore, kaip pasakų pilys ant lengvų debesėlių.

     —    Negali būti, ... negali būti... — virpėjo mokytinio lūpos. Paslapčia įėjęs, atstu stovėdamas, jis sekė teismo eigą. Dažnai pažvelgdavo jis ten, kur ramus, susikaupęs, nuleistomis akimis stovėjo kaltinamasis, kurio siluetas menkoj salės šviesoj lyg buvo susiliejęs su blankia prieblanda.

     —    Gal iš tikro jo nėra? — dinktelėjo jam įkyri mintis. — Gal tik miražas? ... Negali būti. Jis yra — Jis yra! — staiga balsas prasiveržė iš pačių širdies gelmių, kad skroste perskrodė besiginčijančių kalbas, kurie nutilę sužiuro į jį.

     —    Jis yra! Yra tas, kuris buvo nuo pat pradžios, kurį girdėjome, kurį savo akimis matėme, į kurį įsižiūrėjome, kuris buvo pas Tėvą ir mums pasirodė. Mes jį matėme ir skelbiame jums, kad džiaugtumėtės ir kad jūsų džiaugsmas būtų pilnas.9)

     Kai kurie subruzdo, prieštaraudami, bet mokytinis, pakėlęs balsą, tęsė:

     —    Žmonijos teisėjai, jūs girdėjote liudytojus tvirtinant, kad Nazariečio nėra, kad jis tik simbolis, tik miražas. Kas gi atsako į klausimą, ar žmogus buvo praeityje? Ar teorizavimas, ar iš praeities užsilikę patikimi istoriniai dokumentai? Juk savaime aišku: tik faktų istorija, o ne teorija, mums duoda atsakymą. O ką liudija istorija? Flavius Juozapas (37-105 m. po Kr.), žydas istorikas, rašęs lotyniškai, savo knygoje "Antiquitates Judaeorum“ (XVIII, 3, 3 ir XX, 9, 1), parašytoje 93 m., užsimena apie Jėzų. Plinius Secundus Minor, Bithynijos prokonsulas 111-113 m., informavo imperatorių Trajaną apie Nazariečio sekėjus (žr. C. Kirsch "Enchiridion", 28-31). Suetonius Tranquillus kalba apie Kristų imperatoriaus Klaudijaus biografijoje, parašytoje apie 120 m. ("Vita Claudii, XV, 4). Cornelius Tacitus savo metraščiuose, rašytuose 67-117 m., pasakodamas apie krikščionių vardo kilmę, teigia: "Jų vardo pradininkas “Kristus, Tiberijui esant imperatoriui, Pontijaus Piloto buvo pasmerktas mirti" (Annales", 15, 44). Tad kam galima labiau patikėti: ar teorizuojantiems po keliolikos šimtmečių, ar patikimiems ir žinomiems ano meto istorikams? Be to, bent vieno dalyko galėtume pasimokyti iš žydų tautos tradicinių raštų "Talmudo" ir "Mishnos". Šių raštų pirmieji žinių apie Jėzų šaltiniai — fariziejai, kurių tikslas buvo sutriuškinti jo gerą vardą. O vis dėlto šviesa norom nenorom iš ten skverbiasi: kad ir kaip Jėzaus gyvenimo faktai jų vienašališkumo būtų iškreipti, vienas faktas yra nepaneigtas — kad Jėzus buvo. Apie tą patį Jėzų, tik daug plačiau, byloja Evangelijos.

     —    Tik ne Evangelijos! — įsiterpė duetas ir išsiskyrė balsai: — Jose daug mitų!... Ir dar daugiau legendų! Vienas pradėjo, kiti pridėjo nebūtų, vaizduotėj gimusių pasakų.10)

     —    Tai kas gi Evangelijas sukūrė? — paklausė mokytinis.

     — Jūs sakote, kad jos buvo ilgame laiko tarpe kuriamos fantazuojančių žmonių, o vėliau surašytos į knygas. O ką byloja istoriniai dokumentai? Senovėje parašyti žodžiai taip skamba: "Mes pažinome mūsų išganymo ekonomiją tiktai per tuos, per kuriuos Evangelija mus pasiekė. Jie skelbė mums ją ir vėliau raštu perteikė, kad pagal Dievo valią ji būtų mūsų tikėjimo stulpas ir pagrindas ... Taip Matas parašė Evangeliją, kada Petras ir Povilas skelbė ją Romoje ir steigė Bažnyčią... Morkus, Petro mokytinis ir vertėjas, surašė Petro skelbiamą mokslą. Lukas, Povilo draugas, į knygą surašė Povilo skelbiamą Evangeliją. Ir vėliau Jonas, Viešpaties mokytinis, kuris ilsėjosi ant jo krūtinės, taip pat parašė Evangeliją tuomet, kada gyveno Efeze, Azijoje". Argi tie žodžiai tai vienišo pamišusio aklojo šauksmas "regiu", kai smeigia jis nematančias akis į neįžvelgiamos mitologinės praeities tamsumas? Visai ne! Taip kalba savo veikale "Adversus Haereses" (III, 1, 1) Lyono vyskupas Irenaeus, gyvenęs sekančiame šimtmetyje po Nazariečio, jo apaštalo Jono mokytinio Polikarpo mokinys, savo krauju užantspaudavęs savo tikėjimą. Tai patikimų žmonių grandinė, per kurią tiesa ir mus pasiekė. Bet jis nėra veinintelis liudininkas. Štai Papias, Hieropolio vyskupas, rašęs apie 100 m. po Kr., liudija apie Evangelijų istorinę vertę. Jis tarp kita ko rašo, kad, norėdamas sužinoti daugiau apie Jėzų, uoliai klausinėjo jo mokytinių, "nes maniau, kad ne tiek knygų skaitymas, kiek iki šiol išlikusių žmonių gyva kalba gali man atnešti daugiau naudos."11) Tą patį apie keturis evangelistus byloja Antiochijos vyskupas Theophilus, parašęs "Ad Autolycum" apie 181 m. (II, 22); žymusis Aleksandrijos katechetinės mokyklos mokytojas Klemensas (150-215 m.), cituojamas Euzebijaus "Historia Ecclesiastica" (VI, 14, 5); Origenas, Klemenso mokytinis, (gyv. 185-255 m., "In Jesu Nave" homil. 7, 1); Tertulijonas, gerai pažinojęs ano meto Romos ir Afrikos krikščionių tradicijas (160-223 m., "Adversus Narcionem", 4, 2 ir "De Came Christi", 22); Palestinos Cezare jos vyskupas ir žymus Bažnyčios istorikas Euzebijus, gyvenęs 265-340 m., savo veikale "Historia Ecclesiastica" (III, 4; III, 24; II, 15, 1 ir kt.) daug citavęs iš ankstyvesniųjų, vėliau pražuvusių krikščionių raštų, bei daugelis kitų. Visi jie teigia, kad keturių Evangelijų autoriai yra pirmojo šimtmečio antroje pusėje rašiusieji Matas ir Jonas, Jėzaus apaštalai, Morkus, apaštalo Petro vertėjas, ir Lukas, apaštalo Povilo draugas. Toks vienbalsis, toks Evangelijų parašymo laikui artimas bei žmonių betarpiškoj grandinėj perduotas, toks viens nuo kito pirmųjų šaltinių atžvilgiu nepriklausomas patikimų žmonių liudijimas negali būti klaidingas.

     —    Ką iki šiol pasakėt, dar visai neįrodo Evangelijų autentiškumo, — metė priekaištą vienas iš liudijusių. — Mes galime prileisti, kad jos buvo parašytos tų keturių evangelistų. Bet kas iš to? Gal jie patys kūrė mitus, religinio entuziazmo pagauti, o gal, orientaliniu papročiu, perdėjo ir iškraipė faktus. Iš to sektų, kad Evangelijomis negalima pasitikėti.

     Mokytinis minutėlę stabtelėjo galvodamas. Tada kreipėsi į kalbėjusį:

     —    Ar galiu paklausti, kaip atpažįstame istorines knygas, t. y. liudijančias apie tikrus praeities atsitikimus?

     —    Turime žinoti, kad jos parašytos žmonių, kurie žino apie įvykius ir juos aprašo taip, kaip buvo atsitikę.

     —    Teisingai, — pritarė mokytinis.

     — Iš to, kas buvo pasakyta anksčiau, aišku, jog Evangelijas parašė anie keturi asmenys. Jie žinojo apie įvykius, nes du iš jų. Matas ir Jonas, patys buvo įvykių stebėtojai, o kiti du, Morkus ir Lukas, sužinojo apie įvykius iš kitų stebėtojų, apaštalų. Kad jie aprašė taip, kaip buvo atsitikę, matyti iš jų stiliaus paprastumo, santūraus objektyvumo ir tikslių, aniems laikams atitinkančių žinių — geografinių, istorinių (pvz. Mat. 2, 1 ir 19-20; Luk. 2, 1-2; 3, 1-2) ir liečiančių žydų gyvenimo būdą ir papročius.12) Jokio orientaliniai perdėto entuziazmo Evangelijose nerandama. Be to, kas meluoja, turi tikslą meluoti. Blaiviomis akimis įsijauskime evangelistų erdvės ir laiko situacijon ir paklauskime: argi jie galėjo turėti tikslą skelbti nusigalėjimo mokslą ir prasimanyti įvykius, už kuriuos jiems grėsė tik persekiojimai ir mirtis? Argi tie nemokyti žvejai galėjo išgalvoti tokį tobulą mokslą ir nežemišką Jėzaus charakterį? Argi pagaliau jie patys leistųsi kankinami ir nužudomi kaip tik dėl to, kurio nebuvo, kurį jie patys prasimanė? Kas mirė, kas miršta, kas mirs už Guliverą ar Don Kichotą? Šimtams graikų, romėnų ir kitų istorikų knygoms tikime, nors jie nė vieno kraujo lašelio savo liudijimo tikrumui neišliejo. Kaip gi netikėsime tiems, kurie paskutinio kraujo lašo nepagailėjo, beliudydami apie tą, kurį patys pažinojo?

     — Juk ir jūs patys pripažįstate, — tęsė mokytinis, — kad mitams Ir legendoms susidaryti reikia daug laiko, ypač jei tas, apie kurį mitai kalba, tikrai buvo gyvenęs; nes tik jo tikrojo gyvenimo įvykius palaidojus užmirštyj, o jų liudytojus karstuose, fantazuojančių žmonių dėka — vieniems pradėjus, kitiems pridėjus — mitai galėtų išsivystyti. Dėl tų pačių priežasčių jūs patys Evangelijų parašymo datą savavališkai nukėlėte į antrąjį ir net tretįjį šimtmetį. Gi Jėzaus mitų teorijos sugalvotojas F. Strauss pripažino, kad, jei būtų įrodyta, jog Evangelijos buvo parašytos pirmame amžiuje, ši teorija žlunga. Kad Evangelijos buvo parašytos pirmame amžiuje, rodo šie duomenys: 1) anksčiau suminėti istoriniai dokumentai, kurie liudija keturis evangelistus rašius pirmame šimtmetyje; 2) citatos, paimtos iš Evangelijų, randamos antrame ir net pirmame šimtmetyje sukurtuose raštuose; ir 3) įvairiose vietose atrasti Evangelijų rankraščiai bei jų fragmentai iš antrojo šimtmečio, kurie byloja apie jų paplitimą bei ankstyvesnį originalų parašymą (ypač atsižvelgiant į to meto sunkias susisiekimo aplinkybes). 13) Todėl nenuostabu, kad šiais laikais šią mitų bei legendų teoriją yra paneigę visi, kurie turi bent kiek istorinės nuovokos, neleidžiančios jiems, pakėlus spėliojimo bures, išplaukti į plačią teorizavimo jūrą, kur nėra faktais ribojamų kelių.

Parodos skyriuje, kuriame vaizduojama žmogaus kančios problema, šis prancūzu skulptoriaus Rodin kūrinys, pavadintas “Mąstytoju”, verčia kiekviena praeivi susimąstyti ir pagalvoti apie žmogaus kančios prasmę.

 

     —    Ach, kad ir sumaniai pats kalbi, bet kas iš to? — pašaipiai pastebėjo vienas iš liudytojų. — Juk tamsta kalbėjai apie knygas, kurias parašė patys evangelistai, ar ne?

     —    Taip, — linktelėjo galva mokytinis.

     —    Bet juk tada tamsta įrodei autentiškumą originalų, kurie yra dingę. Bet dabar apie juos kalbėti yra nesąmonė: juk mes jų neturime. O gal tamsta esi pasiryžęs juos čia pat ant stalo patiesti?

     —    Ne, turiu pripažinti: originalai yra dingę. Tačiau įrodinėjau ne be reikalo, nes yra išlikusios jų kopijos.

     —    Kopijos? ... Bet jos per du tūkstančius metų galėjo būti pakeistos, suklastotos ...

     —    Taip, galėti tai galėjo, — atsakė mokytinis, — bet kas galima, nereiškia, kad būtinai įvykdoma. Juk ir visų senovės klasikinių veikalų originalai žuvo, o tačiau jų kopijos nėra laikomos suklastotomis ir net atrandama istorinio pagrindo laikyti jas autentiškomis. Evangelijų kopijų palyginimas su tų veikalų kopijomis nuostabiai nušviečia padėtį. Šių laikų vienas žymiausių archeologų W. F. Albright tvirtina: "Joks kitas graikų-romėnų senovės veikalas nėra taip tvirtai paliudijamas rankraščių tradicijos, kaip Naujasis Testamentas. Naujojo Testamento ankstyvųjų rankraščių yra daug daugiau negu bet kokio klasikinio autoriaus .. ."14) Skaičiuose palyginimas taip atrodo: "Klasikinės literatūros tekstų kritiko pagrindinė kliūtis yra rankraščių mažas kiekis bei jų vėlyvumas. Neskaitant fragmentų, nėra išlikusio nė vieno graikų klasikinio rankraščio, parašyto prieš 9 amžių ir labai maža parašytų vėliau negu 12 amžiuje. Evangelijų tekstų tyrinėtojas stovi prieš visiškai skirtingą kliūtį.

     Yra išlikusių: 2300 graikiškų rankraščių, iš kurių apie 40 yra daugiau kaip 1000 metų senumo; virš 1500 lekcionarijų, turinčių didesnę visų Evangelijų tekstų dalį, suskirstytų skaitymui visiems metams; be to, penkiolika įvairių kalbų vertimų. Šalia to, nesuskaičiuojamai daug citatų ankstyvųjų (Bažnyčios) Tėvų raštuose, kurie tikrumoje yra fragmentai pačių ankstyviausių žuvusių rankraščių. Medžiagos gausumas yra triuškinantis."15) Išvada aiški: Jei klasikinių veikalų kopijos, kurios yra nepalyginamai mažesnės vertės, mokslininkų yra pripažintos autentiškomis, tai kaip daug daugiau vertos pripažinimo autentiškomis yra Evangelijų kopijos!

     — Tačiau ne vien tik toks palyginimas, bet ir pačių Evangelijų rankraščių nuodugnus ištyrimas liudija jų autentiškumą. Po 25 metų visų Naujojo Testamento knygų rankraščių tyrinėjimo mokslininkai Hort ir Westcott patiekė tokius rezultatus: "Be jokios abejonės visiškai priimtinų žodžių kiekis proporcingai yra labai didelis, ... ne mažiau kaip septyni ašuntadaliai visų žodžių. Likusis aštuntadalis, didele dalimi susidedąs iš žodžių padėties pakeitimo ir kitų mažmožių, sudaro visą (biblinės) kritikos veiklos lauką... Esminių skirtumų kiekis vargiai gali siekti tūkstantąją dalelę viso teksto."16) Evangelijose yra šešios teologiniu atžvilgiu nereikšmingos vietos, kurios įvairiuose išlikusiuose rankraščiuose nėra vienodai išreikštos.17) Varijacijos šodžių padėties pakeitime ir kiti mažmožiai, kilę dėl primityvaus anų laikų ranka kopijavimo būdo, originalo prasmės nesugriauna ir todėl priskirtini prie septynių aštuntadalių, pilnai (t. y. prasme ir raide) originalą reprezentuojančių žodžių. Tuo būdu tik dėl šešių vietų Evangelijose kyla klausimas, ar jos tiksliai atitinka originalą; tačiau kai kurios iš jų turi autentišką, turinio atžvilgiu panašią, vietą kitoje Evangelijų knygoje, arba yra tiek nereikšmingos, kad nėra verta į jas daug dėmesio kreipti. Todėl praktiškai visos keturios šiandien išlikusios Evangelijos pilnai atitinka jų autorių parašytus originalus. Kaipo tokios jos yra istoriniai patikimos knygos, bylojančios apie Jėzų, jo darbus ir mokslą. Belieka ieškoti tokio nuostabaus Evangelijų išlikimo priežasties. Ją surasti nesunku. Atverskite tas knygas ir pažvelkite: jose skelbiama žmonėms linksmoji naujiena, apreiškiamas išganymas per žmogum tapusį Dievo Sūnų, atveriami iki šiol nė kilniausioj svajonėj nesuvokti dvasingumo horizontai. Kas norėtų iš to dvasinio turto ką nors atimti? Kas drįstų prie tokio lobio savo minties skurdą pridėti? Tik ne tie, kurių rankose jis buvo, kurie šventai tikėjo, kad tai apreikštas Dievo žodis, žmonių pataisų nereikalingas.18

 

1) Voltaire (1694-1778).

2) c. F. Vol­ney, “Les ruines ou méditations sur les révolutions des empires”, Paris, 1791.

3) Ch. F. Dupuis, “Origine de tous les cultes ou la religion universelle”, Paris,1794.

4)  Volney and Dupuis “metodu” sek­damas, J. L. Pères 1836 m. juokais “įro­dė”, kad Napoleono, mirusio 1921 m. iš tikro nebuvo. Jei žmonės ir toliau taip terorizuotų, greitai prieitų išvados, kad Hitleris buvo ambicingos jėgos, Einstei­nas — fizikos mokslo, o Maironis — lie­tuvių laisvės ilgesio nereali personifika­cija.

5)  Bruno Bauer, “Christus und die Cae­saren“, Berlin, 1877.

6) A. Kalthoff, “Das Christusproblem”, Leipzig, 1902.

7) A. Drews, “Una cascada de hipöte- sis”, 1909.

8)     p. L. Couchoud iš tikro taip sunie­kino A. Drews mitų teoriją (žr. “Mercure de France, 221 (1929), 193). Savo teoriją paskelbė “Le mystère de Jésus”, 1924. Visą eilę ginčų ir viens kito teorijų paneigimų tarp Nazariečio neigėjų vyko visais laikais. Tai nenuostabu, nes jų siūlomos teorijos dažnai viena kitai prieštaraudavo.

9)    šie žodžiai yra paimti iš pirmojo apaštalo Jono laiško (I Jon, 1, 1-4).

10)    šiame duete pirmasis kalbėjo Fr. Strauss (žr. “Das Leben Jesu kritisch bearbeitet”, 1835-1840), antrasis — E. Renan (žr. “Vie de Jésus”, 1863).

11) Taip iš jo tada turimų raštų cituoja Euzebijus savo “Historia Ecclesiastica” knygoje (III, 39).

12)    žr. H. Strack-P. Billerbeck, “Kommentar zum Neuen Testament aus Talmud und Midrasch”, tom. I-IV, 1922-1928.

13)    Evangelijų citatų randama šiuose raštuose: “Didache” (parašyt. 90-100 m.), Popiežiaus Klemenso pirmame laiške korintiečiams (apie 96-98 m.), Barnabo laiške (apie 96-98 m.; cituoja po frazės: “sicut scriptum est”, t. y. “kaip parašyta”), Polikarpo laiške filipiečiams (apie 107 m.) ir kitur.

14)    W. F. Albright 1919-1936 m. buvo Amerikiečių Orientalinio Tyrinėjimo Draugijos Jeruzalėje narys bei jos ilgametis direktorius (žr. jo “The Archaelogy of Palestine”).

15) Streeter, “The Four Gospels”, London, 1924, p. 33.

16) Hort, “The New Testament in the Original Greek”, London, 1882, vol. 2, p. 2.

17)    Tos vietos yra: Morkaus Evangelijos pati pabaiga (Mork. 16, 9-20), pora eilučių apie pasveikimą ligonių, angelui sujudinus vandenį (Jon. 5, 3-4), pora eilučių apie Jėzaus prakaitavimą krauju (Luk. 22, 43-44), aprašymas apie svetimoteriavusios moters nepasmerkimą (Jon. 7, 53-8, 11), frazė “Dievo Sūnaus” (Mork. 1, 1) ir Luk. 22, 19-20 apie paskutinę vakarienę.

18)    žr. II Tim. 1, 14. “Didache” knygoje krikščionis mokomas: “Saugok, ką gavai, nei pridėdamas, nei atimdamas.” Kristaus mokslo šventumas buvo akstinas išlaikyti jį gryną ir atmesti bet kokias priemaišas, pavyzdžiui, visas apokrifines “evangelijas”. Goethe laikė Evangelijas autentiškomis jau vien dėl jose randamo Kristaus mokslo kilnumo: “Aš laikau visas keturias Evangelijas absoliučiai autentiškomis, nes jose atsispindi didybė, kuri išplaukia iš Kristaus asmens ir yra dieviškos kilmės... ” (žr. Goethe, “Conversations with Eckermann”, VIII, 148-149 ir 203).