Spausdinti
 
1958 LAPKRITYS (NOVEMBER) VOL. IX, NO. 10
 
KAI rūsčiai pradeda švilpti lapkričio vėjas, 
žarstydamas parkų alėjose geltonus lapus, 
kai debesys vis dažniau saulę užstoja, 
o lietus daužo ir daužo lango stiklus, 
tada ir žmogus vis rimčiau ir giliau susimąsto, 
prieš akis jam gyvenimo ruduo atsistoja, 
tuoj mato, kad ir jo tokį silpną gyvenimo siūlą 
gali greitai nutraukti nekviesti ir nežinomi vėjai; 
tada jis prisimena šio gyvenimo prasmę, 
vis labiau ir aiškiau amžinybės tikrumą pajunta, 
sustoja, pažvelgia į nueitą savo gyvenimo kelią 
ir likusią dalį jau tiesiau praeit pasiryžta.