Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1958m. 11 Gruodis

1958 GRUODIS (DECEMBER) VOL. IX, NO. 11
 
Šventų Kalėdų ir Naujųjų Metų proga 
sveikiname gerbiamuosius mūsų skaitytojus, 
rėmėjus ir bendradarbius, linkėdami visiems 
tyro džiaugsmo ir Visagalio palaimos. 
Tikimės, kad ir ateinančiais metais 
gražiai ir nuoširdžiai bendradarbiausime. 
Stengsimės, kad “Laiškai Lietuviams” 
būtų toki, kokių jūs laukiate, 
todėl norėtume palaikyti tamprų ryšį 
su skaitytojais ir žinoti jų pageidavimus, 
kad galėtume, kiek galima, visus patenkinti.
 

NAUJĄJĮ POPIEŽIŲ PASITINKANT

BRUNO MARKAITIS, S. J.

     ISTORIJOJE retai pasitaiko, kad žmogaus mirtis būtų minima taip plačiai, visuotinai, taip jautriai ir nuoširdžiai, kaip Pijaus XII atsiskyrimas su šiuo pasauliu. Laikraščiai davė specialius biuletenius ir reportažus. Radijas ir televizija skyrė mirusiojo atminimui dedikuotas programas. Buvo vertinama velionies gabumai ir nuopelnai. Pabrėžiama tiek jo žmoniškumas, tiek dvasingumas. Iškeliama tiek popiežiškojo primato prasmė, tiek Pijaus XII pasišventimas savajam pašaukimui. Prezidentai, kancleriai, valstybininkai ir politikai, mokslininkai, literatai, menininkai, bet taip pat ir pilki bei nežinomi žmonės didžiavosi jį pažinę.

     Visas šitas gyrius ir šlovė teko žmogui, kuris — remdamasis dieviškuoju Kristaus autoritetu — stengėsi savo ir kitų gyvenime realizuoti krikščioniškuosius principus, kuriuos būtų galima suglausti į du žodžiu: teisingumas ir meilė. Teisingumas kiekvienam. Meilė visiems. Be išimties ir be rezervų.

     Naujųjų Amžių žmogui, kurį užbūrė patrauklus Apšvietos naujumas, nei krikščioniškieji principai nei jų pastovus nekintamumas nesirodė priimtinamomis tikrovėmis. Priėmęs Apšvietos Įstatymą, jis turėjo dieviškąjį autoritetą pakeisti savuoju. Visi šie žygiai, deja, pasibaigė ironišku pasityčiojimu iš rimčiausių ir drąsiausių žmogaus pastangų.

     Atmetęs dieviškąjį autoritetą, sakykime, religijos srityje, žmogus kažkodėl nusilenkė kongresų ir sinodų autoritetui. Tuose atvejuose, kuriuose religija priėmė tautinės bažnyčios vardą arba kryptį, atsitiko dar keisčiau ir dar liūdniau. Anglijoje bažnyčios galva tapo ne kunigas ir ne vyskupas, bet karalius. Bizantijos imperijoje Konstantinopolio patrijarkas nusilenkė imperatoriui. Rusijoje Maskvos patrijarkas pasidavė caro valiai. Šiais laikais, kai nei imperatorių nei carų nebėra, nes juos pakeitė partijos diktatūra, tiek Maskvos patrijarkui, tiek tautinių bažnyčių vadovaujantiems dvasiškiams tenka nusilenkti ateistui komisarui, valdančiam religinių reikalų ministeriją.

     Atmetęs dieviškąjį autoritetą valstybinės santvarkos ir valdžios formos srityse, juokdamasis iš senųjų formų, ypač iš monarchijos, žmogus priėmė ne tik diktatūras, bet suklupo net prieš tirono akmeninį stabą, vadindamas jį ar tai saule, ar tai tautos tėvu, ar tai žmonių mokytoju ir kurdamas jam kantatas, simfonijas ir odes.

     Paniekinęs dieviškąjį autoritetą politikos srityje, žmogus pasidavė partijos autoritetui, ne tik besąlyginiai priimdamas partijos discipliną ir ideologiją, bet taip pat pripažindamas ją aukščiausiuoju gėriu ir vieninteliu tiesos šaltiniu. Ar ne paradoksas, kad žmogus neigdamas teigia?

     Nusigrįžęs nuo dieviškojo autoriteto ekonominės ir socialinės santvarkos srityje, žmogus priėmė pragmatizmo ir marksizmo normas, kaip absoliutinį įstatymą ir neklaidingus gyvenimo kelrodžius.

 

Naujasis Popiežius

Jonas XXIII, išrinktas, šių metų spalių mėnesio 28 dieną.

Skaityti daugiau:

GYVOJO DIEVO SŪNUS

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

II. Jis prisipažįsta

Vyriausias kunigas vėl Jį paklausė ir Jam tarė: “Ar tu Kristus, palaimintojo Dievo Sūnus?” Jėzus jam atsakė: “Aš esu...”

(Mork. 14, 61-62)

EILĖ nepalyginamai logiškesnė už neapykantą, nes ji yra tiesos įvertinimas. Neapykanta iš viso tiesos negali surasti, nes savo esmėje yra neigimas.

     Todėl nenuostabu, kad mylinčio mokytinio kalbos išvada, paremta istorija, buvo tiksli, aiški ir prieštaraujančius remianti prie sienos: — Jėzus Nazarietis buvo; gi apie Jo buvimą liudijo ne tik romėnų bei žydų senovės istoriniai šaltiniai, bet ir iki šiol išlikusios autentiškos Evangelijos. Žinoma, teorizuotojų tas nenuramino ir jie murmėjo toliau, kiekvienas savaip. Tačiau didesnė dalis teisėjų jautėsi patenkinti: jei teisti, geriau teisti tą, kuris buvo ir yra, o ne miražą; miražas nėra kaltas, o gyvam, ypač šitam, kaltę surasti nebus sunku. Todėl tuoj buvo duotas ženklas pašaukti kitą liudytoją.

     —    Jis piktžodžiavo, nes būdamas žmogumi, dėjosi Dievu, — skambėjo apkaltinimas.1)

     —    Ne, ne... Jėzus nė vienų vieną kartą nepareiškė piktžodžiaujančios minties, kad jis yra Dievas, — net pašokęs iš savo vietos, sušuko E. Renan, ne tiek apkaltintą gindamas, kiek bijodamas, kad jo paties neigiama tiesa iš tikrųjų nebūtų įrodyta.2)

     —    Bet juk jis vadino save Dievo Sūnumi! — prieštaravo pirmasis liudytojas.

     —    Bet "Dievo Sūnaus" vardas reiškia tik Mesiją, o Mesijas yra tik žmogus, — apimtas tos pačios baimės nenusileido A. Loisy.3)

     —    Ne, ne taip. Tvirtinimas "aš esu Dievo Sūnus" ne iš paties Jėzaus Evangelijose atsirado, ir kas jį ten įterpia, kaipo tvirtinimą sąryšyje su kitais dalykais, prideda prie Evangelijų, — stengėsi pataisyti A. Harnack.4)

     —    Jis dažnai save vadino žmogaus sūnumi, tuo norėdamas pabrėžti, kad jis tik žmogus, — kažkas dar pridėjo.

     —    Visai ne, jis žmogaus sūnumi nesivadino, — atsikirto W. Bousset.5)

     Naujas kivirčas, kaip besiritąs nuo kalno sniego gniužulas, didėjo ir didėjo, bet tuo pačiu smuko vis žemiau ir žemiau. Grumtynių objektas buvo paprastas ir lengvai atsiekiamas — paneigti..., absoliučiai paneigti viską, kas buvo pasakyta apie Nazarietį.

     Mokytinis valandėlę mąstė: aną pirmo teismo naktį Mokytojo prisipažinimas Dievo Sūnumi Jam atnešė mirtį. Jei dabar jis nutylėtų ir nepaliudytų tąjį prisipažinimą, gal tai Apkaltintajam reikštų laisvę, vietoj mirties? Bet kokią laisvę? Argi jo Viešpats norėjo tokios laisvės be prasmės, užtarnautos netiesa, kai Jis pats buvo atėjęs liudyti apie tiesą? "Kišk savo kalaviją į makštį. Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią mano Tėvas yra man davęs?" — dinktelėjo kadais girdėti žodžiai, ir mokytinis pajuto pagundos pavojų.6) Juk ir tyla kartais lygi melui. Tad šalin melo kalaviją! Tiesa — bet kokia kaina — buvo vienintelis kelias.

Skaityti daugiau:

Šis “L. L.” numeris iliustruotas gotikos skulptūromis

Išgirdė ar perskaitę žodi “gotika”, labai dažnai pagalvojame, kad jis yra tik tam tikro architektūros laikotarpio pavadinimas. Tačiau tas gražusis viduramžiu meno stilius taip pat apima skulptūrą, tapybą ir vitražus.

Šis “L. L.” numeris iliustruotas gotikos skulptūromis, kurios parodo tu laiku menininku nepaprastą meistriškumą. Jose taip pat matyti jų autorių, kurių vardai dažniausiai nežinomi, gilus religingumas ir meilė žmogui. Gotikos skulptūroje pamažu ryškėja žmogus: jis studijuojamas ir jo vaidmuo mene labiau pabrėžiamas. Kaip ir visos to laiko meno šakos, gotiška skulptūra yra labai grakšti, dekbratyvi ir pilna mistiškos nuotaikos.

Jakob Raschauer (1443)

Marija su Kūdikiu (detalė)

 

AR KANČIA BEPRASMĖ? (IV)

ALFONSAS GRAUSLYS

(Jausmai betarpės kančios akivaizdoje)

AU esame kalbėję apie kančios prasmę apskritai. Tad dabar paklauskime patys save, kaip reikia elgtis, kai mus asmeniškai paliečia konkreti kančia. Ką reikia daryti, kad kančia ne tik mūsų nesugniuždytų, bet dar padėtų asmenybei tobulinti? Klausimas yra labai praktiškas, nes juk kančia — tai peilis, kuriuo galima ir nusižudyti ir atsiriekti duonos savo gyvybei palaikyti. Kaip tasai peilis bus panaudotas, priklauso nuo mūsų.

     Kančiai į mūsų gyvenimą veržiantis, reikia pirmiausia pakelti akis į kiekvienos kančios tikrąjį vaistą — Dievą, nes Jo didybės akivaizdoje visa kita smulkėja ir blanksta. Kai prisimename, kas yra Dievas savyje ir mums Apreiškimo šviesoje, kai atsimename, kad, anot Evangelijos, Dievas laimimas tik aukos keliu ("siauras kelias" ir "ankšti vartai", kurie veda prie Dievo!), tada būtinai turi mumyse kilti mintis, kad nėra ir negali būti žmogaus gyvenime tokio kančios pinigo, kuris būtų per aukštos vertės, kad tą Neišsemiamą Gėrybę užtektų apmokėti. Tad neveltui apaštalas sakė, kad "šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri bus mumyse apreikšta" (Rom. 8, 18).

     Jeigu dar prisiminsime, kad aukščiausias Dievo meilės įsakymas yra įvykdomas ir įrodomas tik darbais ir aukomis iš meilės, tada suprasime, kad mylėti Dievą, atmetant kančią dėl Jo, reiškia save apgaudinėti, nes tokiu būdu žmogus myli ne Dievą, o patį save. Pakėlus akis į Dievą kančios metu, nemaža paguoda gali virsti ir toji mintis, kad kiekvieną mūsų kentėjimą Jis žino ir kad nė vienas kentėjimas mūsų neprislegia be Jo leidimo. Tik prisiminkime Viešpaties žodžius: "Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Tačiau nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo žinios. Net visi jūsų galvos plaukai yra suskaityti. Todėl nebijokite — jūs esate vertesni už daugelį žvirblių" (Mat. 10, 29-31). Kančia, kuri mus ar pasaulį sutinka, kartais mums yra nesuprantama, bet Dievas juk negali prileisti nieko, kas neturėtų prasmės. Kančia tikrai yra rykštė, bet ją laiko mūsų Tėvo ranka. Todėl jeigu norime, kad kančios ledas bent dalinai aptirptų, pastatykime jį dieviškos Saulės akivaizdon.

     Kančiai mus palietus, reikia mesti žvilgsnį į Didžiausią Kenčiantįjį ant kryžiaus ir sugretinti savo kančią su Jo kančia. Taip elgtis ragina, kad ir kita proga, ištarti Šv. Rašto žodžiai: "O jūs visi, kurie praeinate keliu, stebėkite ir matykite, ar yra skausmas, kaip mano skausmas" (Raudos, 1, 12). Iš čia aiškėja kambary pakabinto kryžiaus prasmė. Kryžius duoda mums progos, patyrus kančią, tuojau pakelti į jį savo akis ir pajusti jam solidarumą bei artimumą. Kryžių ant sienos kabiname, kad įstengtume lengviau savo kryžius pakelti, kad, Jo dievišką kantrybę matydami, galėtume "per kantrybę Jėzaus kančiose dalyvauti" (Šv. Benediktas). O be to, kas žino, ar iš kabančio ant mūsų sienos kryžiaus neateis ir mums tokios šviesios ir kančios metu stiprėjančios mintys, kurias yra pajutusios kilnios sielos. "Aš savo agonijoje galvojau apie tave, tiek kraujo lašų išliejau už tave. Argi neatsilyginsi už tą kraują ašaromis" (Pascal)? "Viešpatie, kuris sutikai tiek iškęsti, mylėdamas mane, ką aš pakeliu dėl Tavęs" (Šv. Teresė)? Ir vienas ir kitas tokį kvietimą aukotis ir kančią įjungti į savo gyvenimą pajuto, žiūrėdami į kryžių ir svarstydami Viešpaties kančią.

Skaityti daugiau:

KALĖDŲ NAKTIS

SONĖ TOMARIENĖ

Kur tik žiūri, kur tik žvelgi —
Visur šviesa, žėrėjimas.

Aukštybėj žvaigždės, o sniege —
Žvaigždžių atsispindėjimas.

Ką tik girdi, kur tik klausai —
Vis giesmės, džiaugsmo gaidos.
Ir sugaudė širdy balsai —
Dangaus linksmasis aidas.

Suklupo žemė ir naktis
Palei žvaigždžių altorių.

Nurimo ieškanti mintis —
Pabusti nebenoriu.

Pabust nebnoriu niekados
Iš tų šviesiųjų burtų.

Dvasia giedoti nenustos
Giesmių, džiaugsme sukurtų.

Angelų giesmė Michael Parker

UŽGIMIMO ŽVAIGŽDĖS SPINDULIUOS

Balys Auginas

Čia šviesūs langai nuo putojančio džiaugsmo ir žvakių,

Čia šypsosi auksas — ir ledo asfaltu nučiuožia Kalėdos —

O    ten, po beržais, supas Tyliąją Naktį giesmė, lyg plaštakė,

Prie slenksčio apleisto sušalusios eglės, mūs laukdamos, miega.

Į    širdi sudūžta Didžiosios Vilties atvilniję aidai

Ir kviečia pūkuotais laukais į Namus nušarmotus nubrist,

Ten skamba ir šaukia senolių ranka įsiūbuoti Varpai,

Ir miršta sudegęs kalėdinio džiaugsmo skaidrus Žiburys.

KRIKŠČIONYBĖS KELIAS LIETUVON

ZENONAS IVINSKIS

IX. Karaliaus Mindaugo krikšto atnaujinimas Vilniuje

     LIETUVOS kunigaikščiui, Vilniaus valdovui, pagoniui Algir-daičiui Jogailai teko didelė garbė tapti kaimyninės karalystės karalium. Kriavos aktas, surašytas 1385 m. rugpiūčio 15 d. Kriavos pilyje, kur lygiai prieš trejus metus buvo žuvęs Kęstutis, parodo, jog ir vienoje ir kitoje pusėje veikė realūs ir politiškai apgalvoti išskaičiavimai. Ir Lenkija ir Lietuva tikėjosi sau naudos, kai dvi valstybės bus sujungtos po vienu skeptru. Būsimam karaliui Jogailai buvo nesvarbu, kurią valstybę prie kurios jis prijungs, nes jam tada jau buvo aišku, kad vis tiek jis galės valdyti abidvi.

     Kriavos aktas sudaro Rytų Europos istorijoje labai svarbų posūkį ne tik politiniu, bet ir kultūriniu bei religiniu atžvilgiu. Tokiu reikšmingu momentu, kai Didžioji Lietuvos Kunigaikštija vėl savo oficialų veidą nukreipė į Vakarus, atsirado patogi proga ramiu būdu galutinai apsikrikštyti. Nors pagonybė dar tebebuvo tvirtai įaugusi tautos masėse, tačiau ir Jogailai ir Vytautui buvo aišku, kaip politinio gyvenimo faktai rodė, kad ji buvo jau tikras anachronizmas, atgyvenusi liekana, turinti priklausyti jau praeičiai. Lietuvių tauta ir taip jau buvo per daug pavėlavusi priimti krikščionių tikėjimą. Nors Algirdas ir Kęstutis dar mirė pagonių tikėjime ir abu buvo sudeginti ant laužo pagonių papročiais, tačiau jųdviejų sūnūs Jogaila ir Vytautas turėjo jau kitaip galvoti, ypač kai naujasis tikėjimas veržėsi pro visus plyšius. Naujai generacijai dažnai turėjo kilti abejojimų, ar beišsilaikys pagonybė, ar nevertėtų priimti tą tikėjimą, kurį išpažino visos aplinkinės tautos.

     Jogailai tapus didžiuoju Lietuvoskunigaikščiu, tuoj buvo peržiūrėtas Vilniaus dvaro archyvas, perskaityti popiežių, Vokietijos imperatorių ir krikščionių kunigaikščių laiškai ir atsišaukimai, kuriais lietuvių tauta buvo raginama priimti krikščionių tikėjimą. Jogaila tuoj išsiuntė savo brolį Skirgailą į Vakarus. Jis turėjo aplankyti ne tik Ordino vyriausiąjį magistrą ir imperatorių, bet buvo pasiryžęs nuvykti ir pas popiežių. Istorikai aiškina, kad Jogaila ieškojo būdų išsivaduoti iš susidariusios padėties, iš nuolatinio pavojaus, kylančio iš to fakto, kad lietuviai buvo pagonys. Tad Jogaila norėjo susiartinti su Vakarais ir iš - ten gauti lotyniško kryžiaus ženklą. Galimas dalykas, kad Jogaila į krikštą žiūrėjo kaip į politinę būtinybę, kaip į tinkamiausią priemonę Vakaruose laimėti draugų ir Apaštalų Sosto bei imperatoriaus palankumą.

Skaityti daugiau:

KLASIŲ KOVA AR SOLIDARUMAS?

P. DAUGINTIS, S. J.

AU teko susipažinti su nelygstamos žmogaus vertybės pripažinimu, su socialiniu teisingumu ir socialine meile — pagrindiniais bendruomeninio gyvenimo dėsniais ("L. L." 207 p.). Šį kartą pakalbėsime apie kitą katalikų socialinės doktrinos principą — solidarumą, kuris kyla taip pat iš tos pačios socialinės žmogaus prigimties.

     Solidarumas yra vieno stojimas už visus ir visų už vieną. Solidarumo pavyzdžiu yra statomas bičių avilys. Kiekviena bitelė darbuojasi savo avilio naudai ir jį gina, nors įgylimas dažniausiai jai pačiai gyvybę atima. Kitas pavyzdys yra šeima. Šeimos nariai dalinasi vieni su kitais savo laime ir nelaime, savo turtais ir rūpesčiais. Panašiai yra ir su žmonių bendruomene, ta didžiule socialine šeima, susidedančia iš daugelio žmonių, šeimų ir grupių. Ji puikiai gyvuoja, jei kiekvienas narys gerai atlieka savo uždavinį, jei kiekviena grupė rūpinasi bendrąja gerove ir nė viena grupė netampa kitų nuskriausta. Taigi, solidarumas yra žmogaus ir grupių nusiteikimas rūpintis visais ir bendrąja gerove bei bendruomenės rūpestis kiekvienu savo nariu ir kiekviena grupe.

Už ar prieš žmonių gerovę?

     Bendruomenei reikia žemdirbių, kurie parūpintų maisto produktų ir žaliavų. Reikia ir pramonės, kuri žaliavas perdirbtų ir pagamintų reikalingų įrankių, mašinų ir kitokių reikmenų. Reikia ir prekybininkų, kurie tarpininkautų tarp žemės ūkio ir pramonės, tarp gamintojų ir vartotojų. Vieni žmonės turi vienokius, kiti kitokius talentus. Techninis gamybos procesas reikalauja gerai paruoštų specialistų, daug mašinų ir kitokių priemonių. Moderni žemės ūkio ir pramonės gamyba reikalinga didelių medžiaginių ir piniginių išteklių, kad pigiai galėtų pagaminti masinio vartojimo gaminių. Taip visai natūraliai susidaro bendruomenėje įvairios grupės ir luomai, kyla pinigo, darbdavių ir darbininkų klasės.

     Todėl santykių aštrinimas tarp žemės ūkio ir pramonės bei prekybos, tarp kaimo ir miesto, tarp mokytų ir nemokytų, tarp darbdavių ir darbininkų eina galų gale prieš tų pačių žmonių gerovę. Socialistų, sindikalistų ir įvairaus plauko partijų skelbiama klasių kova yra savanaudiškumas arba bent trumparegė politika, nors nekartą iššaukta skurdo, neapykantos ir dešimtmečiais besitęsiančių socialinių skriaudų. O komunistų darbininko vardu vedama akcija darbdavių ir kapitalistų klasės išnaikinimui yra beprasmiška ir tik priedanga valdžios paėmimui į savo rankas. Todėl popiežiai savo socialinėse enciklikose arba viešuosiuose laiškuose klasių kovą yra pasmerkę iškalbingais žodžiais ir iškėlę visų grupių ir klasių solidarumo reikalą.

Skaityti daugiau:

PIJUS XII - RELIGINIO ATGIMIMO ŠAUKLYS

KUN. A. STEIGVILA

PALIO 9 dienos ankstyvų rytą Castelgandolfo bažnyčios varpai liūdnu aidu pranešė, jog mirė popiežius Pijus XII. Ši žinia greit pasklido po visą pasaulį. Iš visų pasaulio kraštų atėjo užuojautos telegramos. Tai liudija, kaip brangi buvo Pijaus XII asmenybė visai žmonijai.

Verta tad kiek stabtelti ir pažvelgti į šios asmenybės svarbesnius bruožus, į jos nuveiktus darbus. Neįmanoma šio trumpo straipsnelio rėmuose duoti pilną vaizdą, pasitenkinsime iškeldami jo pastangas atnaujinti religinį gyvenimą. Religiniam atgimimui Pijus XII pašventė visą savo pontifikato laiką. Kiekviena proga, kalbėdamas įvairių tautų, įvairių luomų ir profesijų žmonėms, jis stengėsi ne tik pamokyti, paguosti, bet pakelti visų dvasią, paraginti į pilnutinio kataliko gyvenimą. Vienu žodžiu, jis stengėsi pakelti žmonių moralę.

     Vien tik jo kalbų, pasakytų audiencijų metu, sudaro 20 tomų knygų, nekalbant apie jo paties išleistus raštus: enciklikas, aplinkraščius, laiškus ir įvairius bažnytinius potvarkius. Paminėsime tas enciklikas, kurios turi didesnės svarbos. Pirmoje vietoje tenka paminėti encikliką apie mistinį Kristaus Kūną, išleistą dar karo metu (1943. VI. 29). Tai ištisa religinio gyvenimo programa, kurioje Šv. Tėvas nurodė krikščioniško šventumo kelią. Kristus yra mistinio kūno galva, tikintieji to kūno nariai. Visi kartu sudaro Bažnyčią arba mistinį Kristaus kūną. Vienintelis kelias į šventumą veda per Kristų, visokio šventumo šaltinį, ir vienybėje su mistinio kūno nariais — tikinčiaisiais.

     Kitoje enciklikoje "Mediator Dei" Pijus XII nurodė svarbiausią priemonę pasiekti krikščioniškam tobulumui — tai gyvoji liturgija, kurios centre stovi Šv. Mišių auka. Jis nurodė būdus, kaip geriau, gyviau ir aktyviau dalyvauti liturgijoj. Liturgija, pilnai suprasta ir išgyventa, pakelia žmonių širdis ir protus aukštyn, apvalo nuo nuodėmių, duoda naujų jėgų gyvenimo kovai ir pašventina visą žmogų.

     Negana save pašventinti. Krikščionio pareiga yra būti apaštalu: kitus kelti ir vesti prie Kristaus. Šalia kunigų, apaštalavimo darbą privalo atlikti ir pasauliečiai. Iš to gimė "Katalikiškoji Akcija" Pijaus XI laikais, kurią atgaivino Pijus XII. Pereitų metų rudenį Romoje įvykęs Pasauliečių Veikėjų Kongresas buvo Pijaus XII inspiruotas, jo aprobuotas ir laiminamas. Pagrindinėje kalboje jis davė pagrindines pasauliečių veikimo gaires, glaudžioje vienybėje su bažnytine hierarchija.

     Tačiau prie didžiausių religinio atnaujinimo darbų tenka priskirti jo visai naują sąjūdį "Už Geresnį Pasaulį", kurį jis iššaukė prieš šešerius metus. Tai buvo istorinė 1952 metų vasario 10 diena, kai šventos atminties popiežius Romos vyskupijai paskelbė naujo sąjūdžio programą. Per šešerius metus spėjo šis sąjūdis apimti beveik visus -Europos ir kai kuriuos užjūrio kraštus.

     Tai buvo šauksmas, išeinąs iš skaudančios Tėvo širdies, matant katastrofišką pasaulio padėtį, nežiūrint tiek jo tėviškų pamokymų ir perspėjimų. Štai jo paties žodžiai: "Išgirskite šiandien atgimimo šauksmą iš jūsų Tėvo ir Ganytojo lūpų, kuris negali likti nebylys ir neveiklus, matydamas pasaulį nesąmoningai riedant pražūties keliu, kuris veda į kūnų ir sielų, į blogų ir gerų žmonių, į tautų ir visos civilizacijos pražūtį".

Dievas Tėvas. Meister von Mauer

 

Skaityti daugiau:

DR. VINCAS KUDIRKA (1858-1899)

J.Kaunas

     RUSŲ valdytuose plotuose 1861-63 m. panaikinus baudžiavą, krašto ūkinė santvarka pagyvėjo, kaimas ėmė daugiau šviestis, inteligentų skaičius žymiai paaugo. Viršutinė tautos atžala — bajorija, pasidavusi lenkų įtakai, nustojusi tautinės sąmonės ("gente lituanus, natione polonus sum"), XIX šimtmetyje galutinai atskilo nuo savo- kamieno. Vilniaus universitetas, veikęs nuo 1803 iki 1831 m., davė lietuviškai galvojančių inteligentų, kurių tarpe brendo politinio ir kultūrinio savarankumo idėja. Ryškiausi šitų šviesuolių atstovai buvo Simanas Daukantas, savo raštais kėlęs lietuvių tautinę sąmonę, ir vyskupas Motiejus Valančius, švietęs Lietuvos kaimą.

     Po nepasisekusio lenkmečio (kaimiečiai 1863 m. sukilimą vadindavo lenkmečiu) rusų valdžia keršijo, uždrausdama spausdinti lietuviškas knygas lotynišku alfabetu ir dalindama konfiskuotus dvarus rusų kolonistams. Lietuviška mintis brendo Petrapilio, Maskvos ir Varšuvos lietuvių studentų rateliuose. 1883 m. pasirodžiusi "Aušra" buvo naujai užsimezgusios lietuviškos veiklos organas.

Dr. Vincas Kudirka

     Studento Vinco Kudirkos pastangomis 1888 m. Varšuvoj buvo įkurta lietuvių studentų draugija "Lietuva", kurios kultūrinis tikslas buvo šelpti mokslus einantį jaunimą ir kelti tautos lietuvišką sąmonę. Ekonominis jos tikslas buvo šviesti kaimą agronomiškai, kelti amatus ir skatinti prekybą. O etnografinis tikslas buvo sulaikyti emigraciją, nepardavinėti žemės kitataučiams, bet iš jų išpirkti žemes. Šios programos organas buvo "Varpas", redaguotas V. Kudirkos nuo 1889 iki 1906 metų.

Skaityti daugiau:

PILIGRIMĖ Į KARALIAUS RŪMUS

DR. JUOZAS PRUNSKIS

     TARP naujųjų moterų rašytojų žymią vietą užima Frances Parkinson Keyes, kurios veikalų buvo patekę į labiausiai Amerikoje perkamų knygų skaičių. Ji yra gimusi 1885 m. Virginijos universiteto Monroe rūmuose, kur jos tėvas profesoriavo. Ji uoliai siekė aukštojo mokslo, nors turėjo jį trupučiuką pertraukti, kai ištekėjo. Vis dėlto 1921 m. įsigijo literatūros daktarės laipsnį.

     Jos vyras H. W. Keyes buvo New Hampshire gubernatorius, o vėliau JAV senatorius, todėl ji turėjo progos bendrauti su pačiose viršūnėse esančiais žmonėmis. Be to, ji labai daug keliavo po pasaulį, daug kartų buvo Europoj, P. Amerikoj, Irane. Savo patirtus įspūdžius įpynė į rašomus romanus ir apysakas, suteikdama savo kūriniams plačią istorinę bazę. Spauda buvo jos sritis. Daugelį metų ji rašė į žurnalą "Good Housekeeping", redagavo "National Historical Magazine", parašė daug knygų. Už didžius nuopelnus dvasiniam šio krašto gyvenimui 1946 m. gavo "Sienos medalį".

     Tačiau mums yra įdomiau susipažinti su šios moters vidaus pasauliu. Savo atsiminimuose ji džiaugiasi, kad nuo jaunystės yra turėjusi tikėjimą ir visada rasdavusi paguodą maldoje. Jau ketvirtais amžiaus metais močiutė ją išmokė skaityti šv. Raštą. Apie tai ji taip dabar sako:

     — Šv. Rašto posakiai man natūraliai ateina į mintį, aš galiu atmintinai pasakyti ištisus puslapius. Negalvočiau keliauti be šv. Rašto, kaip ir be dantų šepetuko. Praslinkus net penkioms dešimtims metų po mano taip artimo bendravimo su šv. Raštu, jame vis atrandu naują prasmę ir naujas vertybes.

     Jos seneliai buvo kongregacionalistai. Ji ištekėjo taip pat už tos pačios tikybos vyro ir uoliai lankė jų bažnyčią. Nuo mažens pamėgusi  maldą, ji norėdavo ne tik rytais ir vakarais, bet ir dažniau pasimelsti. Kadangi kongregacionalistų bažnyčią ji rasdavo dažnai uždarytą, tai įslinkdavo į katalikų. Kai gavo žinią, kad jos pirmoji novelė priimta spausdinti žurnale, buvo taip kupina džiaugsmo, kad būtinai norėjo su kuo nors pasidalinti. Kadangi vyro nebuvo namie, tai nuskubėjo į bažnyčią.

     Jai darė didelį įspūdį Kat. Bažnyčios tvirtas laikymasis dorovės dėsnių. Ji matė griežtą Bažnyčios nusistatymą ne tik prieš septynias didžiąsias nuodėmes, bet ir prieš bet kokį išsigimimą ir palaidumą, nežiūrint, kad šiais klausimais aplinkiniame pasaulyje viešpatavo didelis sąmyšis ir chaosas. Rašytoją žavėjo, kad Bažnyčia smerkė nešvarią literatūrą, žemus draminius vaidinimus, gynė moterystės ir šeimos gyvenimo šventumą. Stebėdama Katalikų Bažnyčios liniją, ji įsitikino, kad dvasinės senovės vertybės nėra dingusios, kad jos visada pasilieka gyvos ir esminės. Lankydama Pietų Ameriką, ji dažnai užeidavo į bažnyčią. Buvo aplankiusi ir garsiąją šv. Onos bažnyčią Kanadoje, kuri jai padarė taip gilų įspūdį, kad, grįžusi į viešbutį, parašė jos garbei sonetą. Paskaitė eilėraštį su ja keliavusiai draugei. Kai baigė skaityti, matė, kad draugės akys buvo pilnos ašarų ir ji tik tiek pasakė:

     "Džiaugiuosi, kad ir aš buvau drauge su tavimi toje šventovėje."

Skaityti daugiau:

PROBLEMOS, LIETUVIŠKUMAS, MEILĖ . . .

EDV. ŠULAITIS

     ŠIŲ metų birželio mėn. numeryje buvo kun. J. Vaišnio straipsnis "Ar jau nėra problemų?", dėl kurio ir man jau seniai knietėjo pareikšti savo nuomonę, bet karšta vasaros saulė ir kitos priežastys šią mintį privertė nukelti į darbui tinkamesnes rudens mėnesių dienas.

     Pradedant nagrinėti klausimą, kodėl jaunimas dabar nerašo ir nekelia problemų, tenka pasakyti, jog tai dar nebūtinai turi reikšti, kad jis jokių problemų neturėtų. Gal tų problemų yra net per daug, todėl jaunimas į viską numoja ranka, nieko nekelia ir nesvarsto, nes mano, kad vis tiek jokios išeities nėra.

     Man atrodo, kad dabar mūsų jaunimo santykiuose su lietuvybe yra atsiradę per daug spragų, kurių jau gal nepataisys nei problemų kėlimas nei jų nagrinėjimas. Žinoma, čia yra kalbama apie didesnę dalį dabartinio mūsų jaunimo, bet yra gana mielų išimčių, nors jos nėra labai dažnos.

     Prieš kurį laiką teko susitikti tėvą, inteligentą, su aukštuoju mokslu, kuris nusiskundė, kad jo dukra, jau pradėjusi lankyti universitetą, nieko nebenori girdėti nei apie lietuviškumą nei apie lietuviškas organizacijas. Neteko paklausti, ką tas tėvas iki šiol veikė, kokioje dvasioje savo dukrą auklėjo, bet ir be to yra aišku, kad jis neatliko tėviškos pareigos, jis nekėlė laiku lietuviškumo problemų, jų neaiškino, nesupažindino dukters su lietuviška spauda, o kai ji jau įžengė į universitetą, neįstengė šių problemų susekti, nes jų kilo labai daug ir labai neaiškių.

Skaityti daugiau:

IŠ FILMŲ PASAULIO

Juozas Vaišnys, S. J. 

SOUTH SEAS ADVENTURE
 
     Tai yra jau penktas iš eilės “Cinerama” filmas (iki šiol yra buvę: “This Is Cinerama”, “Cinerama Holiday”, “Seven Wonders of the World”, “Search of Paradise”). Visi šie filmai yra panašaus pobūdžio — įvairių kelionių po pasaulį apžvalga. Prieš keletą metų buvo skelbiama, kad “Cinerama” metodu tuoj bus pradėti gaminti ir kiti paprasti filmai, o ne tik kelionių apžvalgos. Tačiau iki šiol to vis nesulaukiame ir gal nesulauksime. Priežastis nesunkiai suprantama, nes šis metodas tinka tik ten, kur reikia parodyti kokį nors nepaprastą didingumą. Vartoti šį metodą paprastiems filmams, eilinėms gyvenimo dramoms, galėtų atrodyti kaip musių šaudymas iš patrankų.
 
     “South Seas Adventure” yra, berods, trumpiausias iš visų iki šiol buvusių šios rūšies filmų — tęsiasi vos pusantros valandos. Tačiau ir tokiu palyginti trumpu laiku žiūrovas yra pavežiojamas po gražiausias Ramiojo Vandenyno salas, supažindinamas su charakteringiausiais įvairių šalių papročiais, pasiklauso gražių dainų bei giesmių.
 
     Vis dėlto atrodo, kad “Cinerama” neatsilaikys prieš kitus paprastesnius filmavimo metodus, kuriais galima pasiekti tokius pat, o kai kuriais atžvilgiais dar ir geresnius rezultatus.
 
THE BARBARIAN AND THE GEISHA
 
     Filme mėginamas atvaizduoti istorinis faktas, kai į Japoniją atvyko pirmasis Amerikos generalinis konsulas (1856 m.) ir nutraukė amžiais besitęsiančią japonų tradiciją, kad nereikia bendrauti su “barbarais”. Japonija buvo atsiribojusi nuo vakarų pasaulio savo keistais papročiais, todėl ir Amerikos konsului (John Wayne) buvo nelengvos pirmosios dienos šiame paslaptingame rytų krašte. Japonai jo nenorėjo įsileisti, jį persekiojo ir visokiais būdais išjuokė. Bet diplomatiškais gabumais vis dėlto jam pasisekė apginti savo poziciją ir pasilikti Japonijoje. Jis gavo gražų butą ir simpatišką geišą (Eiko Ando), kuri jam daug padėjo.

Skaityti daugiau:

1958 m. TURINYS

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI
 
 
EILĖRAŠČIAI
 
 
PRIE ŠEIMOS ŽIDINIO
 
 
JAUNIMO PASLAPTYS
 
 
RŪPIMIEJI KLAUSIMAI
 
 
IDĖJOS IR ŽMONĖS
 
 
Į turinį nėra įtraukta filmų aprašymų, buvusių kiekviename numeryje, ir kai kurių kitų smulkesnių dalykėlių.
 
“Laiškai Lietuviams” leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Adresas: 2345 W. 56th St., Chicago 36, Illinois, USA.