Spausdinti

Juozas Vaišnys, S. J. 

SOUTH SEAS ADVENTURE
 
     Tai yra jau penktas iš eilės “Cinerama” filmas (iki šiol yra buvę: “This Is Cinerama”, “Cinerama Holiday”, “Seven Wonders of the World”, “Search of Paradise”). Visi šie filmai yra panašaus pobūdžio — įvairių kelionių po pasaulį apžvalga. Prieš keletą metų buvo skelbiama, kad “Cinerama” metodu tuoj bus pradėti gaminti ir kiti paprasti filmai, o ne tik kelionių apžvalgos. Tačiau iki šiol to vis nesulaukiame ir gal nesulauksime. Priežastis nesunkiai suprantama, nes šis metodas tinka tik ten, kur reikia parodyti kokį nors nepaprastą didingumą. Vartoti šį metodą paprastiems filmams, eilinėms gyvenimo dramoms, galėtų atrodyti kaip musių šaudymas iš patrankų.
 
     “South Seas Adventure” yra, berods, trumpiausias iš visų iki šiol buvusių šios rūšies filmų — tęsiasi vos pusantros valandos. Tačiau ir tokiu palyginti trumpu laiku žiūrovas yra pavežiojamas po gražiausias Ramiojo Vandenyno salas, supažindinamas su charakteringiausiais įvairių šalių papročiais, pasiklauso gražių dainų bei giesmių.
 
     Vis dėlto atrodo, kad “Cinerama” neatsilaikys prieš kitus paprastesnius filmavimo metodus, kuriais galima pasiekti tokius pat, o kai kuriais atžvilgiais dar ir geresnius rezultatus.
 
THE BARBARIAN AND THE GEISHA
 
     Filme mėginamas atvaizduoti istorinis faktas, kai į Japoniją atvyko pirmasis Amerikos generalinis konsulas (1856 m.) ir nutraukė amžiais besitęsiančią japonų tradiciją, kad nereikia bendrauti su “barbarais”. Japonija buvo atsiribojusi nuo vakarų pasaulio savo keistais papročiais, todėl ir Amerikos konsului (John Wayne) buvo nelengvos pirmosios dienos šiame paslaptingame rytų krašte. Japonai jo nenorėjo įsileisti, jį persekiojo ir visokiais būdais išjuokė. Bet diplomatiškais gabumais vis dėlto jam pasisekė apginti savo poziciją ir pasilikti Japonijoje. Jis gavo gražų butą ir simpatišką geišą (Eiko Ando), kuri jam daug padėjo.
 
     Įdomi Japonijos aplinka ir gamtos vaizdai, o gal dar įdomesni tie filme rodomi momentai, kur susiduria Rytų ir Vakarų kultūra, kur susikerta Japonijos ir Amerikos papročiai. Charakteringi ir įdomūs yra konsulo pasikalbėjimai su geiša ir su Japonijos valdžios atstovais. Kartą geiša klausia konsulą:
 
     —    Ar Amerikoje yra geišų?
 
     —    Ne, tik paprastų mergaičių, — atsako konsulas.
 
     —    Ar žmonos neseka paskui vyrus mieste? — vėl klausia geiša.
 
     —    Ne, jos eina šalia vyrų arba dažniausiai trupučiuką priekyje.
 
     —    Ir vyrai tai leidžia?
 
     —    Kas jiems daugiau belieka daryti?..
 
     —    O, tai Japonijoje yra skirtingi vyrai!
 
     —    O aš manau, kad Amerikoje yra skirtingos moterys...
 
     Arba štai vienas japonų valdžios atstovas, norėdamas, įrodyti kad japonų kultūra yra aukštesnė už amerikiečių, sako konsului:
 
     —    Pas mus, Rytuose, jau du šimtai metų nėra jokių karų. Ar taip yra ir Amerikoje?
 
     —    Ne, pas mus buvo karų, bet dažniausiai tai yra laisvės karai.
 
     —    Ar jūs vadinate laisve tai, kad Afrikoje yra gaudomi negrai ir vežami į Ameriką vergauti?
 
     —    Tai yra tikrai apgailėtina, — atsako konsulas, — bet tai negalės ilgai tęstis — jau atsiranda žmonių, kurie prieš tai kovoja.
 
Čia konsulas lyg ir anticipuoja Linkolno žodžius ir pastangas pabaigti Amerikoje vergiją.
 
     Be abejo, ir šiame filme neapsieinama be meilės istorijų. Konsulas ir geiša vienas kitą įsimyli. Kai yra ruošiamas sąmokslas prieš konsulą, geiša pasiryžta net savo gyvybę aukoti, kad tik jį išgelbėtų nuo priešo durklo. Laimingu atveju ji ir konsulą išgelbsti ir pati išlieka gyva.
 
     Filmas gražus, simpatiškas ir gali būti įdomus ne tik suaugusiems, bet ir jaunimui.
 
LIANE, JUNGLE GODDESS
 
     Daug yra buvusių filmų iš Tarzano gyvenimo. Paprastai toki filmai yra įdomūs, ypač vaikams. Šiame filme taip pat norėta atvaizduoti tam tikrą “Tarzaną”, bet jis yra ne berniukas, užaugęs tarp beždžionių, o mergaitė, užauginta Afrikos negrų. Maža mergaitė, turtingo vokiečio duktė, sudužus laivui, buvo išgelbėta ir užauginta juodukų. Užaugusi ji buvo lyg džiunglių deivė. Negrai ją mylėjo ir saugojo. Vis dėlto kartą ją pastebi turistai, atvažiavę iš Europos, ir, vargais negalais pagavę, parsiveža namo į Vokietiją. Vedami įvairūs tardymai ir ieškomi įrodymai, kai giminės ją nori atsiimti.
 
     Filme yra peršama mintis, kad Afrikos džiunglėse, gyvenant tarp plėšrių žvėrių ir pusnuogių juodukų, yra daug mažiau pavojų žmogaus gyvybei ir dorai negu civilizuotuose Europos kraštuose. Kai kam ši mintis gali atrodyti neteisinga, bet vis dėlto manome, kad šiek tiek tiesos joje reikia pripažinti.
 
     Filmas surežisuotas gana paviršutiniškai ir nepasižymi nei įdomumu nei gali būti kam nors naudingas.