ZENONAS IVINSKIS

IX. Karaliaus Mindaugo krikšto atnaujinimas Vilniuje

     LIETUVOS kunigaikščiui, Vilniaus valdovui, pagoniui Algir-daičiui Jogailai teko didelė garbė tapti kaimyninės karalystės karalium. Kriavos aktas, surašytas 1385 m. rugpiūčio 15 d. Kriavos pilyje, kur lygiai prieš trejus metus buvo žuvęs Kęstutis, parodo, jog ir vienoje ir kitoje pusėje veikė realūs ir politiškai apgalvoti išskaičiavimai. Ir Lenkija ir Lietuva tikėjosi sau naudos, kai dvi valstybės bus sujungtos po vienu skeptru. Būsimam karaliui Jogailai buvo nesvarbu, kurią valstybę prie kurios jis prijungs, nes jam tada jau buvo aišku, kad vis tiek jis galės valdyti abidvi.

     Kriavos aktas sudaro Rytų Europos istorijoje labai svarbų posūkį ne tik politiniu, bet ir kultūriniu bei religiniu atžvilgiu. Tokiu reikšmingu momentu, kai Didžioji Lietuvos Kunigaikštija vėl savo oficialų veidą nukreipė į Vakarus, atsirado patogi proga ramiu būdu galutinai apsikrikštyti. Nors pagonybė dar tebebuvo tvirtai įaugusi tautos masėse, tačiau ir Jogailai ir Vytautui buvo aišku, kaip politinio gyvenimo faktai rodė, kad ji buvo jau tikras anachronizmas, atgyvenusi liekana, turinti priklausyti jau praeičiai. Lietuvių tauta ir taip jau buvo per daug pavėlavusi priimti krikščionių tikėjimą. Nors Algirdas ir Kęstutis dar mirė pagonių tikėjime ir abu buvo sudeginti ant laužo pagonių papročiais, tačiau jųdviejų sūnūs Jogaila ir Vytautas turėjo jau kitaip galvoti, ypač kai naujasis tikėjimas veržėsi pro visus plyšius. Naujai generacijai dažnai turėjo kilti abejojimų, ar beišsilaikys pagonybė, ar nevertėtų priimti tą tikėjimą, kurį išpažino visos aplinkinės tautos.

     Jogailai tapus didžiuoju Lietuvoskunigaikščiu, tuoj buvo peržiūrėtas Vilniaus dvaro archyvas, perskaityti popiežių, Vokietijos imperatorių ir krikščionių kunigaikščių laiškai ir atsišaukimai, kuriais lietuvių tauta buvo raginama priimti krikščionių tikėjimą. Jogaila tuoj išsiuntė savo brolį Skirgailą į Vakarus. Jis turėjo aplankyti ne tik Ordino vyriausiąjį magistrą ir imperatorių, bet buvo pasiryžęs nuvykti ir pas popiežių. Istorikai aiškina, kad Jogaila ieškojo būdų išsivaduoti iš susidariusios padėties, iš nuolatinio pavojaus, kylančio iš to fakto, kad lietuviai buvo pagonys. Tad Jogaila norėjo susiartinti su Vakarais ir iš - ten gauti lotyniško kryžiaus ženklą. Galimas dalykas, kad Jogaila į krikštą žiūrėjo kaip į politinę būtinybę, kaip į tinkamiausią priemonę Vakaruose laimėti draugų ir Apaštalų Sosto bei imperatoriaus palankumą.

     Kad Jogaila ieškojo naujų kelių išeiti iš Lietuvą labai varginančių karų su kryžiuočiais, rodo ir 1382 metų Dubysos sutartis, kuria didysis Lietuvos kunigaikštis buvo pasižadėjęs krikštytis, užleisdamas ordinui Žemaičių kraštą iki Dubysos. Tačiau Jogaila kryžiuočiams Žemaičių neatidavė ir krikštui priimti rado kitokį, ne taip pavojingą būdą.

     Toji su politiniu Kriavos aktu surišta proga atnaujinti Mindaugo krikštą Lietuvos jaunosios kartos kunigaikščiams negalėjo būti nepatogi, juo labiau, kad ji buvo ir laiko aplinkybėmis vienintelė, o krikštas buvo būtinas. Juk ordino kardu nešamas kryžius būtų reiškęs, jeigu ne galą Lietuvos valstybinei nepriklausomybei, tai bent vakarinės Lietuvos atitekimą kryžiuočiams. Jau pačioje Lietuvos valstybės pradžioje, kai Mindaugas priėmė krikštą iš Livonijos kryžiuočių, jie buvo išsiderėję iš Mindaugo kai kurias Žemaičių sritis. O paskui, radę kelią į naujakrikščio Mindaugo dvarą, mums nežinomomis priemonėmis, gal terorizuodami ar ką nors žadėdami, išviliojo dar daugiau. Žinome, kad kryžiuočių rankose atsirado Mindaugo vardu duoti dokumentai ne tik į Žemaičius, bet ir į visą jo valstybę. Iš kryžiuočių Lietuvos kunigaikščiams priėmus krikštą, ne tik abi ordino dalys būtų susijungusios, bet galinga ordino valstybė Baltijos pakraštyje būtų tvirtai įsiskverbusi į Lietuvos plotą. Vadinas, kryžiuočių krikštas būtų reiškęs didelį pavojų lietuvių tautai.

     Buvo dar labai artimas kelias į rytus, nes rusų stačiatikių Lietuvos valstybėje buvo žymiai daugiau negu pagonių lietuvių. Bet, priimdama rytų apeigų krikštą, Lietuva ne tik būtų nutraukusi ryšius su Vakarų kultūra, kurios svarbiausia jungianti grandinė buvo lotyniškas krikštas, bet būtų pamažu surusėjusi. Ypač tai galima teigti, žvelgiant iš XIX-jo amžiaus antrosios pusės, kai prasidėjo rusinimo epidemija. Aišku, kad Muravjovo gadynėje lietuvių liaudies mases nuo brukamos pravoslavijos, reiškiančios rusifikaciją, daugiausia gelbėjo tik Romos krikštas.

     Tad nei ordinas nei stačiatikiai negalėjo būti pašaukti Lietuvos misijonieriais. Tik Jogailai išeinant užkuriais Lenkijon, nors ir politinių aplinkybių dėka, tapo nenumatytai greitai išspręstas Lietuvos krikšto klausimas.

     1386    m. Jogaila pradėjo konkrečiai vykdyti Kriavos akto pažadus. Šv. Stanislovo katedroje Krokuvoje jis apsikrikštijo su savo broliais, daugybe kunigaikščių ir bajorų. Tada viešai prie lotyniško krikšto apeigų prisijungė ir Vytautas, kuris jau 1383 m. vokiečių ordino buvo krikštytas, bet atrodo, kad porą metų laikėsi stačiatikybės. Iškilmingas kunigaikščių ir jų palydovų krikštas Krokuvoje buvo lyg tikro lietuvių tautos krikšto įžanga.

     Daug svarbesnis ir labai didelės istorinės reikšmės įvykis lygiai po metų buvo Vilniuje. Nors Mindaugo įvestos krikščionybės niekas formaliai nebuvo sunaikinęs, tačiau pagal Kriavos dokumentą, kuris tapo kertinis akmuo tolimesniems Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiams, visa lietuvių tauta bent oficialiai turėjo būti iš naujo pakrikštyta. Tai buvo labai svarbu prisiminus, kad kryžiuočiai stengėsi ne tik sutrukdyti Jogailos išvykimą į Lenkiją karūnuotis, bet jie taip pat visam pasauliui skelbė, kad krikščioniška Lenkijos valstybė susidedanti su pagonimis. Ano meto pažiūromis bendravimas su pagonimis buvo laikomas nuodėme. Pagonis buvo laikomas visokių nedorybių šaltiniu, velnio karalystės atstovu, savo bloga valia ir nedoru noru pasiliekąs stabmeldybėje. Prieš tokius priekaištus buvo galima sėkmingai kovoti, tik skubiai imantis krikšto. Todėl nedelsdamas, vos metams praėjus nuo savo paties krikšto,

     1387 metų pradžioje Jogaila atvyko su Lenkijos dvasiškių būriu į Lietuvos sostinę. Skubus krikštas Gedimino mieste turėjo simbolizuoti visos tautos krikštą, kurį vėliau energingai plėtė Jogaila ir Vytautas.