Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1958m. 2 Vasaris

1958 VASARIS (FEBRUARY) VOL. IX, NO. 2

TAUTOS kalba yra bendras meilės ryšys,

vienybės motina, pilietiškumo tėvas,

ištikimiausias valstybės sargas.

Sunaikink kalbą - sunaikinsi tautos gyvybę,

pačią tautą, jos santaiką, vienybę ir dorovę.

Žmogus, gaudamas iš Dievo buvimą,

gauna taip pat ir įvairias prigimties ypatybes,

tarp kurių yra ir tautybė.

Todėl tautybės paniekinimas

yra aiškus Dievo valios paniekinimas.

Los Angeles arkivyskupas, kard. J. F. McIntyre

MOTINOS VAIDMUO LIETUVYBĖS IŠLAIKYME

JONAS MIŠKINIS

ERIBOTA motinos meilė savo vaikui eina išvien su pasiaukojimu ir savęs išsižadėjimu. Nėra skausmo, kurio motina nesutiktų iškentėti, nei vargo, kurio negalėtų pakelti, kad tik jos vaikui būtų gera. Vaikas motinai brangesnis už gyvybę. Tas motiniškos meilės jausmas gali apimti net svetimus vaikus, jis nori išgydyti visas pasaulio žaizdas. Ši motiniškoji meilė gydo, globoja ir auklėja.

     Vydūnas taip apie motinos meilę kalba: “Būdamos motinos, moterys yra ypatingai reikšmingos naujajai kartai, būtent savo vaikams. Ale ne vien tuo, kad jos globia, bet labiau tuo, kad iš jų gyvenimo, iš jų kraujo, jų nuotaikos ir vidinių pergyvenimų tenka vaikams, ką jie iš motinos paveldėja. Vaikai kalbą tikriausiai išmoksta iš motinos. Su jos kalba persimeta ant jų nuolatai motinos sąmoningumas, visas vidinis jos gabumas, jos malonumas, nuoširdumas, teisingumas ir švelnumas.”

     Iš tikrųjų niekas kitas taip kaip motina negali įžvelgti į savo vaiko sielą. Tik motina, natūralaus instinkto vedama, sugeba surasti vaikuose visus netobulumus ir blogus palinkimus, tik ji sugeba juos taisyti ir vaiko valią lenkti į gera. Į tai ji įdeda visą savo sielą. Gražiai viena motina išsitarė: “Mes esame laikai — kokios mes, toki ir laikai.” Iš tikrųjų motinos gali duoti laikui charakterį, todėl priaugančiai kartai motina yra viskas. Rašytojas H. Schilgen sako, kad jaunimas be tikros motinos meilės yra tartum pavasaris be saulės spindulių. Be jokių ypatingų žodžių, be audringų pabarimų ar bausmių motina sugeba įkvėpti vaikui tai, ko ji nori. Visas dorybes, kurias skelbia mokslininkai ir pamokslininkai, tik motina gali pilnai išugdyti vaiko sieloje. Tad ir tėvynės meilę ugdant, reikėtų nepamiršti tikrojo kelio — motinos.

     Šiandien mes labai sielojamės lietuvybės išlaikymu. Su baime žiūrime į jaunimą, kuriam gresia didelis nutautimo pavojus. Šiais klausimais mes daug diskutuojame, kalbame ir rašome. Tačiau pirmiausia mūsų visų akys turėtų nukrypti į motiną. Ji geriausiai gali išlaikyti vaikų lietuvybę ir gal neapsiriksime pasakę, kad tik ji viena tai gali. Jeigu ji savo vaikui neįkvėps lietuvių tautos ir lietuvių kalbos meilės, nieko nepadės nei mokyklos nei organizacijos. Juk ar ne lietuvė motina išsaugojo savo vaikuose tėvų kalbą, papročius ir tradicijas ilgais rusų viešpatavimo metais?

Skaityti daugiau:

Vlada Stančikaitė -Abraitienė

     DAILININKĖ VLADA STANČIKAITĖ 1938 metais baigė pilną šešerių metų kursą Kauno Meno Mokykloje, gaudama premiją už diplomini darbą. Tais pačiais metais išvyko į Paryžių patobulinti meno žinių. Bet kitais metais prasidėjus karui, grižo į Lietuvą.

     Jau nuo 1936 metu pradėjo iliustruoti vaiku literatūros knygas. Yra iliustravusi virš 30 knygų. 1942 m. dalyvavo apžvalginėje dailės parodoje, Kaune, su grafika ir tapyba. Berods, tais pačiais metais dalyvavo ir Vilniuje dailės parodoje. 1943 m. laimėjo pirmą premiją vaikų žurnalo “Žiburėlis” viršeliu konkurse.

     Kai bolševikų okupacijos buvo priversta išbėgti į Vokietiją, ir čia tęsė dailininkės darbą. 1947 m. dalyvavo Baltijos kraštu parodoje, Oldenburge. Vėliau išemigravo į Braziliją, kur iki šiol tebegyvena ir yra labai produktinga savo kūryboje, dalyvaudama įvairiose lietuvių ir svetimtaučių meno parodose. Nuo 1952 iki 1957 m. yra dalyvavusi penkiose meno parodose Sao Paulo ir Čikagos miestuose. Kai kuriose parodose yra dalyvavusi net su keliomis dešimtimis savo tapybos, grafikos ir temperos darbų. Išeivijoje gyvendama, iliustravo aštuonias knygas.

     Vl. Stančikaitės kūryba yra maloni ir suprantama tiek vaikams tiek suaugusiems. Ji pasižymi moterišku švelnumu, giliu prasmingumu ir lietuviška dvasia.

KNYGOS-MŪSŲ DRAUGĖS

ALFONSAS GRAUSLYS

ai medžiaginės civilizacijos gėrybės ir patogumai vis labiau vertinami ir besaikiai gaudomi, neišvengiamai turi kristi dvasinės kultūros vertybių branginimas ir ieškojimas. Kad visa tai tinka ir mums, lietuviams, užtenka tik prisiminti sunkią lietuviškos knygos padėtį mūsų visuomenėje. O juk gera knyga — tai pats elementariausias dvasinės kultūros pasireiškimas, todėl kas nesidomi knyga, tas stovi šalia kultūros, nors ir inteligentu vadintųsi. Čia ir noriu iškelti knygos vaidmenį žmogaus dvasios gyvenime ir sukelti tas nuotaikas, kurios kviečia patikrinti mūsų nusistatymą knygos atžvilgiu.

     "Tiktai knygos yra reikalingos, visa kita — tai tik prabanga." Šitą Erazmo Roterdamiečio posakį tegalima suprasti, tik atsiminus, kas yra žmogus. Juk žmogus yra dvasia, įvilkta į kūną. Dvasinis pradas yra žmogui esmingiausias, nes be jo žmogus nebūtų žmogus. Štai dėl ko dvasios reikalai ir dvasios maitinimas yra pats svarbiausias dalykas žmogui. Toks dvasios maistas, lengviausiai kiekvienu momentu žmogių pasiekiamas, yra knyga. Žinoma, čia yra kalbama apie gerą knygą, nes tik tokia yra verta garbingo knygos vardo. Nedora knyga dvasios nemaitina, ji dvasią tik skurdina ir žlugdo.

     Kokią knygą galima vadinti gera, ir kokią nedora? Gera knyga, maitindama dvasią, ugdo jos dvasingumą. Ją skaitydamas, pamilsi tai, kas idealu ir gražu. Parodydama gyvenimą ir jo užkulisius, ji rodo tikrą, pilną gyvenimą, t. y. ne tik neigiamybes, bet ir teigiamybes. Tokia knyga žmogaus negundo, nepiešia blogio patraukliomis spalvomis, bet parodo blogį su visomis jo pragaištingomis pasekmėmis. Nedora knyga kitaip elgiasi. Ji ugdo dvasios trumparegiškumą, nes nuslepia tolimesnes blogio pasekmes. Ji nuslepia tą gyvenimišką, kasdien patvirtinamą faktą, kad kiekvienas nuodėmingas darbas anksčiau ar vėliau suaidi skausmu, kad neleistinas malonumas gyvenime virsta liūdesiu. Nedora knyga yra šališka, nes dažniausiai vaizduoja tik neigiamus tipus, tartum jie būtų gyvenimo taisyklė. Taip nedorumą apibendrindama, ji žmogui perša mintį, kad yra beprasmės pastangos būti kitokiu negu visi. Jei tokia knyga ir vaizduoja kartais dorus žmones, tai juos parodo veidmainius, t. y. tik gudresnius nedorėlius. Nedora knyga juslinį malonumą laiko vieninteliu siektinu gyvenimo tikslu. Nedorybę, kuri savo esme yra neestetiška ir valios sulepšėjimo išraiška, bloga knyga vaizduoja gražią, tartum gyvenimiškų jėgų sužydėjimą. Ji griauna gyvenimiškus tikėjimo principus ir ištikimybę jiems.

Skaityti daugiau:

TĖVŲ LANGELIS

SONĖ TOMARIENĖ
 
O kai mes buvom šaly savojoj,
Tai mes dejavom, tai mes gailėjom, 
Kad kiparisais ir orchidėjom 
Tėvynės kloniai mums nelinguoja;
 
             Kad mūs girgždutės — ne everestai, 
             Kad mūs dubysos — ne amazonės,
             Kad paprastuoliai — vargelių žmonės, 
             Kad mūsų duona nebrandžiai bręsta ...
 
O kai išėjom svečion šalelėn — 
Ne Amazonę, ne kiparisą,
Bet atiduodam pasaulį visą — 
Už vieną žvilgsni tėvų langelin!
 

LANKAI IR STRĖLES ŠEIMOJE

SIMAS SUŽIEDĖLIS

     DIDMIESČIŲ aplinka daugiausia duoda mažamečių nusikaltėlių iš tų šeimų, kurios gyvena susikimšusios apleistuose kvartaluose. Mažesni miesteliai ir kaimai yra sveikesni. Tačiau ir juos pasiekia iš didmiesčių besiliejanti gatvinė įtaka. Amerikoje ji yra labai stipri ir grėsmi, nes gatvėmis yra pavirtę kone visi didesnieji keliai ir pakelės. Pakelėse gali rasti tai, ko nerasi savo namų švarioje aplinkoje, arba iš savo namų radijo bei televizijos išgirsi ir pamatysi tai, ko geriau būtų nežinoti. Kaip tėvai besirūpintų, negalės savo vaikų visai išsaugoti nuo neigiamos pašalinės įtakos. Dar prasčiau, jeigu tuo nebus visai rūpinamasi: vaikai palikti auginti gatvei bei jų pačių susirandamom pramogom.

     Bet tiek vaikus, tiek ir tėvus veikia dar antras dalykas — tai minios psichologija, kuri namų židinį įjungia į viso krašto žmonių nuotaikas bei jų siūbavimą. Mūsų laikais nėra lengva spirtis tai minios įtakai, kitaip dar vadinamajai tarpasmeninei difuzijai. Ji turi pagrindą pačių mūsų dvasioje. Štai, išgirstame kurią žinią — prastą arba gerą. Ji žaibiškai pro mus praeina ir pasirodo veido išraiškoje. Jei reikia dėl tos žinios kas daryti, susimąstome, apsisprendžiame ir veikiame. Tai gali žmonės spręsti iš mūsų išvaizdos, elgsenos ir pastangų, mums net ir nieko nesakant. Dažniausiai pasakoma ir žinoma. Kitus tai dar labiau paveikia. Tuo būdu visuomenėje susidaro tarpusavio poveikis — minčių ir veiksmų skleidimasis, difuzija, kuri gali sukelti didelį džiūgavimą arba didelę baimę, net paniką. Tos difuzijos keliu visuomenėje sklinda pamėgdžiojimas, mados, propaganda, vadinamoji laiko dvasia ir kt. Tam visuomenės siūbavimui labai daug pasitarnauja radijas, televizija, spauda, greitas susisiekimas, reklamos, kinai, masiniai žmonių susibūrimai. Šiais laikais gyvename lyg kokiame tven-

Vl. Stančikaitė “Gintarėlės” iliustracija

kiny, į kurį metus ir nedidelį akmenėlį, ratilai nueina visu paviršiumi ir susiūbuoja nendrės.

     Difuzija su visom savo priemonėm gali būti palenkta ir gerom idėjom skleisti. Bet prastas dalykas lengviau ir greičiau plinta, negu geras. Šeimom tai sudaro problemą: socialinėje aplinkoje ir moderniškoje minioje išsilaikyti atspariai ir sveikai. Kokių apsaugos priemonių šeima imasi?

Skaityti daugiau:

ATMINTIES LAVINIMAS

ALG. KEZYS, S. J.

Atminties vertė

     "Atmintis", sako Ciceronas, "yra viso žinojimo rezervuaras". Ir dar daugiau: atminties funkcija nėra vien tik priminti, ką esame išmokę, bet ir kurti. Ji kuria žmogaus išmintingumą, praktiškumą, sumanumą, net pačią jo asmenybę. Yra žmonių, kurie staiga praranda visą savo atmintį. Tai amnezijos aukos. Toki negali atsiminti savo pavardės, adreso, giminių, praeities faktų. Jie jaučiasi lyg iš dangaus nukritę. Praradę savo praeities atmintį, jie neteko savęs, savo asmenybės.

     Iš šito fakto aiškiai matome, kad atminties svarba mūsų gyvenime yra begalinė. Bet praktiškai jos svarbą pažįstame daugiau iš atminties reikalingumo mokslo arba žinojimo srityje. Todėl ano Cicerono pasakymo pilnai pakanka įrodyti, kad atmintis yra didelės reikšmės žmogaus gyvenime. Ji yra didelis mūsų turtas, kurį reikia branginti, saugoti, ugdyti. Šio straipsnio skiltyse pateiksime keletą minčių apie atminties lavinimą.

Optimistai ir pesimistai

     Atminties lavinimo atžvilgiu žmones galima skirstyti į dvi pagrindines grupes: optimistus ir pesimistus. Pesimistai nepasitiki savo atmintimi. Jie nuolat skundžiasi ir dejuoja, kad jų atmintis bloga. Optimistai tiki didžiąja atminties galia. Šie nepripažįsta jokių kliūčių, kurios pastatytų neperžengiamas užtvaras norintiems išlavinti gerą atmintį. Bene didžioji žmonijos dalis priklauso pirmajai grupei, nes beveik kiekvienas galime šį tą prikišti savo atminties sugebėjimams. Tik išrinktieji genijai priklauso antrajai. Tokių labai maža. Galima girdėti nusiskundimų net iš pasaulinio garso profesorių ir mokslininkų, kurie, kitų akimis žiūrint, turi pavydėtiną atmintį, bet patys dažnai ja nėra patenkinti. Garsusis Woodstock'o kolegijos teologas, Bažnyčios ir Valstybės santykių specialistas, kunigas J. Murray, S. J., net gerai paruoštose kalbose kartais sustoja, negalėdamas prisiminti norimos pavardės ar fakto. Vienos konferencijos metu paminėjo neseniai išleistos knygos pavadinimą ir užsikirto ant tos knygos autoriaus pavardės. Norėdamas pasiteisinti, jis tarė: "Aš niekaip negaliu atsiminti trijų dalykų: pavardžių, skaičių ir ... dabar neatsimenu, kas yra tas trečias dalykas."

     Iš optimistų atstovų paminėtinas atminties genijus Harry Lorayne, kuris savo atminties akrobatika yra pagarsėjęs visoje Amerikoje. Jis laikosi nuomonės, kad atminties apimtis yra beribė. Blogos atminties visiškai nesą. Yra tik išlavintos ir neišlavintos atmintys. Lorayne sukūrė atminties lavinimo sistemą, kuria naudodamiesi ir negabiausi gali pasiekti aukštos atminties kultūros. Apie jo sistemą pakalbėsime vėliau.

     Šv. Tomas savo gyvenimo pabaigoje yra išsitaręs, kad jis neužmiršdavo nieko, ką kartą išmoko. Nenuostabu, kad jis sugebėjo sukurti nepamainomą scholastinės filosofijos ir teologijos sintezę.

     Panašių atminties genijų galima rasti ir daugiau. Bet kalbant apie atminties lavinimą, neverta prie jų ilgiau sustoti. Genijų pavyzdžiai yra skirti daugiau nusistebėjimui negu inspiracijai. Kas negali pasigirti geniališka atmintimi, tą gamtos apdovanotųjų stebuklai tik slegia. Tačiau viena kita jų mintis gali būti vertinga norintiems įsigyti stipresnę atminties galią.

Skaityti daugiau:

VIENO MUZIKO SIELOS PASLAPTIS

Dr. Juozas Prunskis

IENAS gabiausių Austrijos laikraštininkų, buvęs pirmaujančio vidurinės Europos kultūrinio savaitraščio 'Schoenere Zukunft' redaktorius dr. Juozas Eberle savo naujo, pokariniais metais išleisto veikalo "Unser Weg zur Kirche" (Mūsų kelias į Bažnyčią) įžangoje gražiai sako:

     —    Ir kaipgi labai atskiram, vienišam žemės keleiviui yra pagelbima, kai kunkuliuojančios daugybės visokių žemiškų sprendimų, siekimų ir aistrų akivaizdoje atsidaro šventovė, aptvinusi Šv. Dvasios šviesa ir stiprybe.

     Jeigu tai įvertina kiekvienas galvojąs žmogus, tai ypač konvertitas, kuris tą religinę tiesą pasiekė po daugelio sunkių klystkelių. Tas pats dr. Eberle teisingai pastebi:

     —    Kas daug turėjo kovoti ir daug prakaito išlieti, kol pasiekė tiesą, tas dvigubai labiau ją vertina ir dvigubai geriau įstengia ją perteikti.

     Štai dėl ko mums visada įdomu sekti konvertito ieškojimų kelią ir pergyventi jo suradimo džiaugsmą. O tas suradimas ypač jiems būna giliai prasmingas, ką rašytojas konvertitas J. L. Stoddard yra išreiškęs šiais žodžiais:

     —    Katalikų Bažnyčia, vieton mano pergyvenamos maišaties, man davė tvarką, vieton abejonių — tikrumą, vieton tamsos — saulėtas dienas, vieton šešėlio — tikrą dalykų esmę.

Dvylikos išpažintis

     Neseniai iš spaudos yra išėjusi J. A. O'Brien knyga, vardu "Where Dwellest Thou?" (Kur Tu gyveni?). Čia yra nupasakojama dvylikos konvertitų istorijos. Kai kurie jų jau mums pažįstami. Bus naudinga susipažinti ir su kitais.

     Vienas aprašomų garsenybių yra Paul Hume, žinomas muzikos kritikas, radijo kalbėtojas, žurnalų bendradarbis ir muzikos profesorius George-towno universitete Washingtone. Jis ypač pagarsėjo 1950 metais, kai kritiškai atsiliepė apie koncerte dainavusią Margaret Truman, tuometinio prezidento dukterį. Prezidentas tada karštai protestavo, ir tai sukėlė spaudoje didelį susidomėjimą. Prof. Hume parodė daug taurumo ir takto, taip atsiliepdamas į suerzinto Trumano laišką:

     —    Kitą dieną po savo recenzijos, kurioje rašiau apie Margaret Truman

Vl. Stančikaitė S. Tomarienės knygos “Saulės vestuvės” iliustracija

 

Skaityti daugiau:

AR GALIMA NESAKYTI TIESOS?

Juozas Vaišnys, S. J.

AU NUO SENŲ laikų vartojamas melo apibrėžimas — "locutio contra mentem",t. y. tokia kalba, kuri neatitinka galvoje turimos minties — modernesniųjų moralistų vis labiau ir labiau yra paliekamas nuošaly, nes, norint šį apibrėžimą pritaikyti gyvenime, dažnai reikia griebtis visokių "protinių apribojimų" ("restrictio mentalis"), kurie jau ir šiaip sunkią melo problemą kartais dar labiau supainioja ir pasunkina. Nemaža dabartinių moralistų yra labiau linkę prie kito melo apibrėžimo — "mendacium est negatio veri-tatis debitae",tai reiškia, kad melas yra nesakymas kitam privalomos tiesos, vadinas, tokios tiesos, kurią žinoti kitas turi teisę. Ši teisė išplaukia iš teisingumo, iš artimo meilės įsakymo ir iš paties fakto, kad žmogus yra socialinė bei visuomeninė būtybė.

     Senesnieji moralistai vis aiškina, kad kalba yra duota žmogui išreikšti mintims. Tad jeigu jis vartoja kalbą ne minčių išreiškimui, bet jų slėpimui ir kito apgavimui, tai visuomet meluoja ir nusideda prieš aštuntąjį Dievo įsakymą. Atseit, žmogus, vartodamas kalbą ne tam tikslui, kuriam ji yra Dievo duota, ardo ir iškreipia Dievo nustatytą tvarką, todėl kiekvienas netiesos sakomas esąs nuodėmingas.

     Visi moralistai sutinka, kad kiekvienas melas nuodėmingas,bet ne visi sutinka, kad kiekvienas netiesos sakymas(falsiloquium) yra melas. Kai kam gali atrodyti, kad čia yra tik žodžių žaidimas, tačiau, labiau įsigilinus į moralės dėsnius, paaiškėja, kad ir kitose moralės srityse galima pritaikyti minėtą skirtingumą. Juk visi sutinka, kad ne kiekvienas svetimo daikto paėmimas yra vagystė ir ne kiekvienas žmogaus gyvybės atėmimas yra žmogžudystė. Jeigu darbdavys tau neteisingai sumažino užmokestį, tu gali slaptai paimti tai, kas tau priklauso, ir jokios vagystės čia nebus. Teisingame kare galima šaudyti į priešą, ir kareivių mes nevadiname žmogžudžiais. Teisė leidžia dideliam nusikaltėliui atimti gyvybę, ir mes nevadiname žmogžudžiu nei teisėjo nei bausmės įvykdytojo. Žmogus turi teisę gintis nuo priešo ir, jeigu yra būtinas reikalas, net nužudyti tą, kuris kėsinasi atimti jo gyvybę. Už tai nebaudžia nei žmonių nei Dievo teismas. Taigi, taip pat yra išimtinų atvejų, kai žmogus gali sakyti netiesą, ir už tai jo negalima vadinti melagiu.

Vl. Stančikaitė “Saulės vestuvių” iliustracija

 

Skaityti daugiau:

JĖZUITAI PAŠTO ŽENKLUOSE

A.BERNOTAS

     PAŠTO ŽENKLUOSE visuomet atsispindi svarbiausi žmonijos įvykiai. 1956 m. suėjo 400 metų nuo Jėzuitų Ordino isteigėjo šv. Ignaco Loyolos mirties. Ta proga įvairios valstybės išleido specialius pašto ženklus. Čia duodame keletą įvairių kraštų pašto ženklų, vaizduojančių jėzuitus ir jų veiklą:

     1.    Ispanija — šv. Ignacas Loyola (1955);

     2.    Ispanija — Montserrato vienuolynas, kur šv. Ignacas pasiryžo steigti naują Ordiną (1956);

     3.    Vatikanas — popiežius Povilas III patvirtina Jėzaus Draugiją (1956);

     4.    Kolumbija — šv. Ignacas Loyola (1956);

     5.    Portugalija — Indijos ir Japonijos misijonierius šv. Pranciškus Ksaveras (1952);

     6.    Brazilija — vienas Sao Paulo miesto kūrėju — tėvas Juozas de Anchieta (1954);

     7.    Kolumbija — šv. Petras Klaveras, vadinamas “negru apaštalu” (1955);

     8.    Paragvajus — jėzuitu pastatytos Trinidad bažnyčios griuvėsiai (1955).

Iš filmų pasaulio

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

NAUJAS FILMŲ RŪŠIAVIMAS

     Nors kai kurie sako, kad “Legion of Decency” per griežtai ir negyvenimiškai žiūri į filmus, bet vis dėlto reikia pripažinti, kad ši organizacija stengiasi rūšiuoti filmus rimtai ir objektyviai: smerkiant tik tai, kas smerktina, draudžiant — kas draustina, leidžiant — kas leistina. Laikantis šios taktikos, neseniai buvo trupučiuką pakeistas filmų rūšiavimo būdas. Dabar filmai yra skirstomi į šias klases:

     A-I — leidžiama visiems (ir vaikams);

     A-II — leidžiama suaugusiems ir paaugliams (teen agers);

     A-III — leidžiama tik suaugusiems;

     B — dalinai netinkamas filmas visiems;

     C — visiškai netinkamas, smerktinas filmas.

     Taigi, pirmiau buvusioji A-II klasė yra perskirta į dvi: A-II ir A-III. Pirmiau A-II klasė buvo skiriama tik suaugusiems, tačiau dalinai buvo toleruojami ir paaugliai; dabar kai kurie šios klasės filmai yra nukelti į A-III klasę (tik suaugusiems), o visi kiti šios klasės filmai leidžiami ir paaugliams. Taip pat į A-III klasę yra atkelti kai kurie filmai iš B klasės.

     B klasės filmų “Legion of Decency” nerekomenduoja niekam, nes čia yra kiekvienam eiliniam žmogui daugiau ar mažiau pavojingų vietų. Bet į šią klasę patenka nemaža labai įdomių ir menišku atžvilgiu gražių filmų. Dvasiniai subrendusiam ir pelus nuo grūdų mokančiam atskirti žmogui šių filmų negalima griežtai drausti, nors, žinoma, labai sunku yra spręsti, kuris dvasiniai subrendęs, ir kuris ne, kurio charakteriui ir prigimčiai tas ar kitas filmas kenks, ir kuriam duos naudos.

     C klasės filmai yra be jokių rezervų smerkiami. Tenka pastebėti, kad kai kurie filmų lankytojai ypatingu smalsumu eina žiūrėti šios rūšies filmų, manydami, kad juose ras įdomių ir pikantiškų scenų. Bet dažniausiai išeina iš salės labai apsivylę ir sutiktam draugui pasako: “Et, šlamštas ir laiko leidimas veltui... visiškai neįdomu ir nuobodu.” Todėl ir mes visiems norėtume patarti suvaldyti savo smalsumą ir neiti žiūrėti tų filmų, nes jie yra smerkiami ne dėl to, kad būtų įdomūs ir kuo nors ypatingi, bet tik dėl to, kad juose nėra jokio grožio nei įdomumo, kad tai yra tik šlamštas ir laiko gaišinimas.

Skaityti daugiau:

NAUJOS KNYGOS

     Paulius Jurkus. SMILGAIČIŲ AKVARELĖ. Premijuotas romanas. Išleido Liet. Knygos Klubas. Spaudė “Draugo” spaus-, tuvė 1957 m. V. K. Jonyno aplankas. 526 psl., kaina $5.

     Iš visų “Draugo” premijuotų romanų šitas yra vienas stipriausiųjų. Nors romano intryga labai paprasta, Lietuvos kaimuose ir miesteliuose dažnai pasitaikanti, bet vis dėlto ji skaitytoją pririša, ir sunku pertraukti, pradėjus skaityti. Pagrindiniai romano tipai gana ryškiai atvaizduoti, gal geriausiai autoriui nusisekę — L.ina ir Julius. Tačiau gana ryški ir gyvenimiška Samanė, aiškūs ir lietuviški: klebonas, vikaras, Gimbutas. O Viktoras, paties autoriaus žodžiais, lieka neryškus, pilkas ir paprastas. Toks jis ir norėta atvaizduoti.

     Kalba nebloga, tik autorius labai mėgsta ilguosius balsius ten, kur reikia trumpųjų, pvz.: plūkasi (15 p.) — turi būti plukasi, kiaulydė (41) — kiaulidė, būdavok (52) — budavok, paniūręs (88) —   paniuręs, papūrę (88) — papurę, apykaklės (102) — apikaklės, slydinėjo (215)

—    slidinėjo ir t. t. Taip pat labai apstu ir kitų netaisyklingumų, pvz.: atsikvėpia (8) — atsikvepia, skiemeniuoja (9) — skiemenuoja, kilsteri (9)—kilstelia, mėlsvumas (194) — melsvumas, sufleruoti (260) — sufleriuoti ir t. t. Tai yra nuolat pasikartojančios tos pačios rūšies klaidos. Jei autorius tai įsidėmėtų ir galėtų pasitaisyti, tai jo kalba būtų labai gera.

     KOVOS METAI DĖL SAVOSIOS SPAUDOS. Redagavo: kun. V. Bagdanavičius, MIC, dr. P. Jonikas, J. Švaistas— Balčiūnas. Lietuvių Bendruomenės Čikagos Apygardos leidinys, talkininkaujant Lietuviškosios Knygos Klubui. Dail. J. Pilipausko aplankas. Spaudė “Draugo” spaustuvė, 4545 W. 63rd St., Chicago, Ill. 366 psl., kaina $5.

     Dvylika studijų, kurios yra surinktos šioje knygoje, mus iš naujo priartina spaudos draudimo laikmečiui — pilnam įkvėpimo mūsų istorijos laikotarpiui. Studijų temos redakcinės komisijos taip buvo paruoštos, kad sudarytų ne chronologinę, bet dalykinę šio laikotarpio apžvalgą. Studijas paruošė šie autoriai: kun. V. Bagdanavičius, K. J. Avižonis, prof. Vacl. Biržiška, K. J. Čeginskas, dr. J. Matusas, J. Sangaila, dr. V. Sruogienė, V. Sirvydas, D. Lipčiūtė - Augienė, dr. J. Prunskis.

Skaityti daugiau: