Dr. Juozas Prunskis

IENAS gabiausių Austrijos laikraštininkų, buvęs pirmaujančio vidurinės Europos kultūrinio savaitraščio 'Schoenere Zukunft' redaktorius dr. Juozas Eberle savo naujo, pokariniais metais išleisto veikalo "Unser Weg zur Kirche" (Mūsų kelias į Bažnyčią) įžangoje gražiai sako:

     —    Ir kaipgi labai atskiram, vienišam žemės keleiviui yra pagelbima, kai kunkuliuojančios daugybės visokių žemiškų sprendimų, siekimų ir aistrų akivaizdoje atsidaro šventovė, aptvinusi Šv. Dvasios šviesa ir stiprybe.

     Jeigu tai įvertina kiekvienas galvojąs žmogus, tai ypač konvertitas, kuris tą religinę tiesą pasiekė po daugelio sunkių klystkelių. Tas pats dr. Eberle teisingai pastebi:

     —    Kas daug turėjo kovoti ir daug prakaito išlieti, kol pasiekė tiesą, tas dvigubai labiau ją vertina ir dvigubai geriau įstengia ją perteikti.

     Štai dėl ko mums visada įdomu sekti konvertito ieškojimų kelią ir pergyventi jo suradimo džiaugsmą. O tas suradimas ypač jiems būna giliai prasmingas, ką rašytojas konvertitas J. L. Stoddard yra išreiškęs šiais žodžiais:

     —    Katalikų Bažnyčia, vieton mano pergyvenamos maišaties, man davė tvarką, vieton abejonių — tikrumą, vieton tamsos — saulėtas dienas, vieton šešėlio — tikrą dalykų esmę.

Dvylikos išpažintis

     Neseniai iš spaudos yra išėjusi J. A. O'Brien knyga, vardu "Where Dwellest Thou?" (Kur Tu gyveni?). Čia yra nupasakojama dvylikos konvertitų istorijos. Kai kurie jų jau mums pažįstami. Bus naudinga susipažinti ir su kitais.

     Vienas aprašomų garsenybių yra Paul Hume, žinomas muzikos kritikas, radijo kalbėtojas, žurnalų bendradarbis ir muzikos profesorius George-towno universitete Washingtone. Jis ypač pagarsėjo 1950 metais, kai kritiškai atsiliepė apie koncerte dainavusią Margaret Truman, tuometinio prezidento dukterį. Prezidentas tada karštai protestavo, ir tai sukėlė spaudoje didelį susidomėjimą. Prof. Hume parodė daug taurumo ir takto, taip atsiliepdamas į suerzinto Trumano laišką:

     —    Kitą dieną po savo recenzijos, kurioje rašiau apie Margaret Truman

Vl. Stančikaitė S. Tomarienės knygos “Saulės vestuvės” iliustracija

 

koncertą, gavau laišką, rašytą ant Baltųjų Rūmų popieriaus lakšto, kur buvo pasirašyta H.S.T... Laišką matė mano bendradarbiai ir redaktoriai, bet aš nenoriu jo skelbti. Aš nežinau, ar jis yra nuo prezidento. Jeigu būtų nuo jo, tai tegalėčiau pasakyti, kad žmogus, pergyvendamas artimo draugo netekimą ir nešdamas sunkią dabartinės pasaulio krizės naštą, turi susilaukti atleidimo dėl kartais prasiveržiančio susijaudinimo...

Kelias į viršūnes

     Paul Hume yra gimęs 1915 metais Čikagoje. Čia ir aukštuosius mokslus ėjo, baigdamas Čikagos universitetą 1937 metais. Jis vadovavo eilei chorų Čikagoje, o paskutiniu metu pakviestas vadovauti Glee klubo chorui Georgetowno universitete. Įdomu, kad spaudos bendradarbio plunksną jis naudoja tokiu pat lengvumu, kaip ir dirigento lazdelę.

     Jis gimė presbiterionų šeimoje. Iš abiejų tėvų pusės daug artimų giminių buvo protestantų dvasiškių, misijonierių, protestantiškų kolegijų prezidentų. Religija šeimoje buvo laikoma svarbiu dalyku, tačiau kieno nors iš jų tapimas kataliku buvo laikoma neįmanomu dalyku.

     Beaugant jaunajam Pauliui ėmė kristi į mintį kai kurie netikėti dalykai. Pvz., kartą po pamaldų, kai jų protestantiškoj parapijoj pasirodė naujai paskirtas modernus ministeris, Pauliaus motina tam dvasiškiui tarė:

     —    Dr. Johnson, kodėl mes kas sekmadienį pamaldose kalbame "Tikiu Dievą"? Daugeliui žmonių tai yra tik tuščia forma. Argi nebūtų galima tai išleisti?

     —    Žinote, — mandagiai atsiliepė pastorius, — aš tik ir laukiau, kad kas nors to paprašytų.

     Kitą sekmadienį "Tikiu Dievą" iš pamaldų jau buvo išmesta. Bet Pauliui to buvo gaila. Jis ėmė galvoti, kokia čia tvarka, kad kiekviena moteris gali išmesti kokią nors pamaldų dalį.

Incidentas dėl solistės

     Greitai pasitaikė ir antras įvykis, turėjęs reikšmės Pauliaus pasaulėžiūrai. Jų parapijos chore buvo gera solistė. Daugelis buvo prašę, kad ji pagiedotų Bacho — Gounod "Ave Maria". Vieną sekmadienį, tuojau po pamaldų, ta giesmė buvo pagiedota. Tuoj po to prisistatė vienas tos parapijos komiteto narys ir ėmė plūsti solistę, vargonininką ir visą chorą, kam ta giesmė buvo sugiedota. Buvę nutarta toje šventovėje niekad lotyniškai negiedoti. Be to, Marija esanti teologinė klaida, ir presbiterionai jos turi vengti.

     Dabar Paulius prisiminė, kaip tas pats asmuo daug karštų žodžių prisakydavo Motinos dienos proga. Jam kilo klausimas: jeigu taip gerbtina eilinė motina, kodėl negalėtų būti daug daugiau pagerbta Dievo Motina? Kodėl to turėtų presbiterionai ir kiti protestantai vengti?

Kodėl aš presbiterionas?

     Bestudijodamas Čikagos universitete, Hume vargonavo protestantų seminarijos koplyčioje. Čia pat buvo untarionų bažnyčia, kongregacionalistų seminarija, Kristaus mokinių studijų namai, baptistų teologijos mokykla. Tokia daugybė protestantų sektų! Jo sieloje pradėjo gimti klausimas: kodėl aš presbiterionas? Jis buvo presbiterionas tik todėl, kad jo tėvas buvo episkopalų tikybos, o motina kongregacionalistų, todėl juodu susituokdami susitarė kompromiso keliu visą šeimą laikyti vienos vidurio tikybos — presbiterionų.

     Tuo metu Čikagos universitete buvo stipriai jaučiama Aristotelio — šv. Tomo filosofinė kryptis, kurią palaikė prof. Hutchins, prof. Mortimer Adler ir neseniai iš žydų į katalikybę atsivertęs prof. H. Schwartz. Kartą net vienas rabinas, matydamas katalikybės įtaką žydams studentams, nusiskundė kongregacionalistų kapelionui:

     —    Tas Schwartz dėsto gryną katalikybę tuzinams žydų studentų, atsilankančių į jo namus, ir jie pasiduoda jo įtakai.

     Į tai kongregacionalistų kapelionas atsakė:

     —    Jeigu jūsų studentai negali atsispirti Katalikų Bažnyčios logikai, tai jie tai Bažnyčiai ir priklauso.

     Prof. Schwartz buvo ir Pauliaus Hume muzikos mokytojas. Pauliaus sąmonėje brendo prielankumas katalikybei. Kartą jis išsikalbėjo su vienu draugu, kuris buvo katalikas. Tas prasitarė, jog Paulius nesiryžtų imti katalikybės pamokų kurso, nes jis nujaučia, kuo visa tai baigtųsi.

     Paulius užsidegė —kaip tai jis nesiryžtų? Ir pasiryžo. Per aštuonis mėnesius jis su kunigu pagrindinai išstudijavo katalikybės mokslą. 1942 m. Pelenų dienos išvakarėse Hume priėmė sąlyginį krikštą (tuo atveju, jeigu jo pirmas presbiterioniškas krikštas būtų netikras), atliko išpažintį, o Pelenų dieną priėmė pirmą šv. Komuniją.