Spausdinti

SIMAS SUŽIEDĖLIS

     DIDMIESČIŲ aplinka daugiausia duoda mažamečių nusikaltėlių iš tų šeimų, kurios gyvena susikimšusios apleistuose kvartaluose. Mažesni miesteliai ir kaimai yra sveikesni. Tačiau ir juos pasiekia iš didmiesčių besiliejanti gatvinė įtaka. Amerikoje ji yra labai stipri ir grėsmi, nes gatvėmis yra pavirtę kone visi didesnieji keliai ir pakelės. Pakelėse gali rasti tai, ko nerasi savo namų švarioje aplinkoje, arba iš savo namų radijo bei televizijos išgirsi ir pamatysi tai, ko geriau būtų nežinoti. Kaip tėvai besirūpintų, negalės savo vaikų visai išsaugoti nuo neigiamos pašalinės įtakos. Dar prasčiau, jeigu tuo nebus visai rūpinamasi: vaikai palikti auginti gatvei bei jų pačių susirandamom pramogom.

     Bet tiek vaikus, tiek ir tėvus veikia dar antras dalykas — tai minios psichologija, kuri namų židinį įjungia į viso krašto žmonių nuotaikas bei jų siūbavimą. Mūsų laikais nėra lengva spirtis tai minios įtakai, kitaip dar vadinamajai tarpasmeninei difuzijai. Ji turi pagrindą pačių mūsų dvasioje. Štai, išgirstame kurią žinią — prastą arba gerą. Ji žaibiškai pro mus praeina ir pasirodo veido išraiškoje. Jei reikia dėl tos žinios kas daryti, susimąstome, apsisprendžiame ir veikiame. Tai gali žmonės spręsti iš mūsų išvaizdos, elgsenos ir pastangų, mums net ir nieko nesakant. Dažniausiai pasakoma ir žinoma. Kitus tai dar labiau paveikia. Tuo būdu visuomenėje susidaro tarpusavio poveikis — minčių ir veiksmų skleidimasis, difuzija, kuri gali sukelti didelį džiūgavimą arba didelę baimę, net paniką. Tos difuzijos keliu visuomenėje sklinda pamėgdžiojimas, mados, propaganda, vadinamoji laiko dvasia ir kt. Tam visuomenės siūbavimui labai daug pasitarnauja radijas, televizija, spauda, greitas susisiekimas, reklamos, kinai, masiniai žmonių susibūrimai. Šiais laikais gyvename lyg kokiame tven-

Vl. Stančikaitė “Gintarėlės” iliustracija

kiny, į kurį metus ir nedidelį akmenėlį, ratilai nueina visu paviršiumi ir susiūbuoja nendrės.

     Difuzija su visom savo priemonėm gali būti palenkta ir gerom idėjom skleisti. Bet prastas dalykas lengviau ir greičiau plinta, negu geras. Šeimom tai sudaro problemą: socialinėje aplinkoje ir moderniškoje minioje išsilaikyti atspariai ir sveikai. Kokių apsaugos priemonių šeima imasi?

*

     Šeima labai daug remiasi savaimingu vaikų auklėjimu. Tai yra tasai auklėjimas, kuris atsiremia įgimta tėvų meile, jų susirūpinimu savo vaikus saugoti nuo blogio ir lenkti į gėrį. Tėvai vadovaujasi natūraliu gėrio pajautimu, visuotiniais doros principais, įpročiais, tradicijom, kitų pavyzdžiais. Bet tai nevisada duoda gerų rezultatų, jei socialinė aplinka yra prasta, minios spaudimas labai stiprus, o pačių tėvų gyvenimas dar nesutaria su tuo, ko jie moko ir norėtų, kad vaikai laikytųsi. Antai, išsiskyręs tėvas ar motina gali labai norėti, kad jų sūnus ar duktė nepasektų tėvų, bet augančio vaiko moralinis atsparumas jau gali būti susilpnintas. Yra išimčių, kad ir iš pairusių šeimų vaikai išauga kitokį, negu buvo jų tėvai. Bet išimtys nepakeičia senųjų romėnų pasakymo: non procul a stipite poma cadunt — obuoliai netoli nuo kamieno (obelies) nurieda. Yra taip pat neretų atvejų, kad ir tvirtų bei dorų šeimų vaikai savo gyvenimo būdu tėvam širdį suspaudžia.

     Kiek auklėjimo galimybės yra neribotos, tiek ir auklėjimo rezultatai gali būti nelaukti. Auklėjimas šeimoje kažkur užlūžta, ir tėvai pasijunta nusivylę savo pastangom bei savo vaikų nuvilti. Jie taiko tuos pačius metodus visiem savo vaikam, o pasiekia nelygių rezultatų dėl socialinės aplinkos, pašalinės įtakos, idėjų difuzijos visuomenėje ir skirtingo vaikų charakterio. Išlyginimo kiek daugiau galima pasiekti, kai auklėjimas sustiprinamas sąmoningo ugdymo.

*

     Sąmoningam vaikų ugdymui reikėtų ruoštis dar prieš vedybas. Pasiruošimas apima pažinimą būtiniausių psichologijos ir pedagogikos dėsnių, religinio auklėjimo principų, aplinkos ir laiko tendencijų ir kt. Kai ką reikės vis iš naujo studijuoti, nes gyvenimas vietoje nestovi. Tačiau visa tai apimti ir suderinti su vaikų meile bei globa, o ypač pritaikyti atskiroje šeimoje, niekada nebuvo ir nebus lengva, kai vieni vaikai ritinėjasi žeme, o kiti jau darda ratais. Tos pačios priemonės nevisiem vienodai tiks.

     Formuoti jauno žmogaus charakterį yra pats sunkiausias dalykas, bet kiek šeimų rimtai to uždavinio imasi? Labai dažnai pasitaiko, kad šeimos kuriamos tiktai suaugusiems — tiktai dviem įsimylėjusiem, nedaug paisant, ką ji duos naujai ateisiantiems. Atrodo, paprastas reikalas, kuriam pakaks įgimtos tėvų meilės. Deja, nevisada to gero dalyko pakanka.

     Auklėjimo darbą tėvam sunkina dar tai, kad vaikai yra jų, o ne svetimųjų. Vaikai paveldi ne tiktai tėvų prigimtį, vadinamąjį biologinį pagrindą, į kurį įsispraudžia gero ir negero, bet ir būdo bruožus, didelį panašumą. Tėvus gali atpažinti iš vaikų juoko, mostų, eisenos, balso, polinkių. Patys tėvai dėl to nevisada mato, kas jų vaikam negero teko iš paveldėjimo ir kas įaugo pirmaisiais brendimo metais, kai vaikas tebuvo sūpstomas ir myluojamas, it koks angelėlis. Velniuko ragučiai vėliau pasirodo, ir juos aplaužyti jau darosi sunkiau. Vaikų meilėje reikia daug išminties, kantrybės ir susitvardymo, kad būtų sutvardytas bręstas žmogus.

     Antra vertus, didelis griežtumas, paremtas tiktai draudimu ir baudimu, kad ir eitų iš tėvų meilės, gali sukelti ir didelį prieštaravimą: esą tėvai nenorį suprasti nei savo vaikų nei laiko dvasios. Tuo atžvilgiu kiekvienoje šeimoje susidaro didesnė ar mažesnė įtampa, kada vaikai pakyla nuo popierinių žaisliukų ir nueina prie gyvųjų žaislų, kada jiems jau nepakanka joti ant tėvo pečių arba glaustytis ant motinos kelių, bet įsigeidžia joti motociklu ar automobiliu ir glaustytis apie savo pomėgius. Šituo metu susikerta tėvų autoritetas ir žodis su vaikų laisve ir jų atsikirtimu.

*

     Tėvų ir vaikų santykis šeimoje yra pagrįstas žmogaus santykiu su Dievu. Dievas mums yra aukščiausias autoritetas ir Dievas duoda žmogui didžiausią laisvę, bet laisvę — įstatymuose. Yra net pasakyta, kad "įstatymas jus padarys laisvus". Iš Dievo įstatymo išplaukia tėvų autoritetas ir iš žmogaus laisvės išteka vaikų laisvė. Tačiau tikrai laisvas ir už savo veiksmus atsakingas gali būti tiktai subrendęs žmogus. Brendimas vyksta tėvų priežiūroje, kuri vaikams darosi vis laisvesnė, juo daugiau jie įgyja sąmonės ir pajaučia atsakomybės. Pradžioje tėvų žodis yra griežtai įsakomas, nes juo valdomi instinktyvūs ir impulsyvūs vaikų veiksmai. Toliau tėvo ar motinos žodis darosi vadovaujantis ir įspėjantis, nes juo kreipiamasi į paties vaiko valdymąsi ir jo protinius motyvus. Pagaliau tasai žodis pasidaro maldaujantis, kaip ir Dievo, kada subrendęs vaikas jau turi savarankišką gyvenimą.

Vl. Stančikaitė “Gintarėlės” iliustracija

     Bet ir subrendusiems vaikams lieka moralinė pareiga paklausyti tėvų protingų motyvų ir pagarbiai juos priimti. Pagarba reiškiama ne žodžiais ir dovanom, o veiksmais. Iš vaikų elgsenos sprendžiama, kiek jie savo tėvus gerbia ir saugo gerą jų vardą, kaip iš žmogaus veiksmų matoma, ar jisai Dievą tiktai lūpomis garbina.

     Autoritetas ir laisvė šeimoje gali nesusiderinti ir kiekvienas nueiti kraštutine linkme. Autoritetas tėvus lenkia savo valią pertempti. Laisvė lenkia vaikus per anksti iš tėvų valios išsilaisvinti. Iš to susidaro gana dažna įtampa, kartais dramatiška ar net tragiška tėvams ir vaikams. Tėvai primiršta, kad vaikus ugdo ne sau, o vaikai neįsisąmonina, kad jie auga irgi ne sau. Savęs ir savo interesų ieškojimas veda į nesutarimą, kurį visada didina prastesnė aplinka, neapvaldytas charakteris, pramogų trauka, pomėgių gimdymas ir kt. Vaikai daug ko įsinori, tėvai daug ko neleidžia.

     Tėvai turi pareigą vaikus saugoti, drausminti ir normuoti, bet jiems ir nelengva susitaikyti su pakitusiais- papročiais, naujenybėmis, laiko atneštomis atmainomis — visu tuo, kas užnešama difuzijos, nors iš esmės ir nevisa būtų prasta. Vaikų auklėjimui būtina, kad tėvai stengtųsi gerai susiorientuoti ir vaikus orientuoti, skirti ne nauja ar sena, o pikta ir gera, nelikti tik praeityje, kai vaikai veržiasi į ateitį. Vaikai turi savo laikrodžius; tėvai palieka prie senų žadintuvų. Kadangi laikas turi būti suderintas, tai žadintuvas tereiškia, kad tėvams visą laiką reikia budėti, pradedant pirmąja vaiko diena, iki jisai išeina iš tėvų židinio kurti savojo.

*

     Šeimyninio gyvenimo ciklas prasideda iš naujo: iš vienų namų išeinama, kad į kitus būtų pareita tokiems pat uždaviniams ir pareigoms, kokias turėjo jaunavedžių tėvai. Gi visi pagaliau susieisime į vienus dangiškojo Tėvo namus, kaip Jo vaikai. Šia prasme Lebanono poetas ir filosofas Kahlil Gibran (†1931) taip kalba apie tėvus ir vaikus:

     "Jūsų vaikai nėra jūsųvaikai. Jie yra Gyvenimo dukros ir sūnūs, kurie stiepiasi į savo gyvenimą. Jie ateina pro jus, bet ne iš jūsų, ir nors jie yra su jumis, jums nepriklauso.

     Jūs galite jiems suteikti savo meilę, bet ne savo mintis, nes jie turi savąsias. Galite priglobti jų kūnus, bet ne sielas, nes jos gyvena ateities rūmuose, kurių negalite išvysti net savo svajonėse. Galite bandyti supanašėti į juos, bet neverskite, kad pasidarytų panašūs į jus, nes gyvenimas negrįžta atgalios ir praėjusi diena namo nepareina.

     ,Jūs esate tik lankas, iš kurio gyvosios strėlės išlekia tolumon. Kas jus amžina ranka sulenkė, nori, kad skristų amžinumon Jo nužymėtu taku. Turite džiaugtis, kad tam tikslui jus pasirinko, nes kas myli judriąsias strėles, myli ir pastovius lankus".

     Šiais gilios minties aforizmais vaizdžiai išreikšta, kaip žmogaus siela iš Dievo išeina, tėvų namuose apsivelka kūnu, it pakeleivė rūbu, ir toliau keliaudama vėl į Jį grįžta. Čia yra giliausia prasmė vaikų auklėjimo, kuriam negali būti gailimasi jokių pastangų ir aukos.

Ne tas yra kilnus žmogus, kurs už viską, dėkoja, bet tas, kurs už viską yra dėkingas; ne tas yra mandagus, kurs nuolat atsiprašinėja, bet tas, kurs savo gražiu elgesiu atsilygina už neapgalvotus užgavimus.