Spausdinti
SONĖ TOMARIENĖ
 
O kai mes buvom šaly savojoj,
Tai mes dejavom, tai mes gailėjom, 
Kad kiparisais ir orchidėjom 
Tėvynės kloniai mums nelinguoja;
 
             Kad mūs girgždutės — ne everestai, 
             Kad mūs dubysos — ne amazonės,
             Kad paprastuoliai — vargelių žmonės, 
             Kad mūsų duona nebrandžiai bręsta ...
 
O kai išėjom svečion šalelėn — 
Ne Amazonę, ne kiparisą,
Bet atiduodam pasaulį visą — 
Už vieną žvilgsni tėvų langelin!