JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

BONJOUR TRISTESSE

      Kai spauda paskelbė, kad gaminamas filmas pagal aštuoniolikmetės prancūziukės Francoise Sagan milijoninio tiražo pasiekusi veikalą “Bonjour Tristesse”, tai daug kas pagalvojo, kad šis filmas tikrai bus įtrauktas į pasmerktųjų sąrašą. Juk minėtas veikalas buvo persunktas liguistu seksualumu (žiūr. “L. L.” 1956 m., nr. 2). Tačiau visai teisingai “Legion of Decency” leidžia žiūrėti šio filmo visiems suaugusiems. Jaunimui jis nepatartinas, nes turinys skirtas tik subrendusiems. Tačiau suaugusieji gal jame suras ir šį tą gero. Filmas yra apvalytas nuo Francoise Sagan veikalo nešvarumų, technišku atžvilgiu puikiai pagamintas, suktas gražioje prancūzų Rivieroje. Filmas yra spalvotas, bet kartas nuo karto, lyg paįvairinimui, parodomos ir nespalvotos scenos.

      Kai kurie eina pažiūrėti šio filmo tik dėl pagrindinės artistės Jean Seberg, debiutavusios filme “Saint Joan” ir susilaukusios daug kontroversinių diskusijų bei kritikos. Tada režisierius Preminger pristatė publikai šią jaunąją artistę, didžiuodamasis, kad suradęs nepaprastą vaidybos talentą. Tačiau kritika buvo visiškai priešinga — Jean Seberg debiutą amerikiečių spauda visiškai suniekino. Dėl mums nežinomų priežasčių ir dabar apie jos vaidybą spauda atsiliepia labai rezervuotai. Trupučiuką keista — mums atrodo, kad režisierius ne be reikalo ja didžiavosi: tai tikras vaidybos talentas. Gal šiame filme, “Bonjour Tristesse”, jos vaidmuo nelabai pritaikytas charakteriui, bet vis dėlto ji vaidina pasigėrėtinai. Jeigu nebus kokių nors užkulisinių trukdymų, ši artistė aukštai iškils.

      Bendrai mums susidaro įspūdis, kad šiame filme visi pagrindiniai artistai nėra savo vietoje: juokingai atrodo ir David Niverr Sagan veikale atvaizduoto tėvo vaidmenyje, neįtikinanti ir Mylene De-mongeot — jo pirmoji meilužė, o ir Deborah Kerr kartais vaidina lyg priversta.

      Kaip jau minėjome, jaunimas tegul verčiau eina pažiūrėti kokio nors kito filmo, nes “Bonjour Tristesse” nesiderins su jo šviesia ir natūralia prigimtimi, bet suaugusieji gal šiame filme susimąstys ir daugiau susirūpins tinkamu vaikų auklėjimu. (A-III)

WITNESS FOR THE PROSECUTION

      Filmas, pagamintas pagal Agatha Christie detektyvinę istoriją, pasižymįs įdomia įtampa ir lengvu humoru. Vaizduojamas teismo procesas, kaltinant ir ginant naivų jaunuolį, įtariamą žmogžudyste. Rimti ir psichologiški proceso momentai yra nuolat paįvairinami puikaus ir kartais visai nelaukto humoro. Pagal visą teismo eigą žiūrovas laukia visai kitokios pabaigos, todėl paskutinės filmo minutės yra staigmeniškos.

–      Savo nepaprastai puikia vaidyba filme “karaliauja” anglų artistas Charles Laughton, be kurio visas filmo turinys ir įdomumas nustotu bent pusės savo vertės. Nuo jo daug neatsilieka nė Marlene Dietrich, kuri, tur būt, dar niekados nėra taip gerai vaidinusi. Tik Tyrone Power, filmo artistų sąraše stovįs pirmoje vietoje, šios garbės tikrai neužsitarnauja savo gana blankia vaidyba. Tiesa, čia pasirodo ir mūsų Rūta Kilmonytė, kurios vaidmuo nedidutis, bet gerai atliktas. Tikimės, kad ši simpatiška mūsų tautietė pamažu kils vis aukštyn ir aukštyn Hollywoodo žvaigždžių padangėje.

      Bendrai, filmas yra įdomus savo įtampa, humoru ir psichologiniais momentais. (A-II)

THE BOLSHOI BALLET

      Iš visų meno šakų gal mažiausiai yra suprastas baletas. Kai kas jo net nelaiko menu, o tik “kojų rodymu”. Bet tai yra vienas dvasingiausių menų. Kai kuriose senovės religijose baletas buvo esminė kulto dalis. Baletas, kaip choreografiškojo meno rūšis, yra šokių, pantomimos ir muzikos harmonija, atvaizduojanti įvairias idėjas. Grožis, harmonija ir dvasia — tai baleto ypatybės. Kadangi jame turi viešpatauti ne kūnas, o dvasia, tai ir apranga, ir judesiai, ir visa baleto technika siekia lyg pakelti šokėją nuo žemės ir perkelti į dvasinę sferą.

      – Norėtume, kad žiūrovai su panašiomis mintimis eitų ir į neseniai pastatytą gražų filmą “The Bolshoi Ballet”, kuriame garsiosios Britų baleto kompanijos šokėjos ir šokėjai atlieka rinktinius klasikinio baleto dalykėlius, akompanuojant “Royal

      Opera House” orkestrui. Pagrindinis veikalas yra “Giselle”, kuriame šoka Galina Ulanova, Rimma Karelskaya, Nikolai Fadeyechev. Taip pat yra puikiai atliktos ištraukos iš “Gulbių ežero”, “Mirštančios gulbės”, “Fausto” ir kitų žinomų baleto kūrinių. (A-I)

PATHS OF GLORY

      Veiksmas vyksta 1916 m., Didžiojo Karo metu tarp prancūzų ir vokiečių. Abidvi pusės gerai įsitvirtinusios apkasuose, todėl visa kova tebevyksta tik mažais ir atsargiais užpuolimais bei prasiveržimais. Norėdamas parodyti savo prancūzišką drąsą, klastingas generolas Adolfas Menjou prikalba įgulos vadą Jurgį Macready organizuoti puolimą ir stengtis paimti vokiečių laikomą labai gerai sustiprintą kalvą. Šiam beviltiškam žygiui paskiriamas pulkininkas Kirk Douglas, kuris, rizikuodamas prarasti malonę karo vadovybėje, griežtai pasipriešina, aiškindamas, kad tai būtų beprasmis jo ištikimų kareivių kišimas į kulkų lietų. Bet į jo perspėjimus nekreipiama dėmesio, ir pradedamas puolimas.

      Filme labai aiškiai parodomas klaikus karo baisumas, kai kareiviai per savo draugų lavonus veržiasi pirmyn. Po neišvengiamo pralaimėjimo įtūžę karo vadai atiduoda' karo lauko teismui tris karius, kaltinamus bailumu. Kirk Douglas, pasipiktinęs tokia neteisybe, drąsiai stoja jų ginti. Įdomus yra teismo procesas, kuris pasibaigia neteisybės atidengimu.

      Baisių karinių scenų mėgėjams filmas patiks, bet nesiūlytume į jį vestis vaikų, nes ir kariniai ir kaubojiški filmai neigiamai veikia jų jautrią sielą. (A-II)