A. TAMOŠAITIS, S. J.
Laiko balsas — Dievo balsas.
Kard. Faulhaberis
ENAS kaip pati krikščionija yra Bažnyčios ir Valstybės santykiavimo klausimas. Aiškūs yra to santykiavimo pagrindai. Viena, Bažnyčia turi turėti veikimo laisvę. Antra, ji stovi aukščiau už Valstybę. Trečia, šitos abi draugijos turi bendradarbiauti. Va, trys Bažnyčios ir Valstybės santykiavimo dėsniai, išplaukia iš pačios dalykų prigimties. Dėl jų katalikų tarpe pilnas sutarimas. Priėjus prie dėsnių konkretaus pritaikymo, nuomonės išsiskiria.
1. Dvi pažiūros
— Tiems dėsniams įgyvendinti, — tvirtina dalis katalikų teologų ir sociologų, — nėra reikalo, kad Valstybė varžytų kitokių religijų ir tikybinių pažiūrų reiškimąsi. Valstybė gali bendradarbiauti su Bažnyčia, pripažinti jos pranašumą ir saugoti veikimo laisvę, palikdama kiekvieno tikėjimo ir pažiūrų žmonėms lygią teisę reikštis. Ir ne tik kad gali tai daryti. Demokratinėje santvarkoje Valstybė iš viso neturi kištis į pažiūrų ir tikėjimo reikalus, nes tai ne jos sritis.
— Nieko panašaus, — atsako kiti teologai. — Demokratija ar ne, Valstybės pareiga yra siaurinti ir apkarpyti kitokias pažiūras ir religijas išpažįstančių piliečių laisvę, ją pilnai teikiant vien katalikams. Nekatalikams turi būti uždrausta platinti savo religiją. Valstybė turi budėti, kad nebūtų viešai keliami spaudoje, susirinkimuose ar parlamente klausimai, reikalingi vienokio ar kitokio Bažnyčios išsiaiškinimo ar sprendimo. Gali leisti vien mokslinį katalikų tikėjimo tiesų ir dorovės dėsnių vertinimą, griežtai uždrausdama kitokį jų nagrinėjimą ir panašiai.
Kad ši antroji pažvalga nėra iš piršto išlaužta, parodys ištrauka iš vieno pasaulyje gerai žinomo katalikų žurnalo. "Katalikų Bažnyčia", skaitome jame, "savo dieviškos kilmės dėka įsitikinusi, jog yra vienintelė tikroji, turi reikalauti, kad tik jai vienai būtų duodama laisvė, nes teisė į laisvę priklauso vien tiesai ir niekad negali būti teikiama klaidai. Kitų religijų atžvilgiu ji nesiims durklo, bet reikalaus, kad teisėtom ir žmogaus asmens vertom priemonėm joms būtų uždrausta skleisti klaidingą mokslą. Dėl to Valstybėje, kurioje dauguma yra katalikai, Bažnyčia reikalaus neduoti klaidai įstatyminio pripažinimo, bet, jei yra skirtingo tikėjimo mažumų, leisti joms vien faktiškai, nepripažintoms egzistuoti, atimant tokiu būdu galimybę platinti savo-religiją" (Civilta Cattolica, 1948 m. kovo 27 d., 33 p.).
Jei dar būtų kokių abejonių dėl religinės laisvės, straipsnio užbaigos žodžiai turėtų jas išsklaidyti: "Valstybėje, kurioje klaidatikiai sudaro nežymią mažumą, ir kurios valdžia yra girtinai prielanki tikrajai religijai, negali būti kalbos apie pilną laisvę visiems kultams ir tikyboms. Be abejo, protestantams sunku tai pripažinti. Betgi jie turėtų suprasti, kad Bažnyčia, laikydamasi tokiu būdu savo doktrinos, pildo šventą pareigą" (ten pat, 47 p.).
2. Popiežių žodis
Savo nuomonei paremti šitos antrosios pažiūros atstovai naudoja popiežių raštus. Nurodo Pijų IX-jį, kuris savo paskelbtame Klaidų Sąraše pasmerkė du sekančius tvirtinimus: "Mūsų metu nebetinka laikyti katalikų tikėjimo vienintele Valstybės religija, atmetant visas kitas. Girtinas dėl to dalykas, kad kai kuriose katalikiškose šalyse įstatymai leidžia kitatikiams imigrantams viešai praktikuoti savo religiją" (Denzinger, Enchiridion Sym-bolorum, n. 1777-1778). Arba, klausia, gal tas pats popiežius savo enciklikoje Quanta cura nepasmerkė tvirtinančių, jog "ta esanti geriausia Valstybės forma, kurioje valdžiai nepripažįstama pareigos sudrausti nustatytomis bausmėmis užgaunančius katalikų tikėjimą, nebent to reikalauja viešoji tvarka" (Acta S. Sedis 3, 162 p.)?
O gal, tęsia toliau, Leono XIII-jo enciklikoje Immortale De i nerandame pasakyta, jog "Valstybė... privalo Dievą garbinti vien tuo tikėjimu ir kultu, kuriuo Jis pats pareiškė norįs būti garbinamas" (ten pat, 18, 163-164 p.)? Pagaliau jei viso kito ir nebūtų pasakyta, užbaigia, argi negana šitų nedviprasmių to paties popiežiaus žodžių enciklikoje Libertas: "Tiek teisingumas, tiek sveikas protas draudžia Valstybei būti bedieviškai arba — kas vestų bedievybėn — būti vienodai nusistačius visų religijų atžvilgiu ir visoms duoti tas pačias teises" (ten pat, 20, 604 p.)?
Pirmu pažvelgimu atrodo, jog tie argumentai, paremti aiškiais aukščiausio Bažnyčios autoriteto žodžiais, sumala pirmosios pažiūros šalininkus į smulkius miltus, tiems nespėjus nė prasižioti. Nestebėtina tad, kad jie nesykį išvadinami laicistais, liberalais, modernistais, apkaltinami enciklikų neskaitymu. Bažnyčios pulso nejutimu ir kitkuo.
3. Trys pavyzdžiai
Bet ar tie popiežių raštais paremti argumentai yra jau tokie stiprūs, kaip antroji pažiūra mano? Turime nepamiršti, jog ne visa, kas tuose raštuose pasakyta, galima perkelti į mūsų laikus. Tekalba pavyzdžiai.
16-jo šimtmečio pradžioje popiežius Leonas X pasmerkė kaip klaidingą sekantį tvirtinimą: "Yra prieš šv. Dvasios valią deginti eretikus" (Denzinger, Enchiridion Symbolorum, n. 773). Išeitų, jog nėra prieš šv. Dvasios valią tokius asmenis sudeginti ant laužo. Tegu valstybiniai ar bažnytiniai pareigūnai pabando šiandien rišti prie stulpų eretikus ir deginti, pasiaiškindami šv. Dvasios valia! Galime būti tikri, jog popiežius būtų vienas iš pirmųjų griežtai užprotestuoti tiek prieš tokį veiksmą, kaip priešingą Dievo valiai ir nustatytai tvarkai, tiek prieš rėmimąsi Leono X-jo žodžiais.
Vyriausioji šv. Kazimiero sesuo Jadvyga nutekėjo į Landshutą už Bavarijos kunigaikščio Jurgio. Iš Lenkijos į Bavariją ji buvo nulydėta iškilmingos procesijos, kurioje dalyvavo didikai ir dvasiškiai. Buvo vežama paauksuotame vežime. Vestuvių puota tęsėsi aštuonias dienas. Bet Jadvyga nebuvo laiminga, ji jautėsi svetima, nemokėjo to krašto kalbos, todėl dažnai verkė ir liūdėjo. Vestuvių prabangiškas iškilmes Landshuto gyvehtojai prisimena iki šios dienos, kasmet karnavališkai jas pakartodami.
Kitas pavyzdys. To paties amžiaus pabaigoje kardinolas Robertas Bellarminas, S. J. savo veikale Disputationes de contioversiis tarp kitų dalykų paskelbė dvi tezes: 1. Popiežius nėra viso pasaulio viešpats; 2. Popiežius neturi jokios Dievo duotos tiesioginės galios į laikinuosius dalykus. Šiandien kard. Bellarminas paskelbtas šventuoju, o jo teorija visuotiniai priimta Bažnyčioje. Šv. Tėvas drauge su visais katalikų teologais skelbia neturįs tiesioginės galios kištis į pasaulinius reikalus, bet vien netiesioginę, t. y. kiek jie paliečia dvasinius. Grynai pasauliniai reikalai yra Valstybės sritis ir čia jinai nuo Bažnyčios nepriklauso.
Bet kas atsitiko, pasirodžius minėtai knygai? Dėl šitų dviejų tezių Bellarminas įpuolė didžion tuo metu popiežiavusio Siksto V-jo nemalonėn. Jo įsakymu veikalas buvo įtrauktas į uždraustų knygų sąrašą. Nieko nepadėjo nei Jėzuitų Generolo Akvavivos pastangos, nei patį sąrašą tvarkančių kardinolų komisijos pareiškimai popiežiui. Vien Siksto V-jo greita mirtis sutrukdė veikalo pasmerkimą oficialiu dekretu (plg. J. Brodrick, S. J., The Life and Work of Card. Beilarmine, London: Burnes Oates & Washbourne 1928, 252-276 p.). Šiandien smarkiai nusviltų pirštus teologas, pabandęs vadovautis Sikstu V-ju, nes kas to popiežiaus norėta smerkti, nūdien yra Bažnyčios doktrina. Pridėtina, kad Sikstas V nėra vienintelis. Savo kalboje Tarptautinio Istorinių Mokslų Kongreso dalyviams 1955 m. Pijus XII pareiškė, jog dabartinė doktrina apie popiežiaus galią žemiškųjų reikalų atžvilgiu visada buvo Bažnyčioje laikoma, išskyrus keletą šimtmečių (L'Os-servatore Romano, 1955 m. rugsėjo 9 d., 2 p.).
Trečias pavyzdys. 13-me amžiuje Inocentas IV tvirtino turįs galią į visus žmones be išimties, net į nepriklausančius Bažnyčiai. Dėl to popiežius galįs bausti net pagonių valdovus, jei garbina stabus ir kitus panašius dalykus (Commentaria in Quin-qque Decretalium libros, Venetiis 1570, c. 4). Ir žinome, jog patvirtindamas savo žodį darbu, atėmė iš Fridriko II-jo imperatoriaus sostą. Keletas kitų popiežių yra panašiai padarę. Bet va, praėjusio šimtmečio gale Pijus IX pavadina nesąmone tvirtinimą, jog šv. Tėvas turįs galią atstatyti valdovus. "Tarp kitų klaidų", yra jo žodžiai, "viena iš priekabiausių reikia laikyti norą Mums įbrukti teisę atstatyti valdovus ir atleisti pavaldinius nuo ištikimybės pareigos. Ta teisė buvo kartais popiežių naudojama... To meto viešąja teise ir krikščioniškųjų tautų sutarimu... popiežiaus galia siekė net civilinius valdovų ir atskirų valstybių reikalus. Tačiau dabartinės sąlygos daug kuo skiriasi nuo ano meto, ir vien pikta valia gali sumaišyti taip skirtingus dalykus ir laikus... Minėta idėja šiandien yra tokia absurdiška, kad mažai kam iš viso beateina į galvą, o visų mažiausiai pačiam popiežiui" (Civilta Cattolica, 1871 m., t. 3, 485 p.).
– Būtų visiškai klaidinga pasidaryti iš šitų pavyzdžių išvadą, jog popiežių žodžiuose nebėra nieko pastovaus, nekintančio. Dievo apreikštos ir popiežių neklaidingu autoritetu pateiktos tikėti tiesos, vadinamos dogmomis, niekuomet nesikeičia. Pijaus IX-jo paskelbtos dogmos, jog Dievo Motina Marija gimė be gimtosios nuodėmės, nepakeis joks laikas. Tačiau yra dalykų, kuriuos laiko sąlygos pakeičia. Vienas tokių kintančių dalykų yra Valstybė. Antai viduramžiais Valstybės vienybė buvo grindžiama tikėjimo vienybe. Tokioje santvarkoje eretikas buvo ne vien Bažnyčios priešas, bet drauge ir Valstybės vienybės griovėjas bei viešosios tvarkos ardytojas. Šiandien Valstybė apjungia visus kurios nors teritorijos žmones, kad ir kokias skirtingas religijas išpažintų. Dėl to ir Leono X-jo žodžiai apie eretikų deginimą, tikę viduramžių Valstybei, šiandien nebetinka dėl pakitusios Valstybės sąrangos. Panašiai yra su ne viena kita popiežių ištarme, normuojančia Bažnyčios ir Valstybės santykius.
4. Į argumentus žvilgtelėjus
Tiesa, Pijaus IX-jo Klaidų Sąraše pasmerktas tvirtinimas, jog dabartiniu metu nebederą laikyti katalikų tikėjimo vienintele valstybine religija, atmetant visas kitas. Tačiau tai buvo pasakyta 1855 m., vadinasi prieš 100 metų. Per tą šimtą metų kai kas stambokai pasikeitė. Enciklikoje Quadragesimo anno, išleistoje garsiosios Leono XIII-jo enciklikos Rerum novarum 40-ties metų sukakties proga, Pijus XI aiškiai pareiškė, jog "nauji dabartinio meto reikalavimai, laiko bėgyje iškilę, ir pakitusios sąlygos verčia ieškoti tikslesnio Leono XIII-jo doktrinos pritaikymo" (Actą Apost. Sedis 23-1931, 189-190 p.). Jei tad per keturiasdešimt metų spėjo atsirasti naujų svarbių laiko reikalavimų ir pakitusių sąlygų, ar ne dar daugiau jų turėjo iškilti per šimtą? Ir jei reikalinga naujo pritaikymo Leono XIII-jo doktrinai ekonominėje srityje, kodėl turi tapti eretikais ar liberalais katalikų mintytojai, galvoją, kad nauji dabartinio meto reikalavimai ir pakitusios sąlygos daro būtinu dalyku tiksliau pritaikyti to popiežiaus doktriną Bažnyčios ir Valstybės santykių srityje?
– Niekad neturime pamiršti, ypač socialiniame Bažnyčios moksle, atidžiai žiūrėti ne vien į popiežių žodžius, bet taip pat ir į istorines sąlygas, kuriose buvo ištarti. "Kas pasigauna tik paskirų to mokslo dalykų", vykusiai pastebi A. Gražiūnas, "nekreipdamas dėmesio į doktrinos ir istorinį kontekstą, atsiduria pavojuje suklysti ir labai dažnai suklysta" (Laiškai Lietuviams, 1957 m. gruodžio mėn., 343 p.). Minėti Leono XIII-jo žodžiai pasmerkia ateistinę Valstybę, tvirtinančią, jog visos religijos yra savyje lygios vertės (arba visos bevertės). Tokia Valstybė ir šiandien atmestina. Ar jie taip pat pasmerkia Valstybę, gerbiančią žmogaus sąžinės laisvę ir religinius įsitikinimus? Pasmerkia teologinį liberalizmą, tuo metu pačiam žydėjime Europoje, skelbiantį su niekuo nesiskaitan-čią proto ir valios laisvę. Ar jie taip pat pasmerkia sąžinės, mokymo ir kitas laisves, už kurias šiandien pati Bažnyčia kovoja? Portugalijoje, kurioje šiandien 94,1% gyventojų yra katalikai, konkordato nuostatu Valstybė neremia ir neproteguoja katalikybės, kaip vienintelės valstybinės religijos, atmesdama visas kitas. Ar dėl to portugalai katalikai apkaltintini einą klaidingu, Pijaus IX-jo Sąrašo pasmerktu keliu? Tai klausimai, verčią stabtelti ir pagalvoti, užuot puolus švaistytis praėjusių šimtmečių popiežių dokumentais prieš tai, kas šiandien daroma religiniai - visuomeninėje srityje.
5. Pijaus XII-jo balsas
Dabartinis popiežius yra geriausias liudytojas, kad šiandieninės sąlygos reikalauja kitaip pritaikyti Bažnyčios ir Valstybės santykiavimo pagrindus negu Pijaus IX-jo ir Leono XIII-jo metu. 1953 m. Italų Teisininkų Suvažiavimo dalyviams jis pasakė kalbą šiuo metu labai aktualia tautų bendruomenės tema. Pats skaitytojas skirtumui pamatyti tepalygina sekančią kalbos ištrauką su Civilta Cattolica raginimu, kad Valstybė visada užgniaužtų klaidą, kada tik gali, arba su tokiu Pijaus IX-jo Klaidų Sąrašo reikalavimu drausti kitatikiams viešai praktikuoti savąjį tikėjimą.
Minėtoje kalboje Pijus XII klausia: ar valstybių bendruomenėje galima įvesti nuostatą, kad laisvas religijos ir dorovinių įsitikinimų praktikavimas, pripažintas legaliu vienoje iš valstybių - narių, neturi būti varžomas įstatymais ir prievartinėm priemonėm visoje tokios bendruomenės teritorijoje? Ir duoda įsidėmėtiną atsakymą: "Mes ką tik suminėjome Dievo autoritetą. Ar gali Dievas, nors Jam būtų lengva užgniaužti klaidą ir dorovinę nuokrypą, kai kuriais atvejais palikti joms laisvę ir nekliudyti, neprieštaraudamas savo beribiam tobulumui? Ar galimas daiktas, kad tam tikrose aplinkybėse Jis neįsako ir neįpareigoja žmonių, netgi neduoda jiems jokios teisės kliudyti arba užgniaužti, kas klaidinga ir netiesa? Žvilgsnis į gyvenimo tikrovę rodo, kad taip iš tikrųjų yra. Matome, kad klaidų ir nuodėmių pasaulyje esama apsčiu mąstu. Dievas jas smerkia, tačiau leidžia būti. Dėl to tvirtinimas, kad dorovinis ir religinis nukrypimas turi būti visada ir visur trukdomas, kada tik galima,... yra nepriimtinas. Ir Dievas tokio visuotinio ir absoliutaus įsakymo nėra davęs žmogiškam autoritetui tikėjimo ir dorovės srityje. Toks įsakymas nežinomas nei bendram žmonijos įsitikinimui, nei krikščioniškajai sąžinei, nei apreiškimo šaltiniams, nei Bažnyčios praktikai. Neminint čia kitų šv. Rašto vietų šitam Mūsų tvirtinimui paremti, Kristus, kalbėdamas palyginime apie rauges tarp kviečių, davė sekantį patarimą: Leiskite piktžolėms augti pasaulio lauke drauge su gera sėkla" (L'Osseivatore Romano, 1953 m. gruodžio 7-8 d. 1 p.).
Besididžiuoją enciklikų pažinimu gerai padarytų, įsidėmėdami šituos Pijaus XII-jo žodžius. Taip pat turėtų žinoti, jog net viduramžiais, kada bažnytinė galia Valstybėje ir inkvizicijos praktika buvo pasiekusi viršūnę, būta popiežių, pasisakiusių už religinę laisvę. Antai Grigalius IX savo laiške Prancūzijos vyskupams 1233 m. ragina "rodyti žydams tokį pat prielankumą, kokio trokštąs krikščionims, gyvenantiems pagonių šalyse" (L. Auvray,
Les registres de Grėgoire IX,Paris 1896, t. I, n. 1216, 692 p.). Mes pagonių kraštuose norime gi didesnio prielankumo negu teisių apkarpymo ir draudimo skelbti mūsų tikėjimą! Perkėlę šitą dėsnį nuo žydų į protestantus ir į kitas religijas, turėsime sveiką taisyklę savo elgesiui kitų religijų atžvilgiu.
6. Užbaiga
Tebaigia šį straipsnį giliai prasmingi J. E. vysk. V. Brizgio žodžiai: "...kalbant apie Valstybės ir Bažnyčios santykius, būtinu dėsniu reikia laikyti jų bendradarbiavimą, tačiau nereikia dogmatizuoti to bendradarbiavimo formų ir pavadinimų. Jeigu, ieškodami bendradarbiavimo kelių tarpe Valstybės ir Bažnyčios, vartysime tik senus įstatymų ir sutarčių rinkinius, tai iš ten prisirašysime visokių nereikalingų ir šiandien nenaudingų dalykų... Senų pavyzdžių reikšmės neneigiu: visokia senovė yra gera mokykla. Tačiau kiekvienas kraštas ir tame pačiame krašte kiekvienas laikas turi specifinį charakterį ir specifinius gyvenimo reikalavimus, kurių reikia paisyti" (Tėvynės Sargas 5-1954, nr. 1, 123-124 p.).
– Bažnyčios uždavinys vesti žmones išganymo keliu yra didelis menas, suprantamas ir įvertinamas tik laiko ir vietos aplinkybių perspektyvoje. Keičiantis aplinkybėms, keičiasi ne principai, bet jų pritaikymas vietos ir laiko reikalavimams. Bažnyčia niekuomet nebuvo atitrūkusi nuo realaus gyvenimo ir, amžiams keičiantis, sprendė laiko klausimus amžinybės šviesoje. Tuo ji parodė savo pranašumą šalia kitų panašių sambūrių, kurie tiek atnešė tautoms gerovės, kiek rėmėsi amžinais principais.