JULIUS GRAVROGKAS
Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
Katalikams visuomet tekdavo ir tenka susidurti su laisvamanių iškeliamu Bažnyčiai priekaištu, kad ji ankstyvesniaisiais amžiais apaštalavusi prievarta, kad buvo tam tikslui įsteigusi inkviziciją, kuri savo žiaurumu tapo plačiai žinoma. Dažnas mūsų katalikas negali atremti minėto priekaišto, nors ir tvirtai mano, kad jis neteisingas. Bet yra nemaža ir tokių katalikų, kuriems tas taip dažnai girdimas priekaištas atrodo pagrįstas, todėl jis gana smarkiai sukrečia jų pasitikėjimą Bažnyčios neklaidingumu tikėjimo ir dorovės dalykuose, silpnina jų tikėjimą ir gali išvesti iš pasaulėžiūrinės pusiausvyros. Ypatingas pavojus gresia mūsų katalikiškam jaunimui, kurio pasaulėžiūra, kad ir paveldėta iš tėvų, dar pilnai nėra nusistovėjusi, todėl kartais yra sunku atsilaikyti klaidingų pažiūrų spaudimui religijos klausimuose.
Visa tai prisiminęs, siunčiu šį straipsnį Jūsų redaguojamam žurnalui, nes "Laiškai Lietuviams", be kultūrinių ir visuomeninių, visų pirma nagrinėja religinius klausimus ir, manau, yra skaitomi mūsų jaunimo.
Mano paties samprotavimų šiame rašinyje yra nedaug. Čia yra pateikiamos svarbiausios mintys iš buvusio Bostono arkivyskupo kard. Gibbons (1834-1921) veikalo "The Faithof Our Fathers”, kuriame yra dėstomos ir aiškinamos įvairios katalikų tikėjimo tiesos. Kard. Gibbons buvo didelis Bažnyčios istorijos žinovas. Savo veikale jis pašvenčia du skyrius viduramžių religinės tolerancijos ir inkvizicijos nagrinėjimui. Savo teigimus jis remia istorijos faktais, todėl jie kiekvieną objektyvų tiesos ieškotoją įtikina.
Pirmame straipsnyje pažvelgsime į Katalikų Bažnyčios religinę toleranciją viduramžiais, o antrame pakalbėsime apie inkviziciją.
Religinė viduramžių tolerancija
Žmogus naudojasi pilna religine laisve tada, kai jis nėra kliudomas ne tik savo širdyje, bet ir viešai garbinti Dievą taip, kaip sako jo sąžinė, ir kai jis, nuoširdžiai išpažindamas kurią nors religiją, nėra varžomas viešai reikšti garbinimo ir padėkos kalto savo Sutvėrėjui. Kiekvienas jo sąžinės laisvės pažeidimas yra neleistina ir smerktina religinė netolerancija. Religinė laisvė yra neginčijama kiekvieno žmogaus teisė, ji yra jam būtina, norint vykdyti savo pareigas Dievui. Bažnyčios mokslas sako, kad žmogus, savo laisva valia nuo Dievo nusisukęs ir netekęs Jo malonės, turi prie Jo grįžti ir atgauti prarastą malonę visiškai laisvai, savo paties apsisprendimu. Grįžimas prie Dievo (arba atsivertimas) ir prievarta yra dvi viena kitai griežtai prieštaraujančios sąvokos. Tai yra pagrindinės svarbos tiesa. Todėl popiežių visados buvo pabrėžiama, kad Bažnyčios kunigaikščiai ar misijonieriai, stengdamiesi žmones palenkti į Kristaus tikėjimą, neturi vartoti prievartos.
Charakteringas šiuo atžvilgiu yra Anglijos krikštas. Popiežius Grigalius I pasiuntė šv. Augustiną su jo palydovais misijonieriais, kurie pakrikštijo Anglijos karalių ir jo artimuosius. Bet kai karalius, užsidegęs naujuoju tikėjimu, reikalavo, kad ir visi pavaldiniai pasektų jo pavyzdžiu, misijonieriai pasipriešino, jam aiškindami, kad Kristaus mokslas turi būti priimtas laisva valia. Panašiai popiežius Nikalojus I įspėjo Bulgarijos karalių Mykolą, kad jis nesiektų prievartos keliu krikštyti savo pavaldinių.
Nurodęs šiuos Bažnyčios istorijos faktus, kard. Gibbons atkreipia dėmesį į tai, kad Bažnyčios nusistatymą religinės laisvės atžvilgiu liudija ketvirtojo Toledo susirinkimo nutarimai. Tie nutarimai sako, kad niekas prieš savo valią neturi būti verčiamas priimti katalikų tikėjimo. Reikia atsiminti, kad šiame susirinkime dalyvavo visi Ispanijos vyskupai ir kad Bažnyčios įtaka Ispanijai tuo metu buvo neribota. Kai kam buvo sunku tikėtis, kad religinė tolerancija bus taip pabrėžta Ispanijoje, kuri buvo laikoma fanatiškiausia ir netolerantiškiausia tauta Europoje.
Tur būt, nė vienas žmogus negali būti laikomas tobulesniu savo amžiaus dvasios atstovu, sako kard. Gibbons, kaip garsusis šv. Bernardas. Jis buvo viduramžio galvosenos įkūnijimas. Jo gyvenimas rodo, kokiame laipsnyje tais laikais viešpatavo tolerancijos dvasia. Išgirdęs, kad vienas fanatiškas pamokslininkas skatino žmones vartoti prievartą prieš žydus, šis didysis šventasis sudraudė per toli nuėjusį pamokslininką ir išgelbėjo žydus nuo jiems grėsusio pavojaus.
Tais laikais Bažnyčia turėjo gyvenimui labai didelės įtakos, kuri neretai reiškėsi labai drąsiais ir kilniais hierarchų žygiais. Kardinolas mini vieną tokį hierarchą, arkiv. Fenelon, kuris tūrėjo drąsos pasiųsti įspėjantį laišką Anglijos karaliaus Jokūbo II sūnui. Tas laiškas parodo ne tik šio kilnaus hierarcho širdies jausmus, bet ir Bažnyčios reikalavimą nenusižengti religinei tolerancijai. Laiške arkivyskupas rašo, kad karaliaus sūnus neverstų pavaldinių keisti savo tikėjimo, nes jokia valdovo jėga negali siekti žmogaus laisvos valios širdies slėpinių. Jis nurodė, kad prievarta negalima įtikinti žmonių. Prievarta tik ugdo jų širdyse veidmainiškumo jausmą. Todėl arkivyskupas skatino visiems laiduoti civilinę ir religinę laisvę, negiriant tai, kas negirtina, bet kantriai toleruojant tai, ką Dievas toleruoja, ir stengiantis įtikinimu laimėti žmones krikščionybei. Bažnyčia būtų neištikima savo misijai, jei atsisakytų šio tikslo ir neskatintų žmonių šio tikslo laisva valia siekti, laisvai priimant jos mokslą.
Katalikų Bažnyčia nepakenčia klaidos. Klaida ir tiesa jai negali būti lygios. Taip pat ji nemano, kad žmogus yra laisvas atmesti tiesą, kai ji įtikinančiai beldžiasi į jo sąžinę. Daugelis JAV liberalinės minties žmonių tvirtina, kad Katalikų Bažnyčia tik dėl to labai uoliai skelbia religinės sąžinės laisvę, kad katalikai čia sudaro mažumą. Bet jei kada nors katalikai skaičiumi dominuotų, jie nustotų skelbę religinės sąžinės laisvę, nes jų religija nepakenčia jokios kitos doktrinos. Kardinolas atremti šiam galvojimui cituoja kai kuriuos žymius teologus, kurie ir didžiausio santykių įtempimo metu tarp katalikų ir protestantų labai aiškiai mokė, kad visiems turi būti garantuota religinė laisvė.
Tokiais rūbais dėvi iškilmių dalyviai Landshute (Bavarijoje), kasmet atvaizduodami šv. Kazimiero sesers Jadvygos ir kunigaikščio Jurgio vestuvių iškilmes.
Valdovų tironija ir Bažnyčia
Žmogus džiaugiasi civiline laisve, kai yra apsaugotas nuo tironų savivaliavimo ir kai jis yra valdomas teisingais įstatymais, siekiančiais bendro visuomenės gerbūvio. Paklusdamas tiems įstatymams, jis naudojasi civiline laisve. Kiekvienas jo teisių susiaurinimas yra civilinės laisvės pažeidimas. Istorija liudija, kad Katalikų Bažnyčia visados buvo uoli tiek civilinės, tiek religinės laisvės palaikytoja. Kai koks nors tironas vieną ar kitą laisvę pažeisdavo. Bažnyčia niekados to nepatvirtindavo. Bažnyčia stengiasi daryti įtaką, kad nei religinė, nei civilinė laisvė valstybėje nebūtų valdžios pažeidžiama.
Plačiuose visuomenės sluoksniuose, sako kardinolas, vyrauja nuomonė, kad praeityje Bažnyčia palaikydavo valdovus, nors tie valdovai skriausdavo savo pavaldinius. Tačiau istorija liudija visai ką kita. Ji liudija, kad ginčai tarp Bažnyčios ir valstybės beveik niekuomet nenutildavo, nes Bažnyčia visuomet keldavo balsą prieš valdovų savivaliavimą. Amerikos gyvenimo apžvalgininkas dr. Brownson teisingai pastebi, jog buvo tikra Apvaizdos malonė, kad dvasinė jėga priešinosi valdovų tironijai. Toji dvasinė jėga buvo Bažnyčia. Ji kietai pareikšdavo valdovams, kad jeigu pavaldiniai turi tam tikras pareigas savo valdovo atžvilgiu, jie turi ir tam tikras teises. Bažnyčia, ištikima savo misijai vesti žmones į Dievą, buvo visuomet ir žmonių teisių gynėja. Kaip Bažnyčia buvo uoli, gindama piliečius nuo valdovų savivaliavimo, matyti iš šv. Ambrozijaus, Milano arkivyskupo, aprašyto atsitikimo.
Kai kurie imperatoriaus Teodozijaus pavaldiniai nusižengė, atsisakydami vykdyti teisingus imperatoriaus reikalavimus. Šių pavaldinių elgesys tikrai buvo vertas papeikimo. Bet imperatorius, kuris šiaip buvo neblogo būdo žmogus, taip nežmoniškai žiauriai tiems pavaldiniams atkeršijo, kad tai paliko neišdildomą dėmę jo viešpatavimui. Imperatorius sukvietė savo pavaldinius, žadėdamas juos palinksminti lenktynių pramoga. Bet kai visi susirinko, jis davė ženklą kareiviams juos pulti ir žudyti. Buvo išžudyta apie 7000 žmonių. Kiek laiko praėjus nuo šio įvykio, imperatorius atvyko į Milano katedrą. Bet drąsusis katedros prelatas uždraudė jam įeiti į vidų, nes jo rankos buvo suteptos žmonių krauju. Imperatoriui buvo pareikšta, kad jis tol negalėsiąs įkelti kojos į katedrą, kol kokiu nors būdu neatsilygins už savo nusikaltimą. Tokios bausmės daugelį valdovų sulaikė nuo didelių žiaurumų ir savivaliavimų, užmiršus savo pareigas.
"Magna Charta" ir "Habeas Corpus" yra tie garsieji dokumentai, kuriais buvo apibrėžta Anglijos karalių valdžia ir apsaugota pavaldinių konstitucinė laisvė. Istorija liudija, kad "Chartos" įkvėpėjas buvo arkivyskupas Langton ir katalikai baronai. Jie privertė 1215 m. Anglijos karalių Joną pasirašyti aktą, kuris tapo krašto konstitucinės santvarkos kertinis akmuo.
Nemenkesnis buvo katalikų vaidmuo, kuriant pirmąsias JAV kolonijas. Iš trylikos pirmykščių kolonijų išsiskyrė katalikiškoji Maryland, kaip civilinės ir religinės laisvės lopšys. Ši katalikų apgyventa kolonija iškėlė sąžinės laisvės vėliavą ir kvietė neturinčius tos laisvės kitų kolonijų gyventojus ieškoti jos Marylande. Čia rasdavo laisvę ne tik iš kitų kolonijų atbėgę katalikai, bet ir protestantai. Visų tikybų žmonės čia galėjo laisvai praktikuoti savo religiją.
Į katalikišką Marylandą buvo kviečiami pilietybės teisių netekę anglikonai ir puritonai iš kitų kolonijų. Bet vėliau, kai katalikai šioje kolonijoje nustojo daugumos, kai daugumą gyventojų čia sudarė puritonai, buvo išleisti įstatymai prieš katalikus ir atimta jiems religinė laisvė.
Kard. Gibbons primena, kad katalikai, nepakęsdami bet kurios tironijos, anais JAV kūrimosi laikais buvo ne tik uolūs religinės laisvės šalininkai, bet kovose už šio krašto nepriklausomybę pasižymėjo ir kaip žmonių civilinių laisvių gynėjai. Žymieji nepriklausomybės kovų vadai — Kosčiuško, Lafayette, Pulaski, Barry, kun. John Carroll — buvo katalikai. Nepriklausomybės tėvas Jurgis Washington, kai buvo išrinktas prezidentu, atsakydamas katalikams į jų raštą, ypatingai pabrėžė katalikų nuopelnus revoliucijos įvykdymo ir politinės santvarkos nustatymo metu. Šio rašto originalas yra saugojamas Baltimores katedros archyve.
Kardinolas toliau atkreipia dėmesį, kad ir mūsų dienų katalikai lieka ištikimi savo protėvių tradicijoms, pasi-reikšdami religine tolerancija ir lojalumu valstybei. Jis primena, jog nebuvo atsitikimo, kad katalikų minia sugriautų kokią nors protestantų bažnyčią ar mokyklą ir persekiotų protestantų kunigus. Katalikai neatsakydavo kerštu, kai jie buvo provokuojami ir persekiojami. Religinės tolerancijos dvasia yra ugdoma jau nuo amžių Katalikų Bažnyčioje. Nors kartais šios pastangos nebuvo sėkmingos visu 100%, nors jos negalėjo sutrukdyti neleistinų žiaurumų inkvizijos laikais, tačiau vis dėlto Bažnyčia iš kartos į kartą atkakliai ugdė katalikuose tolerancijos dvasią. Šios jos pastangos davė gražių vaisių, kuriais mes džiaugiamės iki šių dienų, matydami tarp katalikų tvirtą religinės tolerancijos nuotaiką.
Kard. Gibbons dar pamini šv. Joną Krizostomą, kuris V-me šimtmetyje buvo Konstantinopolio arkivyskupas. Jis turėjo drąsos pakelti balsą prieš imperatorienę Eudokiją, gindamas žmones nuo jos žiaurumų. Už šią savo drąsą jis buvo ištremtas ir, visiškai išsekus jėgoms, ištrėmime mirė.
Popiežius Grigalius VII, vokiečių imperatoriaus Henriko IV amžininkas, visą savo ilgą gyvenimą priešinosi imperatoriui, kai šis pasisavino teisę skirti vyskupus savo imperijoje. Paprastai aukštoms vyskupo pareigoms imperatorius skirdavo visai netinkamus asmenis, vyskupų sostai būdavo parduodami iš varžytinių. Tokiu būdu paskirti vyskupai stengėsi imperatoriui atsilyginti, pataikaudami jo žemoms valdžios ir garbės troškimo aistroms. Grigalius VII nukreipė visą savo energiją kovai prieš šią blogybę, kuri vienuoliktame šimtmetyje buvo įsiskverbusi į vietines Prancūzijos ir Vokietijos bažnyčias. Jo kilnios pastangos bent dalinai buvo apvainikuotos laimėjimu. Imperatorius, atsikeršydamas popiežiui, užpuolė Romą ir popiežių pašalino iš sosto. Grigalius VII mirė ištrėmime.
Toki popiežių su valdovais ginčai nebuvo reti. Juos matė visi žmonės ir brendo religinės tolerancijos dvasioje. Napoleonas susiginčijo su popiežium Pijum VII. Napoleonas, svajodamas užvaldyti visą Europą ir skirti savo broliams bei draugams Europos sostus, padarius juos Prancūzijos satelitais, statė popiežiui du reikalavimus:
1. Panaikinti jo brolio moterystę su Patterson. Savo reikalavimą imperatorius motyvavo faktu, kad Patterson buvo protestantė.
2. Neleisti į savo prieplaukas prekių iš Anglijos, su kuria Napoleonas tuo metu kariavo.
Popiežius atmetė abudu reikalavimus, pareikšdamas, kad pagal Bažnyčios mokslą santuoka yra nesuardoma net ir tuo atveju, kai vienas susituokusiųjų nėra katalikas. Taip pat jis, būdamas krikščionybės tėvas, negalįs priešintis prekybai su bet kuria krikščioniška valstybe. Už tai popiežius buvo areštuotas ir ištremtas.
Tais laikais nebuvo beveik nė vieno Europos krašto, kur nebūtų panašių ginčų su valstybių despotais. Ir Plocko vyskupas dėl tokių ginčų buvo visam amžiui ištremtas į Sibirą. Vienintelis jo "nusikaltimas" buvo tas, kad atsisakė pripažinti imperatorių Aleksandrą krikščioniškosios Bažnyčios galva. Panašių įvykių buvo Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir kitose Europos valstybėse. Bažnyčios atstovai drąsiai gynė žmoniškumo teises, nebijodami nei kalėjimo, nei ištrėmimo, nei mirties. Gražiausiais tokių kankinių žiedais yra nusėtas visas Bažnyčios istorijos kelias.