JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
ESENIAI pasirodžiusioje knygoje prof. Z. Ivinskis apie šv. Kazimierą rašo, kad jis esąs “kontrastų šventasis”: lietuvis, o vadinamas lenku; politikos atsisakęs, o politikai reikšmingas; ramiai gyvenęs, o po mirties be ramybės; garsus, o žinių mažai palikęs; lietuvių tautoje garbinamas, bet likęs pamirštas. Šiais metais mes švenčiame šv. Kazimiero gimimo 500 metų sukaktį. Jo garbei pašvenčiame ištisus metus, norėdami jį geriau pagerbti, daugiau su jo gyvenimu susipažinti, plačiau jo garbinimą tarp lietuvių paskleisti. Bet ar nėra pavojaus, kad ir čia gali įvykti kontrastas? Gal ir po visų iškilmių minėjimų, straipsnių ir kalbų jo gyvenimas mums nebus labiau pažįstamas, nes bus rašoma ir kalbama apie viską, tik ne apie jo gyvenimą. Būtų tikrai naudinga ir gražu, kad kas nors imtųsi darbo ir parašytų šiek tiek platesnę ir išsamesnę jo gyvenimo istoriją, kurios iki šiol neturime. Yra nupiešta keletas šventojo paveikslų, bet gal nė vienas nėra pakankamai artimas net mūsų tautos dvasiai nei šv. Kazimiero charakteriui, todėl labai laukiame, kad ir dailininkai kazimieriniais metais šioje srityje padirbėtų, kad susilauktume bent vieno paveikslo, tinkamo ir bažnyčioje pakabinti ir savo gyvenamus namus papuošti.
Literatūros apie savo tautos šventąjį beveik neturime. Neskaitant atskirų straipsnių laikraščiuose ir žurnaluose, yra pasirodžiusios tik dvi brošiūrėlės: viena A. Aleknos, išleista dar Lietuvoje, o kita S. Sužiedėlio, išleista Vokietijoje. Kadangi šie autoriai neturėjo galimybės pasinaudoti pagrindiniais istorijos šaltiniais, tai ir jų rašiniuose vis pasitaikydavo istorinių klaidų. Tik prieš porą metų prof. Z. Ivinskis mums pateikė maždaug 200 puslapių studiją, kruopščiai pasirausęs Vatikano archyvuose. Ši studija atnešė šiek tiek šviesos kai kuriuose neaiškiuose šv. Kazimiero gyvenimo klausimuose, bet šios šviesos dar toli gražu nepakanka, kad šventasis Lietuvos karalaitis atsistotų prieš mus toks, koks jis iš tikrųjų buvo.
Mes, lietuviai, šv. Kazimiero tautybe neturėtume abejoti, bet vis dėlto, kai iš kitur yra varoma propaganda už šventojo lenkiškumą, mūsų jaunimas nežino, kurios pusės klausyti. Bet kiekvienas objektyvus istorikas turi pripažinti, kad šv. Kazimiero gyslomis netekėjo nė lašelis lenkiško kraujo. Jo tėvas buvo tikras lietuvis, kilęs iš didžiųjų Lietuvos kunigaikščių dinastijos, o motina buvo austrė, Albrechto II duktė Elzbieta, Iš Habsburgų giminės. Kad jo tėvas, būdamas didysis Lietuvos kunigaikštis, drauge buvo ir Lenkijos karalius ir kad šventasis gimė Krokuvoje (1458 m.), neduoda jokio pagrindo manyti, kad jis buvęs bent dalinai lenkas. Ar šv. Kazimieras kalbėjęs lietuviškai, yra sunkesnis klausimas. Tačiau žinant, kad jo tėvas puikiai mokėjęs lietuvių kalbą ir kad šv. Kazimieras, kaip istorikai sako, buvęs labai gabus kalboms, galima manyti, kad jis buvo pramokęs ir lietuviškai.
–– Iki šiol knygose ir straipsniuose vis būdavo rašoma, kad šv. Kazimieras miręs Vilniuje, bet prof. Ivinskis savo minėtoje knygoje neabejodamas teigia, jog tai esanti klaida — šventasis yra miręs Gardine, tik palaidotas Vilniuje (1484 m.). Taip pat kai kas rašo, kad šioje karališkoje šeimoje buvę trylika vaikų, tačiau atrodo, kad buvę tik dvylika: šeši berniukai ir šešios mergaitės, kurių viena mirusi, dar maža būdama. Šv. Kazimieras buvęs antras iš eilės sūnus. Už jį vyresnis buvo Vladislovas, 1471 m. tapęs Čekijos karalium, o po šventojo mirties jam tekusi ir Vengrijos karalystė. Vyresnė už šv. Kazimierą buvo ir Jadvyga, ištekėjusi už Bavarijos kunigaikščio Jurgio. Ir visos kitos seserys ištekėjo už vokiečių kunigaikščių: Ona — už Pomeranijos kunigaikščio, Sofija —- už Brandenburgo markgrafo, Elzbieta — už Liegnitzo kunigaikščio ir Barbora — už Saksonijos kunigaikščio. Jaunesnieji šv. Kazimiero broliai taip pat pasipuošė garbės karūnomis: Aleksandras ir Zigmantas buvo Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai, Jonas Albrechtas buvo Lenkijos karalius, o jauniausias brolis Fridrichas buvo Krokuvos vyskupas ir Gniezno arkivyskupas, vėliau tapęs kardinolu.
Mūsų šventasis žemiškosios karūnos laisvai atsisakė, bet laimėjo dangiškąją, kuri ji daug aukščiau iškėlė už jo brolius. Dangiškoji karūna jau ir šioje žemėje paprastai yra labiau gerbiama ir ilgiau nepamirštama. Apie šventojo brolius ir seseris dabar tik istorikai tebekalba, o šv. Kazimieras yra gerbiamas ir pažįstamas viso katalikiškojo pasaulio. Jo broliai, buvę didieji Lietuvos kunigaikščiai, dabar jokios įtakos Lietuvai neturi, o šventasis tebėra ypatingas jos globėjas.
Prof. Ivinskis savo minėtoje studijoje sako, kad jam nepasisekė Vatikano archyvuose surasti šv. Kazimiero kanonizacijos bulos. Dėl to kai kurie, paskaitę jo knygą, pasako: “Turėjome vieną savo tautos šventąjį, o dabar ir to netekome!” Kai kurie abejoja, ar jis kada nors yra paskelbtas šventuoju, jeigu Vatikane nėra jo kanonizacijos bulos. Tačiau tokiems abejojimams nėra jokio pagrindo. Tai bulai žūti galėjo būti įvairių rimtų priežasčių. Pvz., ją galėjo pražudyti ir Lietuvos pasiuntiniai, veždamiesi iš Romos į Lietuvą. Ją galėjo pagrobti kareiviai garsaus Romos apiplėšimo metu 1527 m. (Sacco di Roma). Tada buvę daug brangenybių ir dokumentų iš Vatikano pagrobta ir sunaikinta.
Kad Kazimierą Bažnyčia paskelbė ir laiko šventuoju, ir be tos bulos turime pakankamai dokumentų. Dar nepraėjus nė dvidešimčiai metų nuo šv. Kazimiero mirties, popiežius specialia bula suteikia atlaidus tiems, kurie aplankys Vilniuje koplyčią, kurioje šventasis buvo palaidotas. Buloje yra rašoma ir apie stebuklus, įvykusius jo užtarimu. Lietuvos kunigaikščiai, šventojo broliai, rašė popiežiui ilgus laiškus, prašydami brolį paskelbti šventuoju už gilų jo tikėjimą ir nepaprastai kilnų gyvenimą. Panašius laiškus yra rašę ir Vilniaus pranciškonai, išvardindami jo heroiškas dorybes. Rašė ir Vilniaus vyskupas, papasakodamas apie šv. Kazimiero stebuklus ir prašydamas popiežių jį paskelbti šventuoju. Popiežius Leonas X pradėjo kanonizacijos bylą. Jis nusiuntė savo legatą vysk. Z. Ferreri į Vilnių surinkti žinias, viską smulkiai ištirti ir surašyti. Po savo studijų ir apklausinėjimų legatas parašė knygelę, vardu “Vita Beati Casimiri”, kurioje išskaičiuoja mūsų šventojo dorybes: teisingumą, santūrumą, skaistumą, dvasios tvirtybę, išmintį. Taip pat aprašo jo atgailos gyvenimą: vilkėjęs ašutinę, mąstęs apie Kristaus kančią, miegojęs ant plikos žemės, pasninkavęs, meldęsis prie uždarų bažnyčios durų. Taip pat kalba ir apie stebuklus, įvykusius po šventojo mirties.
Manoma, kad Leonas X, gavęs šias legato Ferreri žinias, kanonizavo Kazimierą 1521 m. pabaigoje. Kad nėra rasta šios kanonizacijos dokumentų, gal galima aiškinti ir taip, kad Leonas X mirė 1521 m. pabaigoje, todėl gal jis nespėjo visko kaip reikiant sutvarkyti, bet galėjo Kazimierą paskelbti šventuoju kokiu nors “greitesniu” būdu, nesilaikydamas visų oficialumų ir manydamas tai vėliau atlikti. Taip galima manyti, atsimenant, kad popiežiaus Klemenso VIII brevėje, kuria 1602 m. buvo atnaujintas šventojo kultas, yra sakoma, kad “popiežiaus Leono X jis buvo Įrašytas į šventųjų skaičių”. Klemensas VIII tokių žodžių į savo brevę nebūtų įrašęs, jeigu nebūtų buvęs tikras jų teisingumu, nes, kaip L. Pastorius savo garsioje popiežių istorijos knygoje sako, Klemensas VIII kanonizacijos procesus pravesdavo nepaprastu kruopštumu, todėl tokiame svarbiame dalyke negalėjo būti lengvapėdiškas. Taip pat šis popiežius labai gerai pažinojo visus Lietuvos reikalus, nes jis pats yra buvęs Lietuvoje prieš savo išrinkimą popiežium. Toliau, 1621 m., popiežius Paulius V paskelbia šv. Kazimiero kultą visai Bažnyčiai (iki šiol jis buvo apribotas tik Lietuvai ir Lenkijai), įrašydamas jo apeigas į mišiolą ir brevijorių. Todėl visi šie popiežių dokumentai yra daugiau negu pakankami išsklaidyti kiekvienam abejojimui, ar Kazimieras buvo Bažnyčios paskelbtas šventuoju.
Iš visko aiškiai matyti, kad Klemensas VIII papildė tas ceremonijas, kurių trūko ankstyvesnei kanonizacijai. Buvo Romoje pagaminta ir šventojo vėliava, kuri buvo nuvežta į Lietuvą. Vilniuje buvo atidarytas šventojo karstas. Po šimto dvidešimt metų jo kūnas rastas labai gerai išsilaikęs. Karste atrasta ir šv. Kazimiero labai mėgiama maldelė “Omni die dic Mariae”, kas rodo, kad jis buvęs labai uolus Marijos garbintojas.
Šv. Kazimiero kultas greitai paplito po visą pasauli, o ypač įsigalėjo Lietuvoje, kuri jį pasirinko ypatingu savo globėju. Jo galingą globą ji pajuto daugelį kartų. Taip pat ir Lietuvos skautai nuo pat savo įsikūrimo pradžios šv. Kazimierą pasirinko savo dangišku globėju, o prieš keletą metų popiežius jo globai pavedė visą Lietuvos jaunimą. Kazimiero šventas gyvenimas taip pat atrodo kontrastas. Jis gyveno apsuptas prabangos, nuo mažens buvo pratinamas siekti žemiškos garbės, bet prabanga ir žemiška garbė jo nesuviliojo. Karališką karūną jis išmainė į skaistumo leliją ir galvojo tik apie tą karūną, kurią galės dėvėti amžinai. Jo senelis Jogaila pusę savo amžiaus dar buvo pagonis, o anūkas jau suspėjo iškilti į altorių garbę. Žmogaus skridimo aukštyn negali sutrukdyti jokios aplinkybės, nors jos atrodytų ir sunkiausios; tereikia vieno dalyko — noro. To noro mūsų šventajam netrūko, todėl šiandien ir lenkiasi jam visas katalikiškas pasaulis. Prieš penkis šimtus metų jis išvydo pasaulį, trumpai sušvito lyg meteoras ir nuskrido. Nuskrido ten, kur gali geriau rūpintis savo mylima Tėvyne. Šie kazimieriniai metai gal mus labiau suartins su lietuvių tautos vieninteliu šventuoju, paskatins sekti jį dorybių keliu ir gal labiau priartins mūsų tautos laisvę.