Spausdinti

DR. JUOZAS PRUNSKIS

      Savo literatūrinę veiklą ji pradėjo laikraščiuose. Buvo viena iš redaktorių "London Mercury", bendradarbiavo laikraščiuose: "Sunday Times", "Manchester Guardian", "London Times". Kaip "London Times" korespondentė ji buvo nuvykusi į Maskvą. Parašė daug kūrinių radijo transliacijoms. Antrojo Pasaulinio karo metu vairavo greitosios pagalbos automobilį, kalbėdavo per radiją anglų ir prancūzų kalbomis, padėjo Niujorke suorganizuoti Jungtinių Tautų informacijų centrą.

      1930 metais ji ištekėjo už Kristoforo Fremantle, lordo Cottesloe sūnaus. Nuo 1946 m. apsigyveno Niujorke, įsijungdama į žymių laikraščių redakcijų kolektyvus: "New York Times", "Tomorrow", "Commonweal" ir 'Town and Country".

      Daug dirba ir literatūros srityje. Išvertė iš vokiečių kalbos knygą, vardu "Tikrasis šventųjų veidas", suredagavo dvi antologijas: "Bible Stories by Great Authors" ir "Mothers". Parašė gana didelio pasisekimo sulaukusį romaną "James and Joan" ir prancūzų kario, vėliau vienuoliu tapusio, Charles Foucauld biografiją, pavadintą "Desert Calling". Su kitais dviem literatais įsteigė naują katalikišką žurnalą "A. D.", apimantį įvairių šakų kultūrinį gyvenimą.

Jauna mahometonė

      Minėti oficialūs duomenys supažindina mus tik su viešuoju šios rašytojos gyvenimu, tačiau yra dar kitas įdomesnis vidaus gyvenimas. Jaunystėje ji buvo gyvo būdo mergytė: važinėjosi rogutėmis, jodinėjo arkliais, plaukiojo, žaidė tenisą, lankė, šokių pamokas, savo judrumu pralenkdama daugelį kitų to paties amžiaus vaikų. Ji domėjosi ir gilesniais kultūros dalykais. Ilgus metus susirašinėjo su airių poetu George William Russell.

      Vienu metu jos tėvai išnuomavo savo kaimynystėje turėtą namą rašytojui Marmaduke Pickthall. Nors jis buvo anglikonų bažnyčios pastoriaus sūnus, bet anksti jaunystėje tapo mahometonu ir tas idėjas pradėjo skleisti savo kaimynei, mūsų rašytojai, kuri tėvų namuose buvo išauginta anglikonų tikyboje. Jis išvertė beveik visą Koraną, išmokė ją mahometoniškų maldų, kurias ji turėjo kalbėti penkis kartus į dieną, pirma atlikdama ritualinius apsiplovimus. Pagaliau Pickthall nugabeno ją į mahometonų mečetę, kur ji buvo priimta į mahometonų tikybą. Motina jai nieko nesakė dėl tikybos pakeitimo, tačiau tėvas, praktikuojąs protestantas, buvo priešingas.

      Ji tebuvo 12 metų amžiaus, kai mirė tėvas, ir jos visas gyvenimas tada pasisuko kita kryptimi. Motina pasamdė prancūzų kalbos mokytoją, kad išmokytų dukterį prancūziškai. Taip pat ją siųsdavo pas katalikų kleboną mokytis lotyniškai.

      —    O kaip su tikyba? — paklausė klebonas.

      —    Galite ją padaryti katalike, jeigu pasiseks, — abejingai atsakė motina.

      Bemokydamas lotynų kalbos, klebonas nuo Cicerono ir Virgilijaus priėjo prie šv. Augustino raštų ir psalmių skaitymo. Jaunoji Anne bandė su klebonu ginčytis ir įrodinėti, kad mahometonų tikėjimas yra tobulesnis už katalikų. Tačiau klebonas jai parodė tas Korano vietas, kurių anas rašytojas jai nebuvo išvertęs, ir ji pamatė, kad Koranas, neva religiniais sumetimais, leidžia žudymą ir palaidą gyvenimą. Ji įsitikino, kad mahometonų tikėjimas yra tik nevykęs judaizmo ir krikščionybės mišinys. Ji pradėjo nuo jo nusigręžti.

Susidomėjimas katalikybe

      Lotynų kalba jai sekėsi. Už puikų lotynų kalbos mokėjimą ji gavo stipendiją Oksfordo universitete. Drauge ji pradėjo ruoštis tapti katalike. Kai apie tai sužinojo motina, labai perpyko. Romos bažnyčia jai atrodė netolerantiška ir žiauri. Ji pradėjo dukrai pasakoti apie Savanarolą, Galilėjų ir kitus panašius asmenis. Jai liepė skaityti Volterio raštus, kuriuose ypatingai žiauriai buvo šmeižiama Katalikų Bažnyčia. Tačiau mergaitei visa tai didelės įtakos nedarė. Ji motinai kartojo poeto Blake eilėraštį, kurio turinys maždaug taip lietuviškai skambėtų:

      — Tyčiokitės, tyčiokitės, Voltaire, Rousseau. Visa tai bus veltui — jūs beriate dulkes prieš vėją, ir vėjas jas neša atgal.

      Motina abi savo dukras siuntė į mokyklą, kur viešpatavo anglikoniška dvasia, nors sekmadieniais leido joms lankyti katalikų bažnyčią. Po metų visa šeima išvyko Prancūzijon. Anne tebenorėjo tapti katalike, kaip ir jos sesutė, kuri pirmiau drauge su ja buvo tapusi mahometone, o dabar buvo pamėgusi katalikybę. Bet motina buvo griežta. Ji iš mergaičių atėmė rožančius ir išsivežė jas į kelionę po Europą, prižiūrėdama, kad jos neužklystų į katalikų bažnyčias. Mergaitės jautėsi persekiojamos, beveik kankinės arba šventosios, todėl — labai svarbios. Jos turėjo progos susitikti su katalikėmis, kurios joms parūpindavo knygų, įvedančių į dvasinį gyvenimą. Tos draugės už jas ir su jomis melsdavosi.

      Motina taip savo dukra buvo susirūpinusi, kad net nusiuntė pas psichiatrą ištirti, dėl ko jai taip neišeina galvos toji katalikybė. Su psichiatru mergaitė buvo atvira. Jo kabinete net prasitarė, kad jeigu ji pamiltų kokį protestantą berniuką, gal tada užmirštų ir katalikybę. Ta mintis, atrodo, pasiekė ir motiną. Vieną vakarą ji išsiuntė jaunąją Anne į balių. Baliuje Anne susipažino su Kristoforu Fremantle ir jo sesute. Būdama Oksfordo universitete, Anne dar turėjo progų susitikti su Fremantle sesute ir su juo pačiu. Kartais ji suruošdavo priėmimų, į kuriuos pakviesdavo ir kun. R. Knox.

      Atostogų metu studentė Anne buvo išvažiavusi į kalnus slidinėti. Ten ji susižiedavo su Fremantle. Jo tėvai buvo labai nusistatę prieš katalikybę. Jie savo dukteriai, kuri buvo Raudonojo Kryžiaus gailestingoji sesuo, net karo metu neleido vykti į Prancūziją, kad ji ten netaptų katalike. Savaime aišku, kad juodu susituokė anglikonų bažnyčioje. Anne sako, kad jau tada ji buvo įsitikinusi, kada katalikybė yra tikrasis tikėjimas, o vis dėlto ji sąmoningai stovėjusi šalia Bažnyčios net 20 metų — nuo 13 iki 33 savo amžiaus metų.

      Gal čia daug įtakos darė ir jos motinos balsas, kuri vis prašė dar pasilikti anglikone ir duoti progos anglikonų bažnyčiai įrodyti savo tikrumą. Kas sekmadienį ji su savo artimaisiais eidavo į anglikonų pamaldas ir yra priėmusi net komuniją anglikonų arkivyskupo koplyčioje.

      Ištekėjusi ji buvo labai aktyvi: kandidatavo į parlamentą darbiečių partijos sąraše, rėmė draminius sąjūdžius, domėjosi menu ir buvo net... gimimų kontrolės sąjūdžio iždininkė. O vis dėlto, kaip ji pati rašo, visuomet jautė tai, ką Rabindranath Tagore sako savo veikale, vardu "Gitanjali":

      —    Aš noriu tik Tavęs, tik Tavęs, Viešpatie, lai kartoja tai mano širdis be galo. Visi troškimai, kurie išblaško mane dieną ir naktį, yra tušti ir dirbtiniai iki gelmių. Kaip audra vis ieško pabaigos ramume, kai ji visa jėga kerta prieš gamtos taiką, taip ir aš, nors savo maištingume pakylu prieš Tavo meilę, bet ir to mano maištingumo šauksmas yra: aš noriu Tavęs, tik Tavęs.

      Antrojo Pasaulinio karo metu ji gavo tarnybą britų ambasadoje Washingtone. Ten ji lankė anglikonų pamaldas ir ėjo prie jų sakramentų, bet sieloje kaskart labiau augo panieka tai bažnyčiai, kuri neturėjo tikro nusistatymo nuodėmės atžvilgiu, kuri leido karaliui Henrikui VIII persiskirti su savo žmona, kuri kartais tikėjo, kartais netikėjo Kristaus esimu Švenč. Sakramente. Drauge augo panieka ir tokiam jos pačios gyvenimui be ryžtingo apsisprendimo.

      Viename parengime Washingtone ji susipažino su kun. de Menasce. Jis geležine logika sugriovė jos argumentus dėl atidėliojimo pereiti į katalikų tikėjimą. Su ja sistemingai ir pagrindinai perėjo katalikybės tiesas ir supažindino ją su bažnytinėmis praktikomis. Dabar leiskime jai pačiai pasakotis:

      —    Didžiausia man mintis, bet kada žmogaus pasakyta (išskyrus Š. Raštą), buvo šv. Augustino tvirtinimas: "Dorybė yra meilės tvarkingumas". Bestudijuodama katekizmą ir bediskutuodama jį papunkčiui su tėvu de Menasce, aš įžvelgiau, kaip tvarkinga yra Dievo visata, pradedant atomu, baigiant angelu, ir kaip mūsų vienintelė laisvė yra pildyti Jo planą, mums toje tvarkoje paskirtą.

Galutinai suranda tiesą

      Pagaliau 1943 m. liepos mėn. 11d. ji tapo katalike. Tai prisimindama, ji kartojo Maurice Baring žodžius:

      —    Tai buvo veiksmas mano gyvenime, dėl kurio esu absoliučiai tikra, kad esu patenkinta.

      Jos vyras tą jos gyvenimo posūkį suprato, taip pat jį suprato ir vyro giminės. Savo tolimesnius pergyvenimus ji taip aprašo:

      —    Aš visada norėjau būti arti kitų žmonių. Įstojau į darbiečių partiją ir dirbau skurdžių rajone, besistengdama surasti tikrus santykius su žmonėmis. Tačiau aš tai radau ne balsavimų būdelėse ar rinkiminėse platformose, taip pat ne klinikose, bet stovėdama eilėje prie klausyklos. Mes ten esame vieningi, kur išsirikiuojame siekdami atgailos, patarimo ir išrišimo. Tačiau svarbiausia — aš radau tiesą. Didžią, neišvengiamą, amžiną tiesą: Dievas yra pasiekiamas mūsų proto. Aš išmokau sunaikinti tai, ką pirmiau klaidingai garbinau: gimimų kontrolę, eutanaziją, mirusiųjų deginimą. O tie trys dalykai, mūsų motinos mokymu, buvę "būtinybės" mąstančiam žmogui.

      Jos pasitikėjimas Katalikų Bažnyčia vis augo. Štai kaip ji apie tai rašo:

      —    Kai aš supratau, kad negaliu priartėti prie Dievo, jeigu nepildysiu Jo Dešimties įsakymų, taip pat supratau, kad tikroji Bažnyčia turi būti šventa.

      Šventumą ji rado Katalikų Bažnyčioje, o protestantizmas dabar jai išryškėjo visai kitokia šviesa:

      —    Aš pamačiau, kad reformacija yra baisus tikėjimo ir meilės iškreipimas. Tai yra pabaiga krikščioniškojo gyvenimo Anglijoje ir pradžia civilinių grumtynių, pasibaigusių materializmu.

      Iš pačių protestantų raštų ji įsitikino, kad katalikiškojo tikėjimo gynėjai, pvz.. Tomas More, Tomas Becket, buvo teisūs. Dabar ji ryžtingai šaukia:

      —    O kad žmonės nors akimirkai pilnai suprastų, ką tikrai reiškia priimti Kristų, kaip mūsų dvasios peną ir mūsų nesibaigiančio gyvenimo laidą! Stenkitės kasdieną nors kiek daugiau priklausyti Kristui.