Spausdinti

ALOYZAS BARONAS

      BUVO vidudienis. Didžiosios žydų tarybos nario Siracho žmona Serafija vaikščiojo po aukštu mūru apvestą kiemą ir galvojo apie visa, kas buvo paskutinę savaitę ir šios dienos rytą įvykę. Jos dešimties metų augintinė stovėjo prie tvoros ir plonu bei ištęstu balsu šaukė ant mūro vaikščiojančius balandžius. Serafija žiūrėjo į augintinę ir negalėjo atsikratyti minties, kad ateina kažkas baisaus ir neatidedamo. Ji žinojo, kad nuteisė Kristų ir dabar veda į Kalvarijos kalną.

      — Ne, argi taip tikrai įvyktų? — klausė ji savęs pusgarsiai, paskui nuėjo į terasą, atsigrįžo į dukterį ir vėl stovėjo pilna susirūpinimo ir nevilties. Duktė bėrė grūdus, ir balandžiai lengvai šoktelėdavo ties jos lengvais mostelėjimais. Duktė, balandžiai, vijokliai ant mūro sienų ir saulė, sklendžianti mūru ir žaidžianti vijoklių lapuos bei skardiniuos vartuos. O tik neseniai krito ledai. Kai ji ėjo iš teismo salės, kurioje nuteisė Kristų, ji lengvom šliurėm mynė ledų kruopeles kaip maną. Gi dar vakar Kristaus mokiniai buvo atsilankę, jie nenujautė nieko, juokavo ir džiaugėsi besiartinančiomis Velykomis. Didžiajai vakarienei Serafija atidavė jiems aukso taurę, kurią ji buvo pirkusi žydų šventovei nebereikalingų senienų išpardavime. Taurė buvo įdomi savo senumu, ir dabar, pamačiusi, kad ji reikalinga mokiniams, jiems ir atidavė. Dėl nuolatinio šelpimo, dėl nuolatinio rūpinimosi Kristum ir mokiniais jos vyras Sirachas buvo užsirūstinęs ir įmetęs ją į rūsį, bet draugų įkalbamas, greit paleido savo gražiąją žmoną. Vakar ji, pasikalbėjusi su mokiniais, buvo nuėjusi į viešbutį ir grįždama matė, kaip uždaryti tvarteliuose šoka avinėliai. Jie buvo gražūs ir šokinėjo jaunai ir linksmai, nes niekas jiems nebuvo pasakęs, kad jie čia buvo atvesti pardavimui ir Velykų stalui.

      Duktė vis stovėjo pamūry, ir ant jos rankų ir pečių nusileidinėjo balandžiai, ir ji juos švelniai stumdydavo ranka. O už mūro kiti namai ir kiemai. Stovėjo stori ir seni ir truputį palengvėję saulės spinduliuos, lūžtančiuos įvairiuose reikalinguose ir nereikalinguose išlenkimuose. Į šiaurę — Siono kalno skardis, medžiai gležnais liemenimis ir dideliuos daržuos retai stovintys namai, netokie masyvūs ir mažesni. Staiga Serafijai pasirodė, kad ji girdi triukšmą. Ji įsiklausė ir suprato, kad Nazarietis vedamas į bausmės vietą. Ji žvilgterėjo į vynuogynus, į alyvų krūmus, statų Siono kalno skardį, ir jai pasirodė, kad nieko baisiau nebegali būti už tą minutę, kurioje reiks visa tai palikt. Ir tie puošnūs rūmai, ir daržai, ir saulė virš miesto ir kalnų.

      — Labai negera mirti, — pasakė ji, ir staiga jai pasirodė, kad ji taip galvoja labai ilgai, kad čia negalima stovėt ir dairytis tada, kai žmogus miršta vienišas ir apleistas. Serafija įbėgo į rūmus, paėmė didelį ąsotį, įmetė į jį įvairių šaknelių ir užpylė vynu. Paėmus su šiomis stiprinančiomis šaknimis vyną, ji užsimetė ant pečių plačią vilnonę skarą ir išskubėjo į terasą. Čia sutikusi mergaitę, padavė jai balta skepetaite pridengtą ąsotėlį, ir abi išbėgo į gatvę. Serafija, nors ir ne jauna, bet vis iškiliai grakščiai išrodanti matrona, perbėgusi keletą gatvių, pasitiko iš lėto judančią minią. Tada Kristus buvo pirmą kartą parpuolęs, ir minia stovėjo aplink, stumdėsi dėl geresnės stebėjimo vietos, keikėsi ir grūdosi, norėdama viską geriau matyti. Senyvos moterys piktai mušė skepetomis arba plikomis rankomis per aukštesnių vyrų galvas, norėdamos, kad jie pasitrauktų ar pasilenktų. Kristaus artimieji, ne tokie veržlūs ir išvargę, stovėjo truputį atokiau nuo degančių smalsumu ir mirties troškuliu žydų ir vos galėjo matyti, kaip Kristus keliasi ir stumdomas tyliai dedasi kryžių. Minia norėjo būti ko arčiau Kristaus, spaudėsi artyn, ir Serafija ėjo aplink kitų stumdoma, paleidusi mergaitės ranką, kuri neatsiskyrė nuo jos tvirtai besilaikydama už jos mėlyno siausto, bet niekaip negalėjo prisiskverbti prie Kristaus. Nusiminusi Serafija vėl sugrįžo į savo namus ir sustojo terasoje.

      — Mama, kodėl mes ten ėjome, kur taip stumdėsi žmonės? — paklausė duktė. Serafija nieko neatsakė. Ji tik prisiminė visą Kristaus kelią nuo lopšio iki žygio į Jeruzalę, kurio metu ji kartu su kitais mėtė po kojų gėles, juostas ir skaras. Džiaugsmingi šūkavimai aidėjo senoj Jeruzalėj. Serafija negalėjo atsakyti augintinei, kodėl ten stumdosi minia, vedanti nužudyti žmogų, kurio gyvenimą ji visą laiką stebėjo ir laukė, kada jis padarys ką nors karališko ar stebinančio visą pasaulį. Ji nežinojo, ar daugiau mylėjo tą žmogų kaip įdomų artimą ir pažįstamą, ar kaip nuostabų stebukladarį, žydų tautos išgelbėtoją ir karalių. Visa dabar beprasminga. Kas iš to viso, kas buvo, jei Jis mirs? Serafija valandėlę klausė, kaip triukšmas artėjo jų namų link. Ji vėl galvojo, kad Jis daugiau negu žmogus. Bet ir ne Dievas, jei miršta. O augs kaip ir seniau vynuogynai, skraidys po kiemą karveliai, ji eis į aną viešbutį pasižiūrėti, kaip gyvena pavargėliai, bet niekada nesutiks Jo. Kas bepasakys, jog palaiminti tie, kurie liūdi, ir kas pakels luošus. Avių rinkoj kiekvienais metais prieš Velykas šoks avinėliai, paskui jie graudžiai verks, kai bus vežami piauti, ir skaudžiai tylės, kai bus piaunami. Ir visa eis kaip ir seniau, o Jo nebus. Išsiskirstys žvejai, išsivaikščios minios, nedalys duonos ir neseks paskui Jį aklieji, norėdami prisiliesti Jo drabužių. Liks tie patys Rymo kareiviai, gražūs, tvarkingi ir griežti. Žaliuos Alyvų kalnas, stovės Antonijos pilis ant kalvos iškyšulio prie šiaurės vakarų šventovės kalno kampo, vaikščios žmonės į Emmau, Joppe ir Betsura, niūksos Siono kalnas žaliai pilkas, ir kasdien moterys šnekės, semdamos iš Gikono šulinio vandenį, bet niekada Jis neateis prie jo. Buvo liūdna Serafijai, ir ji stovėjo kankinama nebesugrąžinamumo ir praeinamumo minties. Jos jaunystė praėjo gana paprastai. Ištekėjo labai vėlai, ir Sirachas, nors ir nebarė, bet ir nemylėjo jos. Ji stovėjo dabar bejėgė ką nors sugrąžinti ar pakeisti, ir jai atrodė, kad ir ji tokia pat maža ir smulki, kaip šalia jos stovinti mergaitė. Mergaitė, pažiūrėjus į susimąsčiusią motiną, tarė:

      — Mama, klausyk, jie pas mus ateina.

      Tikrai, triukšmas buvo čia pat už spindinčių vartų. Serafija valandėlę pagalvojo ir staiga pakėlė vyno ąsotėlį, padavė jį mergaitei, paėmė ją už rankos ir išvedė iš kiemo. Kryžiaus procesija ėjo pro pat jų vartus. Prieky jos ėjo maži berniukai, nešdami kankinimo įrankius. Serafija vėl ėmė skverbtis per minią, kuri nebuvo tanki, nes minia daugiau ėjo užpakalyje ir šonuose, o procesijos priekyje tebuvo tik paskiri žmonės. Budeliai norėjo ją sulaikyti, bet ji susimaišydavo su kitais žmonėmis, be to, ji buvo graži, ir sargybiniai minutę žiūrėjo į jos šviesų veidą po tamsiais plaukais ir į jos juodas ir spinduliuojančias akis, ir kai susigriebė ją sulaikyti, Serafija buvo tik per žingsnį nuo Kristaus, porą žingsnių atsilikusio nuo Kiriniečio, kuris, stambus ir nepatenkintas, vilko sunkų medį. Nors Kristus buvo prakaituotas, sukruvintas ir palinkęs, bet vis dar atrodė toks pat aukštas ir kruviname veide buvo tos pačios akys.

Dvi draugės

V. Valaičio nuotr.

 

      Ramios, atleidžiančios ir tokios geros, kad į jas negalima buvo pažvelgti. Serafija suklupo, nusitraukė nuo galvos skarą ir sušuko:

      — Leisk nušluostyti man mano Viešpaties veidą.

      Kristus kaire ranka paėmė švelnios vilnos skarą, nubraukė ja per veidą ir, abiem rankom suvyniojęs skepetą, grąžino Serafijai, kuri, pabučiavus ją, pasikišo po siaustu. Visa tai tetruko tik minutę, ir, šitokio drąsumo nustebinti, kareiviai ir minia sustojo. Gi Serafija paėmė iš mergaitės ąsotėlį vyno ir pakėlė, bet tuo laiku minia nežmoniška jėga pradėjo veržtis artyn — pažiūrėti, kas atsitiko. Minia pradėjo ūžti daugiau negu pirma, varantieji suprato, kad leido atsitikti kažkam neleistinam, ir todėl stipriai pastūmė Serafiją šalin ir dėl šito neleistino sustojimo ėmė mušti Kristų, nors ir jie žinojo, kad paduoti skarą nusišluostyti buvo senas paprotys. Budeliams ši procesija buvo darbas, ir jie norėjo kaip galima greičiau juo nusikratyti. Kiekvienas turėjo namuose savų rūpesčių.

      Serafija išsiveržė iš ją pradėjusios nešti minios ir grįžo namo. Namie ji išsitraukė skarą ir padėjo ją ant stalo. Ji metama truputį prasiskleidė. Virpančiom rankom išvyniojusi, šūktelėjo:

      —    Vera ikon — tikras paveikslas. Tikras.

      Serafija susijaudinus ir išsigandus apalpo, ir šalia jos su ąsotėliu rankoj ant grindų atsisėdo duktė, graudžiai raudodama.

      Procesijoje į Golgotą ėjo ir gerų žmonių. Serafijai grįžus į namus, vienas gerųjų, Siracho tolimas giminė Solomas, užėjo į Serafijos namus, ją atgaivino tuo pačiu vynu, kurį ji nešė Kristui. Ji atsigavusi parodė skarą ir pasakė:

      —    Dabar jau išsižadu visko už vieną šį Viešpaties atminimą.

      Išėjęs Solomas papasakojo tatai moterims, kurios irgi sugrįžo į Serafijos namus pasižiūrėti.

      —    Vera ikon — šūktelėjo viena.

      —    Tikras paveikslas.

      —    Tikras, kalbėjo jos viena paskui kitą, ir Serafija tą dieną gavo amžiną paveikslą bei naują ir amžiną vardą.

      Veronika padėjo skarą į skrynią ir kartu su kitomis moterimis išėjo į Kalvarijos kalną. Staiga Veronikai viskas pasirodė kitaip. Viskas pasidarė prasminga ir pilna. Ji išeidama pažiūrėjo į savo mergaitės akis ir pamatė Jo paveikslą, tokį mielą ir nekalto gerumo.

      Ir balandžiai linksmai skraidė viršum mūro, ir jie atrodė kaip miniatiūrinės paveikslo dalys. Dangus buvo tyras ir mėlynas. Ir Veronika toje platybėje ir gylyje matė Dievo paveikslą. Žalios palmės, ir vynuogynai, ir plaštakės didelės ir spalvotos, visos iš Dievo rankų. Ir kai vėliau sproginėjo kalnai ir griaustinis griaudė ir žybčiojo žaibai, mirus Kristui, Veronika ėjo namo, matydama visur Dievo paveikslą. Ir vėjuje, kuris judino palmes ir vynuogynus draskė žemėn, ir liūdnam ir pilkam danguje, kuriuo lėkė tamsūs debesys, ir blykčiojančiuos į savo lizdą lekiančių paukščių sparnuos — Veronika matė Dievo paveikslą. Ir kai grįžo namo, ji skarą paslėpė, nes ji kiekvienoj vietoj, kiekvienoj pėdoj ir saulės spindulio švytavime, ir žvaigždės degime, ir mėnulio spindesy Jordano upely bei aksominiam kipariso žiede, ir žalioj vejoj kalnų pepėdėse matė Dievo veidą ir girdėjo Jo žingsnius.

      Ir šventos moterys po Veronikos, buvusios Siracho žmonos Serafijos, mirties skarą iš jos paėmė ir paslėpė, kad ji išsilaikytų ilgus amžius kitiems žmonėms, kurie nemato Dievo nei tiksliausiam žvaigždžių kely, nei jūros spindėjime, nei amžinuose ir masiniuose kalnuose, ar mažam paukščio cieksėjime, bet kurie nori matyti, kurie ieško ko nors sunkiai įžiūrimo, nors skaroj atsimušusio paveikslo, užsimerkdami prieš didelį Dievo paveikslą: dangų, žemę, jūros dundesį ir nepabaigiamą dienų skubėjimą pro gyvenimą ir mirtį į atsikėlimą ir į kančios bei laiko pabaigą.

(Iš knygos “Valandos ir amžiai”)

Kas nebijo mirti, tas myli gyvenimą.

V. P u t v y s