Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1958m. 5 Gegužis

 
PATI svarbiausia organizacija yra šeima.
Kokios bus mūsų šeimos, tokia ir visuomenė. 
Tautos gerovė ir moralė priklauso nuo šeimos. 
Visos žmonijos ateitis yra šeimų rankose. 
Kiekvienos šeimos širdis yra motina.
Tiesa, kad vyras yra šeimos galva.
Bet ir galva priklauso nuo širdies plakimo. 
Šeimos veidas yra panašus į motinos veidą.
Iš vaikų elgesio gali pažinti jų motiną.
Motina yra šeimos gyvenimo termometras.
Ji saugoja namų židinį ir dvasinę ugnį.
Ji yra tikėjimo šviesos saugotoja šeimoje.
 

GEGUŽIO 13-OSIOS PROGA

Brangus Lietuvių Tautos Vaikai!

     YRA momentų, kuriais mums nesunku tarsi išeiti iš kūno, pamiršti mus skiriančius tolius ir dvasioje būti kartu. Mūsų tautos vaikų daugeliui yra lemta prieš savo norą būti toli nuo Lietuvos. Širdyse tačiau mes nuolatos nešiojamės meilę savo tautai ir tam kraštui, kuris yra jos nuo neatmenamų laikų. Nešiojamės ir skausmą dėl mūs tautos ir krašto dabartinio likimo. Savo tarpe tariamės, ką galime nuveikti jos gerui, žvalgomės, kas ateis jai pagalbon. Neapsipraskime su nelaime, o atsinaujinkime mintyse ir pasiryžime padaryti ką nors ypatingo tiesos, teisingumo ir žmogaus laisvės bei garbės pergalei.

     Dabar yra Marijos mėnuo, kuriame kas namuos, kas bažnyčioje kasdien pagarbinsime Švenčiausią Mariją. Tomis valandomis savaime prisiminsime mūsų gyventą jaukumą Marijos Žemėje — mūsų tėvynėje Lietuvoje, prisiminsime jos šiandieninę nelaimę. Po sunkia žudynių ir vergijos našta mūs tėvynė yra pavargus. Pavargusi, tačiau gyva, kovojanti, pasiryžusi toliau kovoti ir neprarandanti vilties pernešti nelaimę.

     Sunkiau yra kentėti, negu kenčiančiam padėti ar pareikšti užuojautos. Visiems tačiau yra paguoda matyti daugelio pastangas padėti savo tautai. Daugelio malda už tautą yra kasdieninė. Nemaža tokių, kurie atiduoda visą savo uždarbį, kad palengvintų savųjų vargą Lietuvoje ar Sibire. Mūsų veikėjai nepraranda energijos ir tikisi, kad paskui juos ton pačion kovon ateis jaunimas...

     Gegužio 13-ąją prieš eilę metų esame pasiskyrę ypatinga maldos ir atgailos diena už mūsų tautą.Be abejo, yra didesnė ir svarbesnė pareiga tinkamai saugoti Bažnyčios įsakytas maldos ir atgailos dienas — Adventą, Gavėnią ir kt. Tačiau mūsų pačių pasirinktoji diena yra taip pat didelės vertės, nes ji mus visus sujungia tuo pačiu jausmu, viena intencija. Tai yra visų mūsų tarsi vienu balsu kreipimasis į dangų. Padarykime ją visų vienos intencijos ir vieno jausmo maldos ir atgailos diena.

     Nedėl ko kito, o kad geriau suprastume, kaip geriau galima pasiekti, ko visi trokštame, šia pačia proga pravartu yra pažvelgti į viso pasaulio dvasią ir reikalus, su kuriais neišskiriamai yra sujungtas ir mūsų tautos likimas. Gerai įsižiūrėkime ir įsimąstykime, kaip mūsų akivaizdoje veikia Dievas ir piktoji dvasia. Paklydęs žmogus be piktosios dvasios pagalbos nedaug blogo padaro. O kur savo vadovybėn žmones paima piktoji dvasia, ten gema sistemos ir sąjūdžiai, pilni veidmainiškumo, žiaurūs žmogui, pilni paniekos visokiai dieviškai tvarkai.

Skaityti daugiau:

KAN. JUOZAS TUMAS - VAIŽGANTAS

Kan. Juozas Tumas — Vaižgantas

(1869. IX. 8 — 1933. IV. 29)

     KAN. JUOZAS TUMAS - VAIŽGANTAS yra viena šviesiausių mūsų tautos asmenybių. Balandžio mėn. 29 d. suėjo lygiai 25 metai nuo jo mirties. Šiais metais visos lietuviu kolonijos mini šio mūsų žymaus rašytojo, publicisto ir visuomenininko sukaktį. Minėdami savo tautos didžiuosius žmones, mes prisimename jų gyvenimą, jų veiklos metodus ir stengiamės iš jų pasimokyti. Iš Vaižganto galime labai daug pasimokyti, gyvendami labai panašiose sąlygose kaip ir jis. Jis gyveno ir dirbo tais laikais, kada Lietuva buvo rusų prislėgta ir persekiojama. Jis buvo tikras tremtinys — nuolat kilnojamas iš vienos vietos į kitą tų žmonių, kuriems nepatiko lietuviška veikla. Bet Vaižgantas niekados nenusiminė, niekad rankų nenuleido, jis dirbo, švietė savo tautą ir jungė visų pažiūrų lietuvius į bendrą tautos laisvinimo darbą. Ir šių dienų kovoje mūsų vienybė yra vienintelė pasisekimo sąlyga.

ATGAILOS DVASIA

KUN. P. CELIEŠIUS

IEKVIENAS mūsų siekiame gerbūvio, nors ir ne kiekvienas jį vienodai suprantame. Gerbūvio samprata įvairuoja pagal žmogaus pasirinktųjų vertybių įvairumą. Vieni vertybių pagrindan deda kūno malonumus ir siekia jų realizavimo, kiti aukščiausia vertybe laiko medžiaginį telkimą. Tokiems ekonominis momentas apsprendžia žmogiškosios būties sąrangos interpretavimą. Treti vertybių skalėje daugiausia akcentuoja meninį žmogaus pasireiškimą. Anot jų — menas yra žmonijos kultūros rodyklė. Dar kiti pirmon vieton stato mokslo sritį, nes tik mokslas apima visas kitas sritis ir laiduoja jų pažangą. Mokslas tobulina ekonominę sritį ir per ją teikia žmogui visokeriopo gerbūvio. Visos minėtos vertybės ribojasi žemiškojo žmogaus gyvenimo gerbūviu. Tačiau žmogiškoji būtis neišsisemia vien žemiškuoju jo gyvenimu. Peržengus šio gyvenimo slenkstį, ji pratęsiama amžinybėn. Dėl to ir minėtoji vertybių skalė būtų pažeista, jeigu mes jos neatbaigtume aukščiausiąja — dvasinės srities vertybe. Dėl to, ir siekiant žmogaus gerbūvio, nepakanka akcentuoti vieną kurią vertybę, bet reikia domėtis visa žmogaus būties sąranga.

     Teisingai jau Hegelis įžvelgė, kad būtis yra dialektiška, tai reiškia, kad ji vystosi priešingybėmis. Tas pats dėsnis pastebimas ir žmogiškosios būties sąrangoje. Konkretizuojant minėtąjį teigimą, žvelkime į žemiškojo žmogaus gyvenimo gerbūvį. Kuo mes daugiau žmogui pataikaujame ir jo gyvenimą lengviname, tuo daugiau jį lepiname, darome neatsparų griaunančioms aplinkos įtakoms: klimato ir oro pasikeitimams, užkrečiamų ligų pavojams. Žmogus, kuris pertekęs žemišku gerbūviu, per mažai dirba ir per daug ilsisi, atrofuoja savo raumenis, darosi ištižęs, nutunka, sugadina savo kepenis, širdį, sutrumpina savo gyvenimą. Laukinio žmogaus, kuris labai primityviai gyvena, akys geresnės, dantys stipresni, širdis tvirtesnė, muskulai pajėgesni ir amžius ilgesnis. Kuo žmogus civilizacijos įtakoje daugiau sau gyvenimą lengvina, tuo daugiau jis sau kenkia. Tai tinka ne tiktai pavieniams individams, bet taip pat šeimoms, bendruomenėms ir net tautoms. Luksusinis gyvenimas daugelį tautų išbraukė iš egzistuojančiųjų skaičiaus. Jų vietą užėmė atėjusios laukinės tautos. Ir priešingai, kurie žmonės gyvena sunkiai kovodami už savo buitį, tie yra aplinkos įtakoms atsparesni. Kietas valgis užgrūdina dantis, sunkus darbas išugdo stiprius raumenis, pasninkinis valgis sustiprina vidurius, šalto vandens dušas ir basom kojom po rasas ir net šaltą žemę vaikščiojimas išugdo žmogaus organizme atsparumą prieš slogas ir persišaldymus. Kalnų gyventojai, nuolat laipiodami kalnais, užuot sugadinę savo širdį, paveldi stiprią širdį ir tuo atžvilgiu yra daug sveikesni už lygumų gyventojus. Gyvulių gyvenimo stebėjimas taip pat patvirtina mūsų čia iškeltą tezę. Gyvuliai, kovodami su gamtos šiurkštumu ir kieta aplinka, yra atsparesni ir sveikesni už naminius gyvulius. Lauke laisvam ore skrajojęs paukštis arba miškų žvėris yra normalesnis ir gražesnis už tuos, kurie narvuose laikomi, visa kuo aprūpinami ir be pavojų gyvena. Jie suskursta ne dėl to, kad jiems būtų per maža šilimos, oro ar maisto, bet dėl to, kad jie išlempa, atrofuojasi, ir jų gyvenimas pasisuka išnykimo kryptimi. Vargas ir kieta aplinka užgrūdina ne tiktai gyvulį, bet ir žmogų.

Skaityti daugiau:

MUSULMONAI GARBINA MARIJĄ

J. ŪBA


Krikščionys labai stebėjosi, kad Afrikoje, Indijoje ir visur, kur tik būdavo atvežama Fatimos Dievo Motinos Mergelės Marijos statula, didžiausios minios musulmonų (mahometonų) entuziastingai Ją pasitikdavo. Dar daugiau: jie skaitlingai atvykdavo į Marijos garbei ruošiamas pamaldas, leisdavo religines procesijas ir net pamaldas prieš jų moskes (maldos namus), ko kitokiais atvejais niekada nebūdavo. Pvz., Mozambigue mieste (Afrikoje) musulmonai pradėjo krikštytis, vos tik ten atvyko Fatimos Dievo Motinos statula. O juk gerai žinoma, kad musulmonus, lygiai kaip ir žydus, atversti į krikščionybę yra labai sunku.

     Musulmonų religija atsirado septintame šimtmetyje po Kristaus gimimo. Tai bene didžiausia religija po krikščionybės. Religijos įsteigėjas Mahometas į savo mokslą įpynė daugelį krikščionybės ir judaizmo elementų, atmiešdamas juos ypatingais arabų papročiais. Mahometonai pasižymi ypatingu dievotumu, krikščionybės nekentimu ir kovingumu. Visa to dėka mūsų Bažnyčia Šiaurės Afrikoje patyrė nepaprastai didelių nuostolių. Savo laiku musulmonai buvo įsiveržę ir į Europą. Tenka konstatuoti faktą, kad daugelis erezijų per tą laiką sunyko, ypač išmirus jų steigėjams. Mahometonų erezija tačiau jau beveik trylika šimtmečių tebėra pastovi, nesikeičia, nesilpsta ir pastaraisiais laikais vėl pradeda liepsnoti padidinta neapykanta krikščioniškiems Vakarams.

     Tik pačiu paskutiniu metu, kai tik atkeliauja kur į mahometonų kraštą Marijos statula, prasideda pirmieji fermentacijos reiškiniai mahometonų tarpe.

Kur visa to paslaptis?

     Koranas, musulmonų šventasis raštas, daug kartų mini Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Ypatingai įdomu, kad Koranas tiki Jos Nekaltu Prasidėjimu. Korano trečiasis skyrius išveda Marijos šeimos genealogiją iki Abraomo, Nojaus ir net Adomo. Kai tyrinėtojai palygina Marijos gimimo aprašymą su tolygiu aprašymu apokrifinėje Evangelijoje, gauna įspūdį, kad Mahometas, rašydamas Koraną, naudojosi šiuo šaltiniu. Abi knygos vienodai nupasakoja Marijos motinos senyvą amžių ir jos visišką nevaisingumą. Kada vis dėl to ji pradėjo Mariją, Korano žodžiais, Marijos motina tarė: "Viešpatie, aš aukoju ir pašvenčiu Tau tai, kas jau dabar yra manyje. Priimk tai iš manęs". Kai Marija gimė, jos motina sako: "Aš pavedu ją su visais iš jos gimstančiais Tavo globai. Viešpatie, prieš šėtoną!" Korano keturiasdešimt pirmame skyriuje yra taip pat žymių, kad Mahometas naudojosi ir Šv. Luko evangelija. Pagal Koraną, kai Šv. Juozapas paklausė Marijos, kaip ji pradėjo Jėzų "be tėvo", Marija jam atsakiusi: "Ar nežinai, kad kai Dievas sutvėrė kviečius, Jam nereikėjo kviečių sėklų ir jog Dievas savo galia padarė, kad medžiai užaugo be lietaus? Dievui užtenka tik tarti "tebūnie", ir viskas įvyksta".

Skaityti daugiau:

KRIKŠČIONYBĖS KELIAS LIETUVON (I)

ZENONAS IVINSKIS

I. Kokiu būdu lietuviai susitiko su Kristaus mokslu

IEKVIENA tauta savaip susitiko su krikščionybe. Istorijos šimtmečiais yra labai įdomu stebėti, kaip įvairiuose kraštuose Evangelija atėjo skirtingu laiku ir vis ne tose pačiose aplinkybėse. Kai, pvz., Vidurio Europos Germanų tautos uolių airių ir škotų misijonierių buvo perkeičiamos Kristaus Pasiuntinybės dvasioje, Pabaltijo plotams dar nebuvo atėjusi, kalbant šv. Povilo žodžiais, tikra "laiko pilnybė". Lietuvių giminėse iki pat XIII amžiaus pradžios pagoniškasis gamtos ir jos reiškinių garbinimas dar buvo stipriai apvaldęs visą žmogaus prigimtį. Nuo didžiojo Vidurio Europos apaštalo šv. Bonifaco pasirodymo turėjo praeiti dar beveik pusė tūkstančio metų, iki Lietuva buvo pradėta ženklinti Kryžiaus antspaudu. O tada jau buvo pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo laikai.

     Buvo susidėję daug įvairių priežasčių, kodėl lietuviai taip ilgai pasiliko gamtos reiškinių garbinimo vergai, sustingę savo pagonybėje. Bet, antra vertus, reikia stebėtis tais septyniais Lietuvos Bažnyčios istorijos šimtmečiais. Faktai parodys, kaip lietuviai, pažinę Kristaus mokslo šviesą, prie jos labai stipriai prisirišo. Prieš persekiojimus jie mokės tiesiog užsispyrusiai ginti savo tikėjimą. Ar galėjo tikėtis Gedimino ir Kęstučio laikų kryžiuočiai, kurie Lietuvą savo žygiais ištisas generacijas teriojo, jog tas kraštas taps Rūpintojėlių ir Kryžių šalimi, Marijos žeme. Šventąja Lietuva, kur daugelį žmogaus gyvenimo žygių sups tik lietuviams charakteringos maldos ir giesmės! Vokiečių ordino riteriai, kurie klaidingu būdu krikštą kardu bruko, pirmieji atsimetė nuo Romos, t. y. nuo lotyniškojo kryžiaus, ir priėmė Liuterio mokslą, o lietuviai ir toliau pasiliko ištikimi popiežiui katalikai.

     Yra aišku, kad lietuvių tauta, savo nusistatymu gana konservatyvi, užsidariusi tarp pelkių ir miškų, nuo išorinių įtakų kietai užsiskleidusi savo senomis pagonybės formomis, buvo nepaprastai suvėlavusi laiku užmegzti platesnį ryšį su krikščionybe. Buvo tragiška, kad X-tojo amžiaus galo misijonierių bandymai nepasisekė. Kankinio mirtimi senprūsių žemėje buvo miręs (997 m.) Prahos arkivyskupas Adalbertas — Vaitiekus, pasiryžęs atversti prūsus. Panašaus likimo prie lietuvių žemės ribos po dvylikos metų sulaukė su savo aštuoniolika palydovų šv. Brunonas, šv. Romualdo mokinys ir imperatoriaus Henriko II giminaitis. Tokie iš toli atsitiktinai atvykstą misijonieriai negalėjo turėti pasisekimo, kai arti nebuvo tvirto krikščionybės centro, kuris būtų galėjęs veikliai paremti krikščioniškos misijos darbą Lietuvoje. Kaimyninės rusų ir lenkų valstybės tada buvo stipriai politiškai susiskaldžiusios. Tad jos negalėjo būti lietuviams krikščionybės plėtimo židiniais. Dėl šitų priežasčių Nemuno plotai nepaprastai suvėlavo užmegzti platesnį ryšį su krikščionybe. Iš vėlesnių dėstymų paaiškės, kad toks vėlyvas susitikimas su Evangelija atnešė tam tikrą pavojų ir skaudžių nuostolių tautine bei kultūrine prasme.

     Nepriklausomos Lietuvos laikais nekartą būdavo teisingai atkreipiamas dėmesys, kad lietuvių tautai normaliai išsivystyti ir tautiškai sustiprėti dideliu kultūriniu stabdžiu yra buvęs spaudos draudimas, trukęs 40 metų. Lietuviams buvo tikrai didelė kultūrinė spraga, kad buvo priversti slapta užsienyje spausdintis knygas kaip tik savo tautinio atgimimo ir brendimo metu ir neturėjo laisvės Lietuvoje leisti laikraščių. Tačiau nepalyginamai didesnis kultūrinis stabdis tautai yra buvęs tas nuostabiai ilgas įsikibimas į jau atgyventos pagonybės prietarus ir tikėjimus.

Skaityti daugiau:

RELIGIJA IR VALSTYBĖS FORMA

J. KIDYKAS, S. J.

RA RELIGIJOS formų aiškiai susijusių su ypatinga valstybine santvarka, pvz., kaizerinės Japonijos šintoizmas, įvairūs senovės Babilono, Egipto kultai ir ypač ciesorių garbinimas vėlyvesnėje Romos imperijoje. Tokioms religijoms revoliuciniai valdžios pakitimai paprastai suduoda mirtiną smūgį.

     Krikščionybė iš pat pradžių nesusirišo su jokia valstybine forma, nors ji, religiniais sumetimais, labai pripažįsta valstybės autoritetą ir iš visų krikščionių reikalauja gerbti ir klausyti teisėtos valdžios. Katalikų Bažnyčia aiškiai pasisako, iš principo esanti visiškai indiferentiška bet kuriai valstybinei formai. Prancūzijoje, nuvertus imperatorius, dauguma katalikų manė turį likti absoliučiai ištikimi karališkajai dinastijai ir todėl jokiu būdu negalį bendradarbiauti su naująja respublika. Tai labai neigiamai atsiliepė į respublikos santykius su katalikų religija. Ir Prancūzijos kardinolai ir Leonas XIII įspėjo katalikus nešnairuoti į demokratišką valstybės santvarką, kadangi paskirų valstybių valdžios forma pareina nuo istorinės jų raidos ir todėl jos gali keistis istorijos būvyje (Au millieu des sollicitudes", 1892. II. 16).

     Kaip dauguma religijų, taip ir krikščioniškoji esamosios valstybinės formos ir jos teisėtos valdžios atžvilgiu užima konservatyvią poziciją. Todėl nėra ko stebėtis, kad monarchiški valdovai visada stengėsi turėti religiją savo sąjungininke. Bet paleistas šūkis, kad "sostas ir altorius yra neišskiriami", labai pakenkė religijos orumui, nes ją nužemino iki panaktinio, daugiau ar mažiau vykusio rėžimo, sargo ir panaudojo pridengti neišmintingiems ir net nepateisinamiems valdžios darbams.

     Jau nuo Konstantino Didžiojo ir ypač nuo Justinijono laikų ciesoriai labai aiškiai stengėsi katalikiškąją religiją padaryti garbinga valstybės tarnaite. Prieš tas pastangas visų pirma protestavo Romos vyskupai, asketų ir vienuolių bendruomenės, kurie jokiu būdu nenorėjo žvilgančios valstybinės bažnyčios, o norėjo turėti nuo valstybinių interesų atsietą Bažnyčią bei religinio gyvenimo formą. Tokie pat, iš dalies, labai žalingi religijai polinkiai išnaudoti ją savo reikalams pasireiškė ir naujųjų laikų monarchijose. Kad prancūzų revoliucijos neapykanta lygiai smogė Bažnyčiai, kaip ir karaliui, tai atsitiko todėl, kad aukštoji dvasiškija norėjo apginti nuo iškylančio viduriniojo luomo pasikėsinimų labai nepopuliarias savo privilegijas, o absoliutus valdovas, jausdamasis religijos ginamas ir saugus, nepravedė verkiamai reikalingų reformų.

Skaityti daugiau:

DORUMAS

PRANAS JOGA

Sąvoka

     Dorumo sąvoka žmogui yra prigimta. Žmogaus laisvi veiksmai yra palenkti aukštesniam tikslui. Ne kuris vienas veiksmas, bet visi padaro žmogų geru ar blogu. Dorumas žmogų persunkia iki jo gelmių ir įprasmina žmogaus gyvenimą, kuris yra nukreiptas į amžinybę ir pilnutinį atbaigimą.

     Biologiniai žmogaus veiksmai nepriklauso jo doroviniams veiksmams iki jie veikia be žmogaus valios, pvz.: miegas, alkis, troškulys.

     Kas yra gėris? į šį klausimą gali būti keletas atsakymų.

     a.    Ontologinis gėris — vidujinė daikto vertė jo tobulumo atžvilgiu, pvz.: augalas bus vertingesnis negu akmuo, nes jis tobulesnis.

     b.    Fizinis gėris, kaip pvz.: gera sveikata, geras sportininkas.

     c.    Dorovinis gėris svarsto ne vien žmogaus kokybę, bet visą žmogų, jo esmę, intelektą, laisvą valią paskutiniojo tikslo — amžinybės šviesoje.

     Iš kur atsiranda dorumo sąvoka? Žmogus iš prigimties jaučia, kas yra dora ir kas neleistina. Šio jausmo negalima išaiškinti logikos dėsniais ar fizikos mokslu. Kiekvienas žmogus jaučia, kad yra įstatymai, kurių jis neprivalo peržengti. Iš kur tie nerašyti įstatymai?

     Materialistai aiškina, kad tai yra paprasti gamtos nuostatai. Tačiau tai netiesa. Jei žmogus peržengtų tik gamtos įstatymus, tai jis nejaustų jokio nusikaltimo ir atsakomingumo. Gyvenimo tikrovė rodo visai ką kita. Tada lieka vienas atsakymas — dorovinius įstatymus davė aukštesnė būtybė — Dievas.

Skaityti daugiau:

MOTINOS VAIDMUO ŠEIMOJE

JONAS MIŠKINIS

IEKVIENA motina dažnai savęs klausia, kas reikia daryti, kad jos šeima būtų laimingesnė, kad joje būtų daugiau džiaugsmo, šeimyniškos šilimos, kad tėvai ir vaikai būtų vieni kitais patenkinti. Kiekviena motina nori, kad jos šeima būtų ideali.

     Jau visiems yra pakankamai aišku, kad ne turtai neša šeimoms laimę ir santaiką. Turtas yra tik menkutė priemonė, bet nuo jo šeimos laimė nepriklauso, nes ir labai turtingose šeimose dažnai nėra džiaugsmo, o vargingai gyvenančiose šeimose kartais gali pastebėti linksmus ir patenkintus veidus. Labiausiai šeimoms yra reikalinga suprasti moterystės tikslą ir jo, nesibijant jokių aukų, siekti. Motina ir tėvas yra iškilmingai pasižadėję ir prisiekę to tikslo siekti drauge.

     Daugeliui moterystės tikslas yra aiškus: tai yra vaikų auklėjimas ir šeimos gerovė. Bet kartais labai sunku suprasti, kaip to tikslo siekti. Žinoma, to tikslo pasiekimas priklauso nuo abiejų: ir nuo vyro ir nuo žmonos. Vyras šeimoje turi labai svarbias ir atsakingas pareigas. Jis gali savo elgesiu sudaryti tinkamas sąlygas bujoti laimei šeimoje, bet gali būti ir laimės augimo stabdis. Tačiau šiame straipsnelyje, motinos dienos proga, norėtume daugiau atkreipti dėmesį į motinos ir žmonos pareigas šeimoje. Tam tikra prasme, ji yra šeimoje visagalė, ji gali ir vyrą pakreipti tinkama kryptimi, jeigu tik tvirtai ir protingai to sieks. Ji turi stengtis šeimoje palaikyti gerą ir giedrią nuotaiką. Turi labai aiškiai suprasti ir įsitikinti, kad barniais ir piktumu nieko nepasieks, o linksmas, nuoširdus žodis ir meilės šypsnis sutirpdo net ir kiečiausius ledus.

     Nuolat mes matome tokius gyvenimo pavyzdžius: pora susituokia iš didžiausios meilės, kuri, atrodo, niekad neužges, bet štai po vienų kitų metų įvyksta toje šeimoje lūžis — skiriasi. Kokia galėtų būti tokio greito pasikeitimo priežastis, dėl ko toji karšta meilė taip greitai atšalo? Stebint tokias šeimas, tuoj peršasi išvada, kad kūniškos meilės nepakanka, nes ji labai greitai perdega ir užgęsta. Meilė turi būti tobulesnė, tarp vyro ir žmonos turi būti dvasiniai ryšiai, nes tik jie yra pastovūs. Jeigu meilė bus gerai suprasta, jeigu ji remsis ne kūnu, o dvasia, tai po pirmųjų vedybinio gyvenimo metų arba po pirmojo kūdikio ji nepasibaigs ir neužges.

Skaityti daugiau:

LAIMINGIAUSIA MOKSLININKO DIENA

DR. JUOZAS PRUNSKIS

US VISADA domina mokslo žmonių gyvenimas. Tikrai susidomėjimo vertas yra mokslininkas Ben W. Palmer, žymus teisininkas, konstitucinės teisės specialistas ir daugelio veikalų autorius. Šv. Tomo kolegija jam suteikė garbės daktaro vardą, o Notre Dame universiteto alumnai prieš keletą metų ypatingu būdu pagerbė šį labai daug civiliniame ir kultūriniame gyvenime nusipelniusį asmenį.

     Jis gimė 1889 metais. Tėvas ruošėsi būti baptistų dvasiškiu, o motina buvo episkopale. Jie stengėsi sūnų kuo geriausiai išmokslinti, leisdami į Minnesotos universitetą, kurį jis labai sėkmingai baigė, gaudamas teisių magistro laipsnį, o kitais metais jau buvo pakviestas dėstyti politinės ekonomijos mokslus. Susipažinęs su savo buvusio profesoriaus sekretore, ją vedė. Čia jam teko susidurti su nauja tikybine problema, nes žmona buvo katalikė.

Jo pasaulėžiūra

     Kokio tikėjimo jis pats buvo, nelengva pasakyti. Jų šeimoje religinės pažiūros buvo labai maišytos: sesuo priklausė Krikščioniškojo Mokslo (Christian Science) sektai, vienas brolis buvo episkopalas, kitas glaudėsi tai prie presbiterionų, tai prie kongregacionalistų. Straipsnyje, apibūdinančiame savo pasaulėžiūrą, Ben Palmer pasakojasi, kad jis vis dėlto tikėjęs Dievą ir net Kristaus dievybę. Visatoje jis įžvelgė tvarką ir žinojo, kad turi būti visa ko Pirmoji Priežastis. Kristaus istorinis buvimas jam atrodė geriau pagrįstas, negu Aleksandro Didžiojo ar Cezario. Pripažindamas Kristaus asmenybės taurumą ir žinodamas, kad Kristus save laikė Dievo Sūnumi, jis tai priėmė kaip tiesą, dar patvirtintą kankinių krauju.

     Religija jam buvo vidujinis grožis, tik jisai galvojo, kad visos religijos yra maždaug vienodai geros, nors pats dažniausiai - užsukdavo į episkopalų bažnyčią. Jis tikėjo, kad Kristus įsteigė Bažnyčią, tačiau jam atrodė, kad tikroji Bažnyčia buvo sugedusi, todėl buvo reikalinga reformacija, protestantizmas, kad ją atnaujintų ir atgaivintų. Jam net atrodė, kad reformacija išlaisvino žmogaus mintį iš bažnytinio despotizmo. Tas išlaisvinimas vyko drauge su dabartinio mokslo kilimu, o gal net buvo jo išvada. Mokslą jis laikė žmogaus proto, išsilaisvinusio iš "prietarų", vaisiumi.

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

Juozas Vaišnys, S. J.

MERRY ANDREW

     Graži, švelni, simpatiška ir sentimentali komedija, kurioje svarbiausi veikėjai yra trys: Danny Kaye, Pier Angeli ir išdresiruota šimpanziukė. Danny Kaye duoda filmui gražaus humoro, Pier Angeli — romantiško švelnumo, o beždžioniukė atlieka tokius veiksmus, kuriuose žmogus nebūtų įspūdingas. Manome, kad filmas tikrai patiks ir neperdaug rimtiems suaugusiems ir normaliems vaikams.

     Danny Kaye vaizduoja anglų pradžios mokyklos mokytoją, užimantį ir suįdominantį vaikus linksmais šokiais ir žaidimais. Jo tėvas, mokyklos inspektorius (Noel Purcell), yra labai nepatenkintas ir bara sūnų, kad jis leidžiąs vaikams mokykloje triukšmauti ir nemokąs palaikyti drausmės. Sūnus jam aiškina, kad tokiu būdu jis daugiau pasiekia ir geriau vaikus išmoko net labai nuobodžių dalykų. Tėvas vis tiek nenori su tuo sutikti ir išsiunčia jį ieškoti kažkur griuvėsiuose pražuvusios brangios statulėlės.

     Danny landžioja po urvus ir griuvėsius, ieškodamas statulėlės. Taip jam viename urve besikrapštant, atsiranda viršuje skylė, ir jis išlenda į šviesą. Bet sustingsta iš išgąsčio, kai pasijunta esąs tarp urzgiančių liūtų cirko narve. Mat, kai jis darbavosi urve, ten atkeliavo cirkas ir pasistatė palapines. Savo ramia laikysena Danny išvengė liūtų nasrų, bet pateko į kitas, gal dar nemalonesnes pinkles — įsimylėjo gražią ir simpatišką cirko akrobatę (Pier Angeli), nors jau buvo susižiedavęs su kita (Patricia Cutts). Akrobatė Pier Angeli buvo labai susidraugavus su dresiruota cirko šimpanziukė. Dabar užsimezgė įdomi draugystė tarp visų trijų. Danny Kaye įvairiose situacijose ir cirko pasirodymuose skaniai prijuokina žiūrovus. Veiksmas vyksta kartais linksmai, kartais liūdnai, nes jo mintyse visuomet ta simpatiška akrobatė, kurią jis daug labiau myli už savo sužieduotinę.

     Pagaliau šimpanziukė atsitiktinai suranda statulėlę, ir jos abidvi su Pier Angeli nuneša ją nuliūdusiam Danny Kaye. Pabaiga aiški ir suprantama — jis atsisako savo buvusios sužieduotinės ir laimi gražiąją Pier Angeli. (A-I)

THE YOUNG LIONS

     Dvi valandos ir penkiasdešimt minučių labai greitai prabėga, žiūrint šio filmo, kuriame puikiai atvaizduotos įvairios scenos iš Antrojo Pasaulinio Karo. Filmas yra suktas pagal Irwin Shaw romaną, nuo kurio vietomis yra žymių nukrypimų, ypač vaizduojant nacių leitenantą Diestl (Marlon Brando). Ryškiomis spalvomis atvaizduotas karo žiaurumas, kurio fone sukasi trijų meilių istorija. Tos istorijos herojai — Marlon Brando, Montgomery Clift ir Dean Martin — yra autoritetingai vaidyboje talkinami trijų atitinkamų žvaigždučių: May Britt, Hope Lange ir Barbara Rush.

     Marlon Brando gerbėjai šiame filme turės progos dar kartą pasigėrėti tik jam vienam charakteringa vaidyba, kai savo statulišku ramumu ir vienu kitu pro dantis lyg nenoromis iškoštu žodžiu jis pasako daug daugiau negu kiti oratoriškomis kalbomis ir pietietiškais gestais. Taip, jis yra nacių karininkas — tai matyti iš jo blizgančios uniformos; bet po ta uniforma lyg ir jauti plakančią labai žmonišką ir suprantančią širdį, kuri bodisi karo žiaurumu ir beprasmiais nekaltų žmonių žudymais.

Skaityti daugiau: