Spausdinti

DR. JUOZAS PRUNSKIS

US VISADA domina mokslo žmonių gyvenimas. Tikrai susidomėjimo vertas yra mokslininkas Ben W. Palmer, žymus teisininkas, konstitucinės teisės specialistas ir daugelio veikalų autorius. Šv. Tomo kolegija jam suteikė garbės daktaro vardą, o Notre Dame universiteto alumnai prieš keletą metų ypatingu būdu pagerbė šį labai daug civiliniame ir kultūriniame gyvenime nusipelniusį asmenį.

     Jis gimė 1889 metais. Tėvas ruošėsi būti baptistų dvasiškiu, o motina buvo episkopale. Jie stengėsi sūnų kuo geriausiai išmokslinti, leisdami į Minnesotos universitetą, kurį jis labai sėkmingai baigė, gaudamas teisių magistro laipsnį, o kitais metais jau buvo pakviestas dėstyti politinės ekonomijos mokslus. Susipažinęs su savo buvusio profesoriaus sekretore, ją vedė. Čia jam teko susidurti su nauja tikybine problema, nes žmona buvo katalikė.

Jo pasaulėžiūra

     Kokio tikėjimo jis pats buvo, nelengva pasakyti. Jų šeimoje religinės pažiūros buvo labai maišytos: sesuo priklausė Krikščioniškojo Mokslo (Christian Science) sektai, vienas brolis buvo episkopalas, kitas glaudėsi tai prie presbiterionų, tai prie kongregacionalistų. Straipsnyje, apibūdinančiame savo pasaulėžiūrą, Ben Palmer pasakojasi, kad jis vis dėlto tikėjęs Dievą ir net Kristaus dievybę. Visatoje jis įžvelgė tvarką ir žinojo, kad turi būti visa ko Pirmoji Priežastis. Kristaus istorinis buvimas jam atrodė geriau pagrįstas, negu Aleksandro Didžiojo ar Cezario. Pripažindamas Kristaus asmenybės taurumą ir žinodamas, kad Kristus save laikė Dievo Sūnumi, jis tai priėmė kaip tiesą, dar patvirtintą kankinių krauju.

     Religija jam buvo vidujinis grožis, tik jisai galvojo, kad visos religijos yra maždaug vienodai geros, nors pats dažniausiai - užsukdavo į episkopalų bažnyčią. Jis tikėjo, kad Kristus įsteigė Bažnyčią, tačiau jam atrodė, kad tikroji Bažnyčia buvo sugedusi, todėl buvo reikalinga reformacija, protestantizmas, kad ją atnaujintų ir atgaivintų. Jam net atrodė, kad reformacija išlaisvino žmogaus mintį iš bažnytinio despotizmo. Tas išlaisvinimas vyko drauge su dabartinio mokslo kilimu, o gal net buvo jo išvada. Mokslą jis laikė žmogaus proto, išsilaisvinusio iš "prietarų", vaisiumi.

Jo žinios apie katalikybę

     Katalikybę jis mažai tebuvo pažinęs, bet buvo girdėjęs prieš ją daug priekaištų. Viduramžiai jam atrodė tamsieji amžiai. Galilėjų jis laikė moderniojo mokslo kankiniu, apkaltu grandinėmis už tai, kad išdrįso mokyti, jog žemė sukasi aplink saulę, ko katalikai tada nepriėmė. Jis pats vėliau taip apie tai rašė:

— Aš tada nežinojau, kad Galilėjus nebuvo kankinamas, kad jo tariamas kalėjimas buvo patogus butas ar jo draugo namai, kad jis buvo pasmerktas dėl savo užsispyrimo ir dėl sulaužyto pasižadėjimo, kad Galilėjaus atstovaujama teorija buvo jau kitų katalikų dėstoma devynių popiežių valdymo laikotarpiu be jokio pasmerkimo, kad popiežiaus neklaidingumas apima tik tikėjimo ir doros dalykus, kai jie yra oficialiai skelbiami, kaip visiems tikėtini, kad popiežius Galilėjaus klausimu tokio oficialaus sprendimo nėra paskelbęs. Aš nežinojau, kad ta istorija, jog Galilėjus apie žemę pasakęs: "o vis dėlto ji sukasi", yra tik išsigalvota.

     Toliau apie kitus savo širdyje susitelkusius priekaištus prieš katalikus jis rašo:

     Aš buvau girdėjęs apie Torquemadą ir Ispanijos inkvizicijos baisumą, bet aš nežinojau, kad tai, kaip pastebi vokiečių protestantas istorijas Ranke, "savo dvasia ir tendencija buvo politinė institucija". Kankinimai tada buvo kasdieninis dalykas visuose teismuose. Nežinojau, kad inkvizicija jų atsisakė anksčiau negu kiti Europos tribunolai. Aš nežinojau, kad Ispanijos inkvizicijos vadovybę buvo pasmerkę popiežiai: Leonas X, Paulius III, Paulius IV ir Sikstas IV. Aš buvau išmokytas, kad Katalikų Bažnyčia yra netolerantiška, tačiau aš nežinojau, kad jos netolerancija, kaip ir paties jos Steigėjo "netolerancija", buvo ne atskiriems žmonėms, bet jų klaidoms.

Toliau jis kalba apie Bažnyčią ir Biblijos skaitymą:

     — Aš žinojau, ar bent maniau, kad žinau, jog Katalikų Bažnyčia visada stengėsi žmones sulaikyti nuo šv. Rašto skaitymo, nes bijojo, kad ten atrastosios tiesos gali žmones išlaisvinti iš popiežiaus kontrolės. Tačiau aš nežinojau, kad anksčiau negu pasirodė pirmas protestantiškas Biblijos vertimas, jau buvo išleista arti 200 katalikiškų laidų, nors spausdinimas dar visai neseniai buvo išrastas. Aš nežinojau, kad Gutenbergas, spaudos išradėjas, buvo katalikas, kad pirmaisiais 50 metų po to išradimo net 124 Vulgatos laidos buvo išėjusios iš spaudos. Aš tik vėliau sužinojau, kad didysis britų istorikas Maitland, nekatalikas, pareiškė, jog visi jo atlikti tų "tamsiųjų amžių" tyrinėjimai neatskleidė nė vieno atvejo, kad Bažnyčia būtų draudusi skaityti šv. Raštą. Nors aš jau ir tada žinojau, kad Bažnyčia davė pasauliui šv. Raštą, bet tik vėliau susekiau, kad ji visada buvo šv. Rašto saugotoja ir nuolat savo narius skatino jį skaityti. Tik vėliau sužinojau, kad net ir bažnytinės maldos yra paremtos šv. Raštu.

     Kuo daugiau jis galvojo, tuo labiau nepriimtina jam rodėsi protestantų kryptis — kiekvienam leisti aiškintis šv. Raštą, kaip kas išmano. Būdamas teisininkas, jis tai lygino su įstatymų aiškinimu. Juk ir protestantai pripažįsta, kad yra reikalingas autoritetas, kuris aiškintų konstituciją. Ir protestantai nepritartų tokiai tvarkai, kad konstitucija būtų padėta į valstybės archyvus, o jos aiškinimas būtų paliktas kiekvienam teismui, nekalbant jau apie teisę kiekvienam asmeniui aiškintis taip, kaip jam atrodo.

     —    Protestantai žino, kad tuo būdu būtų nugrimsta į anarchiją, kad būtų sužlugdyti visi bendrojo žmonių gyvenimo dėsniai, kad žmonija būtų nublokšta į chaosą. Aišku, kad ir Kristus tai turėjo žinoti. Jis turėjo įsteigti gyvą autoritetą šv. Raštui aiškinti. Jis mokė žmones žodžiu, o taip pat ir Bažnyčia pirma mokė žodžiu, dar ir prieš šv. Rašto atsiradimą. Kristus visko nepaliko knygose, bet mokė per Bažnyčią, kurią Jis vadina savoBažnyčia. Jeigu Kristus paliko autoritetą, tai kur tas autoritetas yra? Tokio autoriteto negali turėti visos bažnyčios, nes jų mokslas nesutampa arba net prieštarauja.

     Taip galvojo šis mokslo žmogus, kuris buvo įpratęs mąstyti. Tai liudija jo veikalai. Jis yra Minnesotos įstatymų vadovėlio autorius, dalyvavo kuriant kolektyvinius veikalus: "Verslo įstatymai" ir "Asmens laisvė". Jis yra parašęs kūrinių ir kitais klausimais.

Artėjimas prie tiesos

     Ieškodamas religinės tiesos, jis įsitikino, kad iš pradžių vyriausias autoritetas buvo Kristaus paliktas šv. Petrui. Bestudijuodamas Bažnyčios istoriją, net ir nekatalikų autorių, jis aiškiai suprato, kad Kristaus žodžiai šv. Petrui: "Tu esi uola, ir ant tos uolos aš pastatysiu Bažnyčią" — yra suteikimas jam vyriausios valdžios, kurią paveldėjo ir jo įpėdiniai. Iš pradžių jam sudarė sunkumų popiežiaus neklaidingumo tiesa, bet vėliau jis apie tai rašė:

     —    Kai aš sužinojau, kad popiežiaus neklaidingumas tesiriboja tikėjimo ir doros dalykais, kai jie yra autoritetingai sprendžiami, ir kai aš patyriau, jog net ir blogiausiems renesanso popiežiams asmeniškas nuodėmingumas nesukliudė būti tikėjimo ir doros tiesų skelbime neklaidingais, tada nebeliko nei mano mintyse abejonių nei mano širdyje svyravimų.

     Tolimesnį savo pasaulėžiūros vystymąsi jis taip apibūdina:

     —    Kai jau kartą aš priėmiau Dievo buvimą ir pripažinau istorinius faktus, toliau ėjo neišvengiama faktų grandinė, vedanti prie Kristaus, o nuo Jo — prie Petro ir jo įpėdinių — popiežių.

     Jis galutinai palinko į katalikybę ir jautė, kad tai yra ne vien jo, bet keturių šimtų milijonų žmonių tikėjimas.

     —    Iš šio tikėjimo aš sėmiausi stiprybės ir jame radau priebėgą abiejuose pasauliniuose karuose, didžiojoje depresijoje ir dabartiniame pasaulio chaoso sūkuryje, kai milijonai žmonių yra netikri, koks yra jų tikslas, o jeigu tai ir žino, tai nežino, kaip jo siekti. Jie patyrė, kad turtas, sveikata, galybė, garbė, pasaulio malonumai, mokslas, švietimas, o net ir intelektualinis progresas yra netikri dievai. Nei vienas jų neatneša tikros laimės ir dvasios ramybės. Ir ekonominis saugumas, tas šios dienos šauksmas, taip pat nėra pakankamas. Turi būti tikslo tikrumas, turi būti patikimas ir neklystąs vadas prie siekiamo tikslo. Visus šiuos dalykus man atnešė tikėjimas. Juos visus gali pasiekti kiekvienas žmogus. Jam tereikia ištiesti savo ranką  ir valgyti bei gerti amžinąjį išganymą.

     Katalikų tikėjime jis surado gyvenimo prasmę ir laimę, apie kurią savo minėtoje pareiškimo pabaigoje tvirtina:

     —    Tikėjimas mane atvedė prie Kristaus, kuris yra "kelias, tiesa ir gyvenimas". Ir diena, kada aš priėmiau mūsų Viešpatį šventojoje komunijoje, pasiliko laimingiausia diena visame mano gyvenime.