Spausdinti

PRANAS JOGA

Sąvoka

     Dorumo sąvoka žmogui yra prigimta. Žmogaus laisvi veiksmai yra palenkti aukštesniam tikslui. Ne kuris vienas veiksmas, bet visi padaro žmogų geru ar blogu. Dorumas žmogų persunkia iki jo gelmių ir įprasmina žmogaus gyvenimą, kuris yra nukreiptas į amžinybę ir pilnutinį atbaigimą.

     Biologiniai žmogaus veiksmai nepriklauso jo doroviniams veiksmams iki jie veikia be žmogaus valios, pvz.: miegas, alkis, troškulys.

     Kas yra gėris? į šį klausimą gali būti keletas atsakymų.

     a.    Ontologinis gėris — vidujinė daikto vertė jo tobulumo atžvilgiu, pvz.: augalas bus vertingesnis negu akmuo, nes jis tobulesnis.

     b.    Fizinis gėris, kaip pvz.: gera sveikata, geras sportininkas.

     c.    Dorovinis gėris svarsto ne vien žmogaus kokybę, bet visą žmogų, jo esmę, intelektą, laisvą valią paskutiniojo tikslo — amžinybės šviesoje.

     Iš kur atsiranda dorumo sąvoka? Žmogus iš prigimties jaučia, kas yra dora ir kas neleistina. Šio jausmo negalima išaiškinti logikos dėsniais ar fizikos mokslu. Kiekvienas žmogus jaučia, kad yra įstatymai, kurių jis neprivalo peržengti. Iš kur tie nerašyti įstatymai?

     Materialistai aiškina, kad tai yra paprasti gamtos nuostatai. Tačiau tai netiesa. Jei žmogus peržengtų tik gamtos įstatymus, tai jis nejaustų jokio nusikaltimo ir atsakomingumo. Gyvenimo tikrovė rodo visai ką kita. Tada lieka vienas atsakymas — dorovinius įstatymus davė aukštesnė būtybė — Dievas.

     Bendrajam dorumo supratimui pilnutinį atsakymą ir pagrindimą gali duoti tiktai teistinė pasaulėžiūra. Žmogaus esmė, jo protavimas, pareigos supratimas ir visi doroviniai veiksmai yra nukreipti į vieną begaliniai tobulą būtybę. Ar žmogaus veiksmai yra geri ar blogi, priklauso nuo to, kiek jie yra nukreipti į paskutinįjį tikslą — Dievą. Kitaip tariant, žmogaus veiksmų esmę apsprendžia faktas, kiek jie Dievo esmę ir Jo šventumą iškelia ar paneigia visoje visatoje. Žmogus yra tiek geras, kiek jame atsispindi amžinasis Kūrėjas. Dievas yra ištikimas, teisingas, gailestingas. Jis negali keistis. Kur Dievas atsispindi, ten turi matytis Jo ypatybės. Gamtoje Kūrėjas atsispindi įvairiais būdais. Žmogus, turįs protą ir valią, išsiskiria iš kitų gamtos tvarinių. Jo gyvenimo galutinis tikslas yra panašumas į Kūrėją. Dorovinis gėris yra tai, kas Dievo esmę atitinka, ir dorovinis blogis — kas Dievo esmei prieštarauja.

     Žmogus privalo siekti antžmogiškumo. Laikinieji dalykai privalo tarnauti amžinajai vertybei. Žmogaus gyvenimas žemėje yra laikinas, todėl jis privalo tarnauti aukščiausiajam tikslui — amžinybei. Kai šis tikslas pamirštamas, tada žmogus pasimeta šios žemės smulkmenose, ir nuodėmė atsigręžia prieš jos autorių.

     Jau šventasis Apsireiškimas mokė dorumo dėsnių. Dieviškoji valia yra mastas visų žmogaus veiksmų. Dievo valia Dešimtyje įstatymų yra neatskiriama nuo Jo esmės. Moralinis gėris su Dievo valia ir Jo esme yra neatskiriami.

     "Garbė Dievui aukštybėse" yra aukščiausias žmogaus uždavinys. Žmogus, pašvenčiamąja malone papuoštas, yra skirtas tarnauti aukščiausiajam tikslui — Dievo garbei. Atpirktame žmoguje viskas vyksta per Kristų ir Kristuje. Žmogus, turįs kūną ir sielą, skelbia Dievo tobulumą aukštesniame laipsnyje, kaip mineralai, augalai ir gyvuliai. Visi pasaulio tvariniai spinduliuoja Dievo tobulumą, bet įvairiais laipsniais. Krikšto metu gautoji malonė žmogų priartina prie Dievo ir padaro į Jį panašų. Krikštytas žmogus privalo stengtis panėšėti į Dievą. Gyvulys savo prigimtyje yra tobulas tiek, kiek jam, kaip gyvuliui, yra įmanoma. Žmogus privalo siekti tobulumo.

Tikslas

     Kaip galima kasdieniniame gyvenime atskirti gėrį nuo blogio? Galutinis dorumo tikslas yra Dievas, bet kas yra betarpis dorumo tikslas?

     Kiekvienas tvarinys turi prasmę ir nustatytą tikslą. Pasaulyje viešpatauja nuostabi tvarka. Viskas, kas atrodo nykstama, tarnauja būsimai kūrybai. Visatoje yra daugybė daiktų, vertybių ir tikslų. Kiekvienas tvarinys, iš-pildydamas savo paskirtį, priklauso prie darnios visumos. Už visų veiksmų yra paskutinis tikslas. Pagarba visiems tvariniams yra pagrindas meilei. Kuo didesnis yra tvarinio tikslas, tuo didesnės pareigos. Žmogus yra aukštesnė vertybė už gyvulius, todėl ir jo pareigos yra didesnės.

     Kaip gamtos įvairumas sudaro vieną darnią vienumą, taip ir paskiri uždaviniai turi susilieti į vieną didelį uždavinį, vieną gėrį, prieš kurį žmogus privalo pagarbiai nusilenkti. Vienas tvarinys tarnauja kitam, ir visuma tarnauja Dievui. Paskiri tvariniai negali nustatyti jokių normų aukščiausiajam įstatymų Davėjui.

     Nors visi tvariniai yra nukreipti į vieną galutinį tikslą, bet jie nepraranda savo reikšmės. Visi gamtos įstatymai, menas, mokslas, socialiniai santykiai priklauso doroviniams dėsniams. Kiekvienas žmogiškas veiksmas yra dorovės dėsnių kontroliuojamas. Kiekviena gyvenimo sritis priklauso aukštesniam įsipareigojimui — dorovinėm normom. Nors paskiros gyvenimo sritys yra nepriklausomos, tačiau visos turi vieną tikslą — dieviškumo atspindį. Bendrieji doroviniai dėsniai galioja visoms gyvenimo sritims. Menas, mokslas yra dideli dalykai, bet jie gali būti panaudojami piktam ir tarnauti blogiui. Čia gerą pavyzdį duoda moderniausi išradimai. Jų panaudojimas duos žmonijai palaimą ar pragarą, bet negali tuo pačiu metu duoti abu.

     Žmogaus prigimtis yra pajėgi nuspręsti, jog gera yra tai, kas teisingą žmogaus prigimtį atitinka. Žmogus yra dvilypė būtybė, susidedanti iš sielos ir kūno. Jis nėra vien dvasia, bet, antra vertus, jis nėra vien gyvulys. Žmogus privalo likti ištikimas visai savo prigimčiai, bet ne vienai jos daliai.

     Kas yra žmogus? Materialistai mato tik žmogaus kūną. Jiems aukščiausia moralinė norma yra kūno malonumai. Kas varžo kūno užmačias, tas nuodėminga.

     Kiekvienas tvarinys privalo gyventi pagal savo prigimtį. Žmogus privalo savo socialinį gyvenimą taip tvarkyti, kad dorovinė norma būtų sveikas, natūralus žmogus, pajėgus atlikti savo paskirtį — pasiekti amžinąją laimę. Tai yra tikrasis — krikščioniškasis humanizmas. Visi žemesnieji jausmai turi tarnauti aukštesniam tikslui. Kūnas ir siela nėra priešingybės, bet darni vienuma.

     Žmogus yra bendruomenės narys, bet pirmoje eilėje jis yra asmenybė ir individas. Žmogus yra menkas tvarinys, bet kartu jis yra ir Dievo atvaizdas. Tas apsaugo žmogų nuo klaidingo nusižeminimo ir nuo šėtoniško išdidumo. Klaidingas nusižeminimas dažnai būna lygus išdidumui. Žmogus privalo protingai įvertinti savo veiksmus paskutiniojo tikslo atžvilgiu.

Priekaištas

     Dažnai girdimas užmetimas, kad krikščioniškoji moralė esanti nešvari atlyginimo moralė. Visas gyvenimas esąs tik prekyba. Kyla klausimas, ar iš tikrųjų dorovinis gyvenimas yra tik tiek vertas, kiek tikimasi atlyginimo.

     Žmogaus prigimtis yra linkusi ieškoti gėrio ir žinojimo. Žmogus šio troškimo negali patenkinti šioje žemėje. Jis yrą vienintelis tvarinys, kuris, žemėje gyvendamas, pasilieka netobulas. Žmogus nori pažinti ir suprasti Kūrėją. Jis nori būti laimingas ir patenkintas, bet visa tai pasiekiama tik aname gyvenime — amžinybėje. Dievuje žmogus atranda visų savo norų išsipildymą, galutinį atsakymą į visus savo klausimus. Galutinis tobulumas ir amžinoji laimė yra neatskiriamai sujungti. Siekimas Dievo yra atbaigimas būtybės, amžinasis džiaugsmas ir laimė. Dievas sutvėrė pasaulį savo garbei ir žmonių gerovei. Jis nori, kad žmogus ieškotų savo laimės ir tuo išpildytų Jo valią. Žmogus neprivalo prarasti amžinosios laimės dėl trumpalaikio džiaugsmo. Kiekvienas būtybės tobulumas yra sujungtas su pasitenkinimu.

K. L. Musteikio nuotr.

 

     Gėris nėra tikras, kada yra vien su malonumu sujungtas. Tikrasis gėris jungiasi su amžinąja laime. Paskutinysis dorovinių veiksmų tikslas yra tikras gėris, bet ne malonumas. Žmogus yra įpareigotas taip tvarkyti savo gyvenimą, kad pasiektų aukščiausiąjį gėrį.

     Šv. Raštas moko, kad amžinoji laimė yra buvimas Dievo akivaizdoje. Jo mylėjimas ir jautimas amžinojo džiaugsmo. Kristus pabrėžė Dievo meilės reikalingumą. Galutinis žmogaus siekimas yra panešėjimas į Dievą. Dangus yra gyvenimas Dievuje ir su Dievu. Laimė nėra žmogaus tikslas, bet dovana prie amžinojo džiaugsmo. Juo žmogus darosi tobulesnis, tuo šalutiniai motyvai pasilieka toliau nuo pagrindinio motyvo — Dievo meilės.