Spausdinti

J. KIDYKAS, S. J.

RA RELIGIJOS formų aiškiai susijusių su ypatinga valstybine santvarka, pvz., kaizerinės Japonijos šintoizmas, įvairūs senovės Babilono, Egipto kultai ir ypač ciesorių garbinimas vėlyvesnėje Romos imperijoje. Tokioms religijoms revoliuciniai valdžios pakitimai paprastai suduoda mirtiną smūgį.

     Krikščionybė iš pat pradžių nesusirišo su jokia valstybine forma, nors ji, religiniais sumetimais, labai pripažįsta valstybės autoritetą ir iš visų krikščionių reikalauja gerbti ir klausyti teisėtos valdžios. Katalikų Bažnyčia aiškiai pasisako, iš principo esanti visiškai indiferentiška bet kuriai valstybinei formai. Prancūzijoje, nuvertus imperatorius, dauguma katalikų manė turį likti absoliučiai ištikimi karališkajai dinastijai ir todėl jokiu būdu negalį bendradarbiauti su naująja respublika. Tai labai neigiamai atsiliepė į respublikos santykius su katalikų religija. Ir Prancūzijos kardinolai ir Leonas XIII įspėjo katalikus nešnairuoti į demokratišką valstybės santvarką, kadangi paskirų valstybių valdžios forma pareina nuo istorinės jų raidos ir todėl jos gali keistis istorijos būvyje (Au millieu des sollicitudes", 1892. II. 16).

     Kaip dauguma religijų, taip ir krikščioniškoji esamosios valstybinės formos ir jos teisėtos valdžios atžvilgiu užima konservatyvią poziciją. Todėl nėra ko stebėtis, kad monarchiški valdovai visada stengėsi turėti religiją savo sąjungininke. Bet paleistas šūkis, kad "sostas ir altorius yra neišskiriami", labai pakenkė religijos orumui, nes ją nužemino iki panaktinio, daugiau ar mažiau vykusio rėžimo, sargo ir panaudojo pridengti neišmintingiems ir net nepateisinamiems valdžios darbams.

     Jau nuo Konstantino Didžiojo ir ypač nuo Justinijono laikų ciesoriai labai aiškiai stengėsi katalikiškąją religiją padaryti garbinga valstybės tarnaite. Prieš tas pastangas visų pirma protestavo Romos vyskupai, asketų ir vienuolių bendruomenės, kurie jokiu būdu nenorėjo žvilgančios valstybinės bažnyčios, o norėjo turėti nuo valstybinių interesų atsietą Bažnyčią bei religinio gyvenimo formą. Tokie pat, iš dalies, labai žalingi religijai polinkiai išnaudoti ją savo reikalams pasireiškė ir naujųjų laikų monarchijose. Kad prancūzų revoliucijos neapykanta lygiai smogė Bažnyčiai, kaip ir karaliui, tai atsitiko todėl, kad aukštoji dvasiškija norėjo apginti nuo iškylančio viduriniojo luomo pasikėsinimų labai nepopuliarias savo privilegijas, o absoliutus valdovas, jausdamasis religijos ginamas ir saugus, nepravedė verkiamai reikalingų reformų.

     Germanų kraštuose krikščioniškosios religijos išsivystyme reikšmingą vaidmenį suvaidino senųjų germanų ištikimybės valdovui idėja (Gefolgschaftstreue). Tiek prieškrikščioniškaisiais laikais, tiek krikščionybę jau priėmus, germaniškoji ištikimybės idėja buvo laikoma daugiau ar mažiau absoliučia, nelygstamąja vertybe, kurią net sąžinė negalėjo kontroliuoti, ar ta kontrolė buvo labai silpna. Tuo požiūriu, Nibelungų giesmės yra labai reikšmingas dokumentas. Arijų "lex gotica" (gotų įstatymas) tautiškos valstybės fone visiškai tiko absoliučiai ištikimybei įtvirtinti krikščioniškuosiuose plotuose. Jei ne tas prieškrikščioniškųjų laikų absoliučios ištikimybės idealas, tai būtų labai sunkiai suprantama ankstyvojo germaniškumo sava bažnytinė santvarka ir bažnyčios valstybiškumas. Tai suvaidino sunkiai perdedamą vaidmenį, atverčiant ištisas germanų gentis. Misijonieriai buvo priversti pirmiau stengtis atversti kunigaikščius ir bajoriją ir tik po to eiti į tautos mases. Nesąlyginės ištikimybės idealas darė labai teigiamos įtakos, nustatant tikinčiojo santykius su Kristumi. Seniausi germaniškosios literatūros veikalai piešia tikinčiųjų santykius su Kristumi nepaprastai gyvais ir spalvingais ištikimybės vaizdais, ir tai visiškai teisingai, nes Kristaus sekimas reikalauja nesąlyginės ištikimybės. Tačiau tas pats germaniškos ištikimybės idealas katastrofiškai atsirūgo 16 ir 17 šimtmetyje absoliučiųjų valdovų "ius reformandi" — reformacijos teise. Nė katalikai, nė protestantai nelaikė baisiu skandalu ar nusikaltimu krikščioniškai sąžinės laisvei, kai karalius ėmė nustatinėti savo valdinių religiją.

     Šitą absoliučios ištikimybės idealą šiek tiek atsvėrė Grigaliaus Didžiojo organizuojamas Anglijos atvertimas, kur visos vietinės bažnyčios buvo tvirtai surištos su Roma. Vėliau anglosaksas Bonifacas, anglų pavyzdžiu, irgi stipriais ryšiais surišo su Apaštalų Sostu frankų bažnyčią. Tiesa, ir karolingų ir vėliau vokiečių ciesoriai turėjo dar labai daug ir didžių galių religijos reikaluose. Ir jų reikalaujama ištikimybė stipriai rėmėsi religiniais motyvais. Bet popiežiui susiėmus su ciesorium, pamažėle viršų paėmė įsitikinimas, kad savo esminėse pareigose neištikimas ciesorius nebeužsitarnauja valdinių ištikimybės. Popiežiui atleidus valdinius nuo tos ištikimybės, ciesorius pasijuto bejėgis.

     Liuterio atsimetimas nuo Bažnyčios labai sustiprino kunigaikščių ir karalių galybę, nes tada ištikimybės pareigos nebekontroliavo nei įgimtasis įstatymas, nei jokia bažnytinė instancija. Liuteriškas krašto valdovas įkūnijo viename savo paties asmenyje ir valstybinį ir religinį autoritetą. Tiesa, negalima suversti liuteranizmo sąskaiton visų naujesniųjų laikų karališkųjų monarchų išsišokimų. Visą pasaulietiškąją bei religinę galią besisavinąs krašto valdovas pradžioje dar gerai žinojo turįs atsižvelgti į savo sąžinės ir Dievo žodžio nubrėžtas ribas. Vėliau ir katalikai valdovai nekartą skandalingai piktnaudojo savo religijos vardu remiamą valdžią. Tačiau yra tikra, kad Liuterio religijoje giliai pagrįstas valdinių klusnumas valdovui vėl atgaivino ir sustiprino prieškrikščioniškosios eros germaniškąjį ištikimybės idealą. Dar prisidėjo ir tai, kad Brandenburge ir kai kuriose kitose vietovėse iš liuteronų valdžią perėmę kalvinai, religiniais motyvais, reikalavo dar didesnio valdinių klusnumo valdovams.

     Bet kalvinai valdiniai nebuvo labai palankūs absoliutizmui ir valstybės teisių išplėtimui. Viena to priežasčių bus buvus ta, kad valdovai pradžioje nebuvo kalvinų tikėjimo rėmėjai ir gynėjai, kaip tai buvo liuteronys. Kalvinai įdėjo esminę savo dalį demokratiniams idealams iškelti Šiaurinėje Amerikoje, Anglijoje ir kitur.

     Brandenburgo - Prūsijos karalystėje absoliučioji monarchija, šalia palankios liuteranizmo paramos, šalia kieto kalviniško auklėjimo, rado dar ir kitą religinės sociologijos šaknį — griežtoje disciplinoje suorganizuotą Prūsų Ordino valstybę. Jos griežta disciplina pasiliko gyva, ir tą valstybę supasaulinus. Vieton laisvai daromų religinių riterių įžadų atsistojo liuteriškas pasidavimas Dievo skirtam, neišvengiamam likimui.

     Daugiariopa ir įvairi yra religijos ir valstybės įtaka į viena kitą. Yra ne kiekvienai valstybės formai palankių, o kai kurias net neigiančių religinių nusiteikimų. Protestantiškosios sektos labai stipriai pabrėžė krikščioniškojo žmogaus laisvę. Tai padėjo išvystyti moderniškosios politinės demokratijos idėją ir visų žmonių laisvę bei lygybę. Visuotinas ir patvarus valstybinių formų pakitimas vis turi šiokių tokių religinių prielaidų ir nepraeina nepalietęs ir pačios religijos srities.

     Germaniškųjų tautų politinės ištikimybės idealas laikinai paveikė religinę kalbą ir moralinės teologijos kai kurių dalykų akcentavimą. Tais laikais, kada absoliuti monarchija visų buvo beveik neprieštaraujant pripažįstama, tai ir religijos plotmėje lengviau prasiskverbė toli už dogmatiškų ribų išeinanti grynai monarchiška konstitucija ir praktika. Tada buvo lengvai ir vienpusiškai iškeliama religinio klusnumo mintis, piliečių religinės atsakomybės bei iniciatyvos nenaudai.

     Monarchiškai autokratiška valstybės konstitucija daug politinio ir dorovinio pobūdžio uždavinių ir pareigų

K. L. Musteikio nuotr.

rezervavo ar pavienėms asmenybėms, ar elitui, kai demokratija ilgainiui tik tada gali gerai funkcijonuoti, kai visi junta aktyvų savo bendruomeninį, valstybinį ir politinį atsakomingumą. Tai atsiliepia ne tik viso viešojo gyvenimo atsakomybės išdėstyme, ne vien šeimyninių santykių struktūroje, bet neišvengiamai, iki tam tikro laipsnio, ir pačioje religinėje srityje. Šiandien demokratinė aplinka, nė kiek neabejojant, yra labai palanki gilesniam religinių - dorovinių tiesų pažinimui, kaip pvz.: visų atsakomybės už Dievo karalystę, pasauliečių dalyvavimo Kristaus kunigystėje, tiesioginės atsakomybės už tiek artimosios tiek tolimesnės aplinkos atmosferą. Tos tiesos absoliučiosios monarchijos laikais tūnojo be jokios naudos nustumtos užpakalin ir tada, ne vienu požiūriu, jos nebuvo tokios aktualios, kaip šiandien.

     Kiekviena valstybinė forma turi religijai naudingų ir pavojingų pusių. Monarchija gali reikalauti perdaug vergiško pasidavimo, kas kenkia tikrai krikščioniškam klusnumui ir suskurdina gyvą iniciatyvą religinėje plotmėje. Demokratija gi gali iššaukti jokio saiko nesilaikančią ir nevaisingą kritiką, priekabiavimą ir nesivaldymą. Monarchijoje per didelis suglaudinimas sosto su altoriumi kai kuriuose luomuose gali sukompromituoti religiją, ypač socialinių rūgimų laikotarpiais. Demokratijoje religija gali būti lengvai įveliama į politinius dienos ginčus. Pavojingiausia religijai valstybinė forma yra totalitarinis rėžimas, valstybės ar jos valdovo sudievaitinimas. Šitokia valdymo forma yra tiktai tikros valstybinės santvarkos karikatūra.

 

     Krikščioniškosios religijos esminis požymis yra įsikūnijimas visame, kas žemiška. Todėl, iki tam tikro laipsnio, ji turi prisiderinti prie esamųjų galvosenos schemų, prie jausminių vertybių, kurias kuria bendruomenės konstitucija ir valstybinė forma. Bet religijai nevalia pasimesti toje žemiškoje būklėje. Ji turi nuolat saugotis pavojaus klaidingai prisiderinti ir nugrimsti aplinkoje.

Geriausias būdas padaryti gyvenimą malonų sau — daryti jį malonų kitiems.

A. Graf