Spausdinti

Brangus Lietuvių Tautos Vaikai!

     YRA momentų, kuriais mums nesunku tarsi išeiti iš kūno, pamiršti mus skiriančius tolius ir dvasioje būti kartu. Mūsų tautos vaikų daugeliui yra lemta prieš savo norą būti toli nuo Lietuvos. Širdyse tačiau mes nuolatos nešiojamės meilę savo tautai ir tam kraštui, kuris yra jos nuo neatmenamų laikų. Nešiojamės ir skausmą dėl mūs tautos ir krašto dabartinio likimo. Savo tarpe tariamės, ką galime nuveikti jos gerui, žvalgomės, kas ateis jai pagalbon. Neapsipraskime su nelaime, o atsinaujinkime mintyse ir pasiryžime padaryti ką nors ypatingo tiesos, teisingumo ir žmogaus laisvės bei garbės pergalei.

     Dabar yra Marijos mėnuo, kuriame kas namuos, kas bažnyčioje kasdien pagarbinsime Švenčiausią Mariją. Tomis valandomis savaime prisiminsime mūsų gyventą jaukumą Marijos Žemėje — mūsų tėvynėje Lietuvoje, prisiminsime jos šiandieninę nelaimę. Po sunkia žudynių ir vergijos našta mūs tėvynė yra pavargus. Pavargusi, tačiau gyva, kovojanti, pasiryžusi toliau kovoti ir neprarandanti vilties pernešti nelaimę.

     Sunkiau yra kentėti, negu kenčiančiam padėti ar pareikšti užuojautos. Visiems tačiau yra paguoda matyti daugelio pastangas padėti savo tautai. Daugelio malda už tautą yra kasdieninė. Nemaža tokių, kurie atiduoda visą savo uždarbį, kad palengvintų savųjų vargą Lietuvoje ar Sibire. Mūsų veikėjai nepraranda energijos ir tikisi, kad paskui juos ton pačion kovon ateis jaunimas...

     Gegužio 13-ąją prieš eilę metų esame pasiskyrę ypatinga maldos ir atgailos diena už mūsų tautą.Be abejo, yra didesnė ir svarbesnė pareiga tinkamai saugoti Bažnyčios įsakytas maldos ir atgailos dienas — Adventą, Gavėnią ir kt. Tačiau mūsų pačių pasirinktoji diena yra taip pat didelės vertės, nes ji mus visus sujungia tuo pačiu jausmu, viena intencija. Tai yra visų mūsų tarsi vienu balsu kreipimasis į dangų. Padarykime ją visų vienos intencijos ir vieno jausmo maldos ir atgailos diena.

     Nedėl ko kito, o kad geriau suprastume, kaip geriau galima pasiekti, ko visi trokštame, šia pačia proga pravartu yra pažvelgti į viso pasaulio dvasią ir reikalus, su kuriais neišskiriamai yra sujungtas ir mūsų tautos likimas. Gerai įsižiūrėkime ir įsimąstykime, kaip mūsų akivaizdoje veikia Dievas ir piktoji dvasia. Paklydęs žmogus be piktosios dvasios pagalbos nedaug blogo padaro. O kur savo vadovybėn žmones paima piktoji dvasia, ten gema sistemos ir sąjūdžiai, pilni veidmainiškumo, žiaurūs žmogui, pilni paniekos visokiai dieviškai tvarkai.

     Dievo veikimas yra kitoks. Dievas nenori nusidėjėlio mirties, o nori, kad jis pasitaisytų ir gyventų. Kristus, atėjęs sugriauti įsigalėjusią piktojo sukurtą dvasią, mokė ir elgėsi taip švelniai, kad neužgesino net smilkstančio lino (plg. Mat. 12, 20). Dievo veikimas yra paremtas meile, kantrybe, gailestingumu. Kai mūsų žmogiškas menkumas laukia nužengiant ugnies iš dangaus ir nesulaukia, tai mums atrodo, kad Dievas nusigando piktųjų siautėjimo ir kažkur pasislėpė. O Dievo veikimas yra ne žudynės, bet kūrybarami, graži ir pastovi. Atmerkime plačiau akis ir širdis ir pikto tvane šiandien pamatysime pasirodančias vis naujas prošvaistes— Dievo geros rankos paliestas vietas. Jos daugėja ir tampa vis ryškesnės.

     Kas žiūri į blogąją gyvenimo pusę, pats nieko neveikdamas, gali tapti pesimistu. Jeigu toks pat neveiklus žiūrės tik į Dievo veikimą, gali tapti neišmintingu optimistu ir Dievo gundytoju. Pasaulį ir kiekvieną iš mūsų Dievas sutvėrė be mūsų pagalbos. Tačiau mūsų gyvenimą toliau kurti mes privalome patys kartu su Dievu. Be Dievo mes nieko gero nenuveikiame. Tačiau iš kitos pusės, be mūsų Dievas neišgelbės mūsų ne tik iš žemiškų nelaimių, o net mūsų sielų nuo pragaro. Tuo labiau žemiškos ramybės ir tvarkos žemėje nesukursime nei mes vieni be Dievo nei Dievas vienas be mūsų. Be žmonių pastangų ir veiklos tautos nepažins Dievo, nutolę negrįš į Kristaus Bažnyčią. Melstis ir kentėti pakanka tik tiems, kurie dėl ligos ar amžiaus jau negali nieko veikti. Kad žmonija pažintų Dievą, Kristus kiekvienam tikinčiajam įsakė ne tik melstis ir atgailoti, o skelbti Evangeliją visam sutvėrimui. Kad žmonija sulauktų žmogaus vertos santvarkos pasaulyje, už tai yra atsakingas, daugiau negu kiti, kiekvienas krikščionis. Šiandieninės blogybės pasaulyje yra ne velnio galybės ir blogų žmonių aktyvumo, o krikščionių pakrikimo ir apsileidimo pasėka.

     Reikalinga malda ir atgaila už Lietuvos reikalus, už atskilusių tautų grįžimą į Kristaus Bažnyčią. Reikia tačiau ir klausti save, ar esame tinkamai pasiruošę ir pasiryžę nešti Kristų anoms tautoms, atėjus mūsų prašomai valandai. Besimelsdami už šiandien mums neprieinamus kraštus ir tautas, turėkime drąsos ir širdies pažvelgti ten, kur galime nekliudomai pasiekti. Pažvelkime, kas yra čia aplink mus. Įsidėkime į širdis, kad Korėjoj, Pacifiko salose. Pietų Amerikoje šimtai milijonų žmonių patys šaukiasi Evangelijos ir krikšto, juos pasiekti kelias yra laisvas kiekvienam idealistui, tačiau nėra apaštalų, kurie eitų jiems patarnauti. Gerai daroma šaukiant ruoštis apaštalavimui ateities Rusijoje, tačiau tuos pačius reikia šaukti pagalbon tiems, kuriuos dabar galima pasiekti. Tik būdami jautrūs šios dienos reikalui, galime būti tikri, kad būsime tokie pat jautrūs ir rytojui. Nei šiandien nei ateityje vien tik malda nepadarysime to, ko iš mūsų laukia Kristus ir Švenčiausia Marija. Melskimės, atgailokime ir veikime.Visiems mums pavyzdžiu tebūna šventasis Jonas Vianney — Arso klebonas. Tas nesiliaujantis Kristaus skelbėjas savo darbą jungė su malda ir atgaila. Jo laimėjimai tebūna visiems įrodymas, koks kelias yra teisingas. Ir gegužio 13-ją, maldos ir atgailos dieną, per-svarstykime, kas yra mūsų galioje darbais padėti tiems, kurie šaukiasi ir laukia Kristaus apaštalų, nešančių Evangelijos žodį, kurie laukia vergijos ir persekiojimo galo, kurie laukia pasaulio sandaros, ramybės ir Dievo vaikuižmogui deramos tvarkos.

     Visiems nuoširdžiai linkėdamas Viešpaties ir Švenčiausios Marijos globos ir pagalbos, jūsų visų Kristuje

Vysk. V. Brizgys.