Spausdinti

Juozas Vaišnys, S. J-

SOUTH PACIFIC

      “Todd—AO” metodu gamintas filmas, kurio pastatymui išleista 6 milijonai dolerių. ši suma jau bent šiek tiek pasako apie filmo didingumą. Puikūs Havajų gamtos vaizdai, artistiškos spalvos, romantiška muzika ir gera vaidyba stato ši filmą į pirmaujančiųjų eiles. Nors cenzūra jį rezervuoja suaugusiems, bet nenorėtume drausti ir jaunesniesiems, kurie turės kantrybės salėje išsėdėti tris valandas. Tiesa, filmo tematika daugiau yra skirta suaugusiems, bet gamtos, muzikos ir spalvų grožis, manome, jaunuolio sielai padarys teigiamesnės įtakos, negu nuolatiniai kaubojų šaudymai, kurie dažnai yra leidžiami žiūrėti ir vaikams.

      Veiksmas vyksta tarp Naujosios Zelandijos ir Naujosios Gvinėjos esančiose Hibridų salose, į kurias prof. K. Pakštas kadaise svajojo perkelti ir apgyvendinti visus lietuvius. Svarbiausi artistai — dvi įsimylėjusiųjų poros: Rossano Brazzi su Mitzi Gaynor ir John Kerr su euraziete Frances Nuyen. Bet svarbiausia iš svarbiausiųjų yra Mitzi Gaynor. Jau seniai visi filmų ir teatrų lankytojai žino, kad ji moka gerai šokti ir dainuoti, bet dabar ji įrodė, kad moka gana gerai ir vaidinti. Taip pat gražiai pasirodo Juanita Hall ir Ray Walston. Puiki Rossano Brazzi vaidyba yra dar paįvairinama Metropolitan operos nematomo boso Giorgio Tozzi balsu.

      Filmas yra neabejotinai muzikinis. Jaunatvišku entuziazmu nuskamba Mitzi Gaynor arijos, kuriose ji iškart apie Rossano Brazzi sako, kad “aš jį išplausiu iš savo galvos ir plaukų”, bet paskui, vos betverdama džiaugsmu, dainuoja: “Aš esu įsimylėjusi šį pulkų jaunikaitį!” Labai švelnų ir romantišką įspūdį sudaro scena Bali Hai saloje, kur John Kerr klausosi savo mylimosios čiabuvės Frances Nuyen ir jos nuoširdžios motinos Juanita Hall dainos ir pantomimos dueto, išreiškiančio įsimylėjusiųjų laimę, tuoj pasibaigiančią ašaromis.

      Gal būt, viena įdomiausių šio filmo aktorių yra Juanita Hall, vaidinanti aštuoniolikmetės Frances Nuyen motiną. Iš išvaizdos ji atrodo beveik laukiniškai, tačiau turi labai jautrią motinišką širdį. Svarbiausias jos rūpestis, kaip ir kiekvienos motinos, — išleisti savo dukrą už vyro. Ypač kai pasitaiko toks patrauklus jaunikaitis kaip leitenantas John Kerr.

      Filme yra daug sentimento, daug grožio, daug džiaugsmo sumaišyto su liūdesiu. (A-III)

MARJORIE MORNINGSTAR

      Vidutinio įdomumo ir abejotinos vertės filmas, suktas pagal Herman Wouk to paties vardo romaną. H. Wouk labiausiai pagarsėjo savo veikalu “Caine Mutiny”, kuris buvo rodomas ekrane prieš porą metų. Savo raštuose jis mėgsta ginti tradicijas ir senus papročius. “Marjorie Morningstar” veikale yra iškeliama žydų religijos ir jų papročių kilnumas, tačiau filme ši mintis yra beveik nustelbta, atrodo, kad šios religijos atstovai jaučiasi pasaulyje esą persekiojami ir dėl to neturi drąsos pilnai pasirodyti stipriai apšviestame ekrane.

      Vaizduojama klaidžiais keliais besivystanti jaunos žydelkaitės (Natalie Wood) meilės istorija. Kai ji pirmą kartą savo jausmus atvėrė motinai, toji jai pasakė, kad šiuos jausmus ji turinti saugoti tam, su kuriuo suriš savo gyvenimą. Marjorie savo gyvenimą kaip tik jau buvo pasiryžusi surišti su patraukliu, bet savo religijos ir tradicijų išsižadėjusiu žydu (Gene Kelly). Po daugiau ar mažiau įdomaus šios intrygos vystymosi Marjorie grįžta prie savo šeimos tradicijų, palikusi meiluži.

      Mums atrodo, kad pagrindinė filmo herojė Natalie Wood vaidina neblogai, nors kai kurie kritikai sako, kad labai teisingas yra jos pradžioje filmo pasakytas sakinys: “Kartais man atrodo, kad aš galiu vaidinti, bet kartais atrodo, kad aš visiškai neturiu jokio vaidybinio talento.” Įdomi yra toji vienintelė trumpa scena, kurioje pasirodo ir mūsų Rūta Kilmonytė drauge su Natalie Wood. Atrodo, kad Rūta, žinodama jog toji scena tuoj baigsis, stengiasi kiekvieną sekundę išnaudoti savo įtikinančia vaidyba. Prieš ją stovi kukli ir tyli Natalie Wood ir tartum savo širdyje mąsto: “Kažin kuri iš mudviejų yra geresnė artistė?” Reikia pripažinti, kad Natalie nėra bloga artistė, bet Rūta jai neturi ko pavydėti. (A-III)

FRAEULEIN

      Įdomus filmas iš antrojo pasaulinio karo Vokietijoje. Veiksmas prasideda Koelne, kur parodoma gražioji šio miesto katedra, ir tuoj pasipila bombos, paverčiančios dali miesto griuvėsiais. Pasinaudodamas bambardavimu, pabėga iš vokiečių nelaisvės amerikiečių kapitonas (Mel Ferrer) ir laikinai pasislepia vokiečio profesoriaus namuose, kur susipažįsta su gražia profesoriaus dukteria Erika (Dana Wynter). Namai tuoj subombarduojami, profesorius užmušamas, o jo duktė išvyksta į Berlyną. Ji nori ką nors sužinoti apie savo kare sužeistą sužieduotinį. Atvykus jai į Berlyną, tuoj miestą užima rusų kariuomenė, žiaurios yra scenos, kai žvėriški rusų kareiviai geria, triukšmauja ir gaudo moteris. Erikai pavyksta iš jų pasprukti. Paskui ji daug vargsta, klajoja, net klasta yra priverčiama pasirašyti prostitutės sutartį, kol pagaliau susitinka su tuo amerikiečių kapitonu, kuris, pabėgęs iš vokiečių nelaisvės, buvo pasislėpęs jų namuose. Kapitonas suranda jos sužieduotinį, bet kai Erika pas jį nuvyksta, jau ten randa kitą moterį. Erikai labai skaudu, kai jos sužieduotinis paprašo grąžinti deimantinį žiedą, už kurį jis galėsiąs įsitaisyti dirbtinę ranką. Erika grįžta pas kapitoną, kuris prisipažįsta ją mylįs, tuoj sutvarko visus dokumentus, kurie buvo sukomplikuoti to minėto iš Erikos klasta išgauto parašo, ir juodu rengiasi važiuoti į Ameriką.

      Gera vaidyba, nebloga muzika, gana įdomus ir aiškus turinys. (A-III)

PARIS HOLIDAY

      Filmas leidžiamas žiūrėti ir vaikams ir suaugusiems. Kaipgi neleisi — juk čia nieko blogo nėra, nežiūrint net to, kad vaidina ir Anita Ekberg, kuri yra gana kukliai aprengta ir gana kukliai elgiasi. Tačiau jeigu nusikaltimu laikysi tuščią laiko eikvojimą, tai šį filmą turėsi drausti ir vaikams ir suaugusiems. Vaikai tą pat gali pamatyti per penkias minutes, žiūrėdami kokio nors “kartūno”, tad kam jiems čia sėdėti dvi valandas? Suaugusieji čia neras nei turinio nei ypatingesnio sąmojaus. Nuo eilinio “kartūno” šis filmas skiriasi tik tuo, kad jame figūros yra ne pieštos, bet tikros: Bob Hope, Fernandel, Anita Ekberg ir Martha Hyer. Tačiau jau iš anksto galima numanyti, kad toks keistokas sąstatas nieko išmintingo nesukombinuos. Bob Hope nesupranta prancūziškai, Fernandel nemoka angliškai, todėl kiekvienas vapalioja sava kalba ir stengiasi parodyti vieną kitą vaikišką pokštą. Ir dėl to žiūrovai turi juoktis, nes čia juk yra komedija su tokiais garsiais tarptautinio masto komikais! Kartais, žinoma, tenka ir nusijuokti, ypač tiems, kuriems prajuokinti daug ko nereikia, bet vis dėlto filmas yra žemo lygio.

      Kai prieš porą mėnesių Hollywoode buvo teikiami medaliai geriausiems praėjusių metų filmų artistams ir direktoriams, tai Bob Hope, norėdamas pateikti sąmojaus, pasakė, kad jis esąs labai dėkingas visiems filmų direktoriams, režisieriams ir kritikams, kad iki šiol dar niekad nėra gavęs medalio. Jeigu jis ir toliau tesugebės pateikti tik tokius filmus kaip šis, tai ir ateinančiais metais galės panašiai dėkoti. (A-I)

CABIRIA

      Originalus šio italų gamybos filmo pavadinimas — “Le notti di Cabiria” (Ka-birijos naktys). Filme yra kalbama itališkai, tik užrašai angliški. Gal didžiausia šio filmo vertė — tai pagrindinė jo veikėja Giulietta Masina (Cabiria). žinoma, savotiškas ir turinys. Papratusiems matyti amerikietiškus “ant vieno kurpalio pasiūtus” filmus ir nuolat saldžiai besibučiuojančius artistus, gal patiks ir šio filmo turinys bei pagrindinė mintis ir ypač originali artistė Giulietta Masina. Tik gaila, kad rimti, o kartais ir tragiški gyvenimo momentai čia yra per daug šaržuoti. Per daug yra pabrėžtas ir italų isteriškas religinis paviršutiniškumas bei fanatizmas. (A-III)