Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

ESENIAI gavome laišką, kuriame klausiama, ar jau nėra daugiau jokių jaunimo problemų, kad apie jas nerašoma šiame skyriuje. To skaitytojo nuomone, pirmiau "Laiškai Lietuviams" buvę įdomesni, nes nebuvo tiek rimtų, sunkiai suprantamų ir kartais gana nuobodžių straipsnių, bet buvo daugiau rašoma visokiais gyvenimiškais klausimais, sprendžiamos jaunimui įdomios ir naudingos problemos, atsakoma į klausimus. Skaitytojui yra neaišku, dėl ko dabar yra pasukta kita kryptimi.

      O kitas skaitytojas štai kaip rašo:

      "Savo žurnale Jūs turite ir jaunimo skyrių — "Jaunimo paslaptys", kuriame daugiausia rašoma meilės klausimu. Matyt, turit nemaža skaitytojų ir jaunimo tarpe. Jeigu taip, tai aš pasigendu vieno svarbaus dalyko: straipsnių ne tik meilės, bet ir kitais jaunimui svarbiais klausimais. Reikalingiausi čia, mano nuomone, būtų tie, kurie skatintų jaunimo idealizmą, aukojimąsi kitiems — aukštiems, kilniems idealams. Kodėl katalikų misijonieriai išsižada dažnai patogaus gyvenimo ir vyksta į laukinius kraštus? Kodėl kiti aukojasi savo tėvynei ar net eina kovoti už kitų laisvę? Kodėl mokslininkas ar menininkas aukojasi mokslo ar meno idealui? Reikėtų patraukiančiais pavyzdžiais parodyti, kad nors daugeliui pinigas ir patogus gyvenimas yra lemiamas veiksnys gyvenime, bet yra ir kitokių žmonių ir kad vien tik pinigas tėra menkų žemės kurmių siekimas, o tikro žmogaus, ypač jaunuolio siekimas turėtų būti daug gražesnis ir kilnesnis gyvenimas".

      Šie abudu laiškai yra rašyti jau ne jaunuolių, bet suaugusiųjų. Tad jaunimo problemos dar teberūpi suaugusiems, bet atrodo, kad jos nedaug terūpi pačiam jaunimui. Dėl ko dabar mes nekeliam tų problemų ir neatsakinėjam į klausimus? Atsakyti galima tik tada, jei kas klausia. Pirmiau jaunimas kartais parašydavo redakcijai, atsiųsdavo klausimų, prašydavo patarimų. Dabar jis visiškai nutilo. Gal jau nėra problemų jam pačiam? Problemų, be abejo, visuomet buvo ir bus, bet dabartinis jaunimas vis labiau ir labiau pasiduoda kažkokiai apatijai, nieku nesidomi, atrodo, kad jau viską žinotų ir gyventų taip, lyg kitaip gyventi jau nebūtų galima, atrodo, kad jis yra pilnai patenkintas tuo, ką turi, ką moka, ko yra pasiekęs be jokių savo pastangų.

      Tad pirmam laiškui atsakymas jau yra aiškus: nekeliame jaunimo problemų ir neatsakinėjame į jį dominančius klausimus, nes jaunimas mūsų nieko neklausia ir jokiomis problemomis nesidomi. Kai kas manydavo, o gal dar ir dabar tebemano, kad tie klausimai būdavo mūsų pačių išgalvoti, bet ne jaunimo atsiųsti. Jau nekartą rašėme ir dabar tvirtiname, kad tai netiesa — pats jaunimas juos atsiųsdavo. Žinoma, dabar jaunimas nerašo ir neklausia gal ir dėl to, kad jam yra sunkiau išsireikšti lietuviškai. Tačiau ši kliūtis neturėtų trukdyti. Jeigu bus ir klaidų, redakcija jas pataisys. O jeigu ir angliškai bus parašytas laiškas, redakcija jį supras ir išvers į lietuvių kalbą. Todėl labai laukiame jaunimo laiškų — jie ir žurnalą pagyvintų bei paįdomintų ir kitiems jaunuoliams bei jaunuolėms daug naudos atneštų. Užėjus kokiai minčiai, kilus kokiam rimtesniam neaiškumui, nereikia delsti, bet sėsti ir parašyti, visai nesirūpinant, kokia bus to laiško kalba ir koks stilius.

      Antrame laiške lyg ir priekaištaujama, kad jaunimo skyriuje yra per daug rašoma apie meilę. Nejaugi nebūtų naudingesnių temų? Tokios temos laiške ir nurodomos. Pirmiausia reikia pastebėti, kad žmonės yra labai linkę viską perdėti ir per daug apibendrinti. Paskaitę vieną kitą straipsnį panašia tema, tuoj padaro išvadą, kad ta tema visuomet yra rašoma. Redakcijai atrodo, kad apie tą taip linksniuojamą "meilę" jaunimo skyriuje esame per mažai rašę. Juk tai yra pati svarbiausia jaunimo problema, nuo kurios tinkamo išsprendimo priklauso ir jaunimo idealizmas. Jeigu šis klausimas, kuris kiekvieną jaunuolį daugiau ar mažiau vargina, bus išspręstas teisingai, tai jaunuolio širdyje gali užsidegti tikro ir kilnaus idealizmo ugnis, o jeigu jis bus klaidingai suprastas, tai jaunuolis nekils aukštyn, bet rėplios žeme, nesieks idealų, bet vien tik žemiškų malonumų. Suaugusieji per greitai užmiršta, kad dar labai neseniai ir jie patys tomis problemomis domėjosi ir jomis gyveno. Todėl jeigu ir periodiniuose ar neperiodiniuose leidiniuose stengiamasi šias problemas paliesti ir padėti jaunimui susiorientuoti klaidžiose kryžkelėse, rimtas žmogus dėl to nesišaipo, bet ir pats stengiasi, kiek galėdamas, prie to rimto darbo prisidėti.

      Laiško autoriaus iškelta mintis, kad sužadinti mūsų jaunimo idealizmui reikėtų duoti gražių pavyzdžių, yra labai puiki ir vykdytina. Bet kas ją turėtų vykdyti? Kai kam klausimas atrodo beprasmis — juk aišku, kad redakcija arba kiti jėzuitai. Šia proga redaktorius labai nuoširdžiai norėtų paprašyti talkos visų tų, kurie moka valdyti plunksną ir gali tais klausimais ką nors parašyti. Norime taip pat prisipažinti, kad lietuvių jėzuitų jėgos yra labai ribotos — žmonių maža, o darbo daug. Kiekvienas yra užsiėmęs jam pavestoje srityje, todėl ir "Laiškų Lietuviams" beveik visas darbas gula ant vieno asmens pečių. Jėzuitai tikrai nenori ir negali viso rašymo darbo monopolizuoti sau, jie labai laukia visų skaitytojų bendradarbiavimo.

      Už patarimus esame visuomet dėkingi, todėl labai dėkojame ir dviejų minėtų laiškų autoriams — jie mums davė progos ir šias kelias eilutes parašyti. Tačiau būtume dar dėkingesni, jei šie ir visi kiti asmenys, kurie supranta mūsų jaunimo problemas, kuriems jaunimas yra brangus, kurie nori jam padėti, parašytų mums vieną kitą straipsnelį. Už tai būsime dėkingi ne tik mes, bet ypač mūsų tiesos ir teisingai nušviestų idėjų ištroškęs jaunimas.