Spausdinti

 (Tėvo dienos proga)

      Praėjusių metų gale Niujorke išeinančiame “This Week” laikraštyje buvo labai svarbus žydo teisėjo S. Leibowitz straipsnis. kurį čia išverčiame. J. Kidykas, S. J.

SAVO gyvenimą praleidau kriminalų sūkuryje. Dvidešimt vienerius metus buvau kriminalinis advokatas ir šešioliką esu kriminalinio teismo teisėjas. Kriminalistus studijavau nuo pat pirmojo jaunuolių susidūrimo su įstatymais iki jų paskutinio žingsnio į elektros kėdę. Jei manęs paprašytumėte nurodyti jauno kriminalisto pavyzdžių, pakaktų pasikviesti jus bet kurią dieną į mano teismą Brooklyne. Ką tik stovėjo prieš mane 17 metų jaunuolis nutvilkęs kito studento veidą stipria rūkštimi. Vienas mūsų teismo vaikų teisėjas buvo užpultas net teismo salėje — vaikėzas kirto jam kėde per galvą. Kitas jaunuolis sviedė rašalinę į mokytojo veidą. Kiekvienas kriminalinis mūsų krašto teisėjas gali patvirtinti tą faktą, kad jaunamečiai kriminalistai vis labiau išstumia iš nusikaltėlių suolų suaugusius. Mes, teisėjai, tai regime ir kenčiame ir nematome jokios vilties, kaip tai pataisyti.

      Senato komisija jaunuolių nusikaltimams tirti pranešė, kad mes pralaimime kovą su jaunamečių nusikaltimais. J. Edgar Hoover tai patvirtina. Mes bandome jaunamečių nusikaltimų problemą išspręsti, įvesdami tikrą mišrainę nesuderintų soliucijų: nustatome laiką paaugliams vakarais būti namie; įrengiame daugiau ir daugiau žaidimams aikščių; baudžiame tėvus už jaunuolių nusikaltimus; įtraukiame darban daugiau socialinių darbininkų; sukuriame federalinį nusikaltimų biurą; skiriame psichiatrų komitetus mūsų laikų jaunuolių dvasiai ištirti. Visi tie sprendimai yra tik ligos apraiškų, o ne jos priežasties gydymas. Tai bandymas gydyti skaudamą vietą tvarsčiais, kai iš tiesų reiktų išgydyti kraujo apytaką.

      Man atrodo, kad Amerikos gyvenimo būde yra dingę kažkas labai paprasto, bet pagrindinio ir gilaus, todėl mūsų jaunamečiai taip smarkiai pasinešė į nusikaltimus. Bet kas čia dingo?

      Keletą metų rausliojausi jaunų gyvenimų griuvėsiuose, ieškodamas siūlo galo, kurs mane privestų prie teisingo atsakymo. Vis veltui. Bet paskutinę vasarą, pasibaigus teismo sesijoms, kilo mintis patyrinėti, kuriame vakarų pasaulio krašte esama mažiausiai jaunamečių nusikaltimų ir kodėl jų tenai yra mažiausiai. Taip, galvojau, bene būtų galima rasti, kodėl mūsų jaunimas yra "nušokęs" nuo bėgių".

 

Mergaitė miške  V. Valaičio nuotr.

 

       Nustebau pamatęs, jog mažiausiai nusikalsta jaunamečiai Italijoje. Tegu statistikos ir nebūtų 100% tikslios, vis dėlto jos parodo, kad Italijos jaunimas yra daug geresnis už Amerikos. Oficialios šešių valstybių statistikos parodo tokį dviejų blogiausių nusikaltimų nuošimtį, padaromą 18 metų ir jaunesnių jaunuolių:

Lytiniai nusikaltimai

žmogžudystės

Italijoje

........ 2%

1/2 %

Prancūzijoje

...... 7%

8%

Belgijoje

...... 12%

1%

Vokietijoje

...... 15%

2%

Anglijoje

...........15%

1%

     

      Savaičių savaites važinėjau po įvairiausius Italijos miestus, ieškodamas atsakymo. Visi stengėsi man nuoširdžiai padėti. Ir policijos komisarai, ir mokyklų inspektoriai, ir miestų valdininkai atsakinėjo į visus man rupimus klausimus ir rodė viską, ką aš norėjau pamatyti. Pagaliau, aš manau, radau, ko ieškojau. Italijoje radau tai, kas Amerikoje nyksta ir kas, mano supratimu, yra svarbiausias vaistas jaunamečių kriminališkumui išgydyti.

      Vienas žymus policijos valdininkas paklausė mane, ar tiesa, kad Amerikoje jaunamečiai užpuolą policiją. Turėjau pripažinti, jog tai tiesa. Jis atsakė: “Mums sunku tai tikėti. Nė vienas Italijos jaunametis iki šiol dar nėra pakėlęs rankos prieš policijos valdininką". Neapolio mokyklų inspektorius klausė: "Ar jūsų žurnalistų aprašomos žmogžudystės "iš malonumo" nėra pramanytos?" Turėjau atsakyti, jog nepramanytos, nes jų pasitaiko. Pvz., trejetas vidurinės mokyklos mokinių eina paupiu ir aptinka ant kranto miegantį žmogų. Staiga jie pajunta norą jį pakankinti. Degina kojas ir kitaip kankina ir pagaliau įmeta upėn. "Ar tokių dalykų neatsitinka Italijoje", paklausiau?

      "Ne, tokių nusikaltimų Italijoje iki šiol dar nėra buvę, — atsakė inspektorius. "Pas mus vagiama, šėlstama, bet mūsų berniokų nusikaltimai yra berniokiški, ne kriminališki."

      "Bet kaip jūs išlaikote savo jaunimą, kad jis nepraranda galvos?"

      Visuose Italijos apskričiuose į tą klausimą gavau vieną atsakymą: "Italijos jaunimas gerbia autoritetą. Pagarba autoritetui įskiepijama šeimoje, toliau yra ugdoma mokykloje, miestų gatvėse ir teismuose."

      Aplankiau daug Italijos šeimų pasižiūrėti, kaip atrodo jų šeimyninis gyvenimas. Ir aš patyriau, kad net ir neturtingiausio padienio samdininko namuose tėvas ir žmonos ir vaikų yra gerbiamas bei respektuojamas, kaip šeimos galva. Tėvas yra šeimos valdovas. Jis valdo vaikus, pavartodamas įvairius meilės, švelnumo ir griežtumo laipsnius. Jo namai turi eilę taisyklių, ir visi jų laikosi. Jei kuris vaikas jas peržengia, yra baudžiamas.

      Respektuodamas savo tėvą ir motiną, vaikas įpranta respektuoti krašto įstatymus, mokytojus, policiją ir visus vyresniuosius asmenis. Sena Italijos išmintis davė man vieną dėsnį, kurs gali daug daugiau padaryti mūsų jaunimo kriminališkumui sumažinti, negu visi komitetai ir bilijoninės įstaigos bei programos. O tas dėsnis yra: Grąžinkim tėvui šeimoje galvos vietą. Šitie penki žodeliai išsako visą Amerikos jaunamečių tragediją. Mūsų jaunimas užaugo ir auga šeimose, kur žodis "klausyti" laikomas nešvariu žodžiu, kur motina, išstūmusi tėvą, pati atsisėdo jo valdžios vieton. Mano nuomone, nė viena moteris neatrodo gerai, dėvėdama vyriškas kelnes. Mes tampame matriarchiška tauta, t. y. motinos valdoma tauta. Kaip dažnai išgirsi mūsų šeimose tėvą liepiant vaikui eiti gulti, o motiną tuojau įsikišant: "Duok vaikui ramybės, nekomanduok jo. Kai norės miego, tai pats nueis". Panašiai motinos užsistoja vaikus ir kitais atvejais. "Dėl šventos ramybės" tėvas, kad ir murmėdamas, nusileidžia ir atiduoda motinai namų ir vaikų valdymo vadeles.

      Turtingųjų ir vidutiniškai pasiturinčiųjų šeimose dar prisideda "viskas galima" psichologija. Visa valdžia čia yra motinos rankose, ir čia viskas leista, viskas galima. Vaikas retai kada pabaudžiamas, jei iš viso yra kada baudžiamas. Ir taip užauginama sumaišyti, maištaują, su nieku nesiskaitą, nelaimingi jaunuoliai, kuriais užtvinsta mūsų eismo (trafiko) ir nusikaltimų, o vėliau ir skyrybų, teismai. Dvidešimt penki procentai USA moterysčių išyra. Nejaugi tai nėra šiurpi statistika? Iš keturių moterysčių viena nenusisekusi! Ir kodėl? Argi skyrybos nėra subrendusio nusikalstamumo vaisius? Jaunuoliai nebuvo parengti drausmingai tvarkytis pasaulyje, todėl negali tvarkytis nė moterystėje, nes ir čia nepripažįsta drausmės.

      Kiek tėvų, išgirdę mano sprendimą atiduoti vaiką į pataisos namus, klausia: "Pone Teisėjau, kokią klaidą padarėme? Juk mes dėl jo aukojomės, sukūrėme jam gerą gyvenimą, leidome į aukštesnį mokslą..." Vaiką kalėjiman nuvedė ne tai, ką tėvai padarė, o tai, ko jie nepadarė. Jie neleido tėvui būti šeimos galva, jie privertė tėvą atiduoti motinai savo įgimtą valdovo teisę ir pareigą. Jie nemokė vaiko laikytis drausmės.

      Negalima užauginti gero vaiko, leidžiant jam daryti, ką tik prasimano. Vaiką reikia drausminti, kad išmoktų daryti ir tai, ko jis nenori, jei tai yra reikalinga šeimos labui. Vėliau to reikalaus iš jo gyvenimas ir pasaulis. Pats vaikas nenori nedrausmingo, viską daryti leidžiančio pasaulio. Toks pasaulis daro jį nelaimingą, nes jį sumaišo. Vaikas nori tvirtų taisyklių ir drausmės sienų, kurios apsaugotų ir gintų jo paties pasaulį, kurios paliktų užtenkamai erdvės jo laisvei, bet drauge jam aiškiai pasakytų, kaip toli jis gali eiti ir kur turi sustoti.

      Aš labai džiaugiuosi, turėjęs tokią drausmę namie. Augau Essex gatvėje, rytinės Niujorko dalies skurdžiuose laužuose. Tėvas turėjo mažytę galanterijos krautuvėlę ir vos, vos uždirbo mums pragyvenimą. Bet jis buvo mūsų namų galva, ir mes jį gerbėme. Sukakus 16 metų, jis man leido vakarais pareiti namo 12 valandą. Ir kaip aš kartais skubinausi, galvotrūkčiais lėkiau, kad tik nepasivėluočiau! Šiandien daugelis jaunamečių bastosi gatvėse iki antros ir trečios valandos ryto, o jei tėvas drįstų jo paklausti, nors ar linksmai praleido vakarą, tai vaikas tai palaikytų kišimusi ne į savo reikalus.

      Mano nuomone, ta šeima, kurioje tėvas nėra pripažįstamas galva, nėra nė kiek geresnė už skyrybų suardytą šeimą... Kiekvieną kartą, kai motina suniekina tėvą, kai pažemina jo autoritetą bei orumą vaiko akyse, ji nuverčia dalį fundamento, ant kurio tas vaikas stovi.

      Kaip daigas palinkęs, taip medis auga. Jei jūsų vaikas išmoks gerbti tik vieną tėvo autoritetą svarbiame savo asmenybės formavimo laikotarpyje, t. y. jau prieš šeštuosius savo gyvenimo metukus, tai tada yra gerų šansų, kad jis mokės pagerbti ir kitus autoritetus vėlesniame gyvenime ir neužaugs maištaujančiu sukilėliu.

      Neseniai Pijus XII pasakė labai išmintingą žodį tuo reikalu: "Dievas sutvėrė vyrą ir moterį. Kaip asmenys, jie yra lygūs savo orumu bei rangu. Niekas negali sakyti, kad moteris būtų bet kuriuo požiūriu žemesnis kūrinys už vyrą. Bet žmonos turi paklusti savo vyrams, kaip Bažnyčia yra klusni Dievui. Moterys turi trejopą pasiuntinybę žemėje: tiesos, meilės ir moteriškos veiklos."

      Ar tai reikštų, kad ne moterų uždavinys auklėti vaikus? Jokiu būdu! Ką aš čia pabrėžiu, tai nė kiek nepakeičia motinos vietos ir uždavinių šeimoje. Bet visomis jėgomis ji turi palaikyti vyro autoritetą, palikti jam paskutinį žodį drausmės reikaluose. Nuomonių skirtumus bei problemas reikia aptarti, vaikams negirdint. Saugokitės sėti audras, nes piausite uraganus! Visose kitose gyvenimo srityse pripažįstame vieno asmens aukščiausią autoritetą: kariuomenėje, valstybėje, pramonėje ir t.t. Kodėl toks autoritetas nepripažintinas šeimoje? Grąžinkim tėvui autoritetą šeimoje, tada sumažės jaunamečių nusikaltimai.