Spausdinti

DR. P. CELIEŠIUS


IEK savo viešose kalbose, tiek spaudoje mes dažnai vartojame plačios apimties žodį "pasaulėžiūra", net nesigilindami į jo turinį. O tas turinys gali būti labai įvairus. Dažnai pokalbio dalyviai, pradėdami bet kuriuo klausimu diskutuoti ir vartodami minėtąjį terminą, negali susikalbėti dėl to, kad kiekvienas tuo terminu supranta skirtingą turinį. įvyksta taip vadinamoji loginė klaida dėl nežinojimo pagrindo, kuriuo remdamiesi jie išvedžioja savo teigimus. Manau, nebus veltui rašoma ir spausdinama, jeigu šiuo straipsneliu pasiaiškinsime pasaulėžiūros sąvoką. Skaitytojas, dalyvaudamas šiame mąstyme, plačiau praregės ir savarankiškiau bei tikriau apsispręs.

Sąryšis su aplinka

      Žmogus gyvena neužsisklendęs vienas paskirai, nei atsitvėręs nuo aplinkos, nei debesyse, bet konkrečioje vietoje ir tam tikru istoriniu laiku. Jis yra arba šeimos narys, arba vienas iš kaimynų grupės, arba vienas iš daugelio asmenų bendruomenėje. Jis yra vienas jo laiku gyvenančios milijardinės žmonijos dalyvis. Dalyvaudamas joje žmogus, kad ir nevienodais ryšiais, yra surištas su visa žmonija. Daugiausia su savo šeima, toliau su kraujo giminystės artimais, dar toliau su draugais — pažįstamais. Jis rišasi su savo tautiečiais kalba, papročiais ir su visa žmonija bent mokslu ir teise. Panašus ryšys yra ne tiktai su bendralaikiais, bet ir su tais žmonėmis, kurie gyveno skirtingu laiku, arba praeityje, arba dar gyvens ateityje. Su jais taip pat rišasi kalba, papročiais, tradicijomis, teise ir mokslo žiniomis.

      Mokslas žmogui atskleidžia žinių šaltinius apie jo kilmę, apie visos gyvūnijos sąryšį ir kilmę, apie žemės esmę, jos kilmę, apie žemės planetas, kaip vienos mažytės dalelės, dalyvavimą visatoje, apie planetų ir žvaigždynų sąryšį ir kilmę, žodžiu, mokslas teikia žmogui žinių apie gyvenamą aplinką, apie žemę ir visatą.

      Tiesa, tos mokslo teikiamos žinios yra gana ribotos. Kiekviena mokslo sritis ir šaka baigiasi nežinojimu. Dar daug, labai daug yra mokslo klausimų ir problemų, kurių jis nepajėgus spręsti. Palyginus tai, ką mokslas sužinojo, su tuo, kiek dar siekia sužinoti ir nežino, yra tik maža dalelė prieš visumą.

Religija pagausina žinias

      Visata su savo matematiško tikslumo sąranga, su gyvybiniais reiškiniais, su protingumo pradu yra tarsi pirštas, rodąs į jos autorių. Pasaulis yra milžiniškas pėdsakas jos Tvėrėjo ir Autoriaus. Gamta yra nenumaldomas šauksmas Dievop. Gamtamokslis yra kelias, rodąs esant visagalį, išmintingą Tvėrėją.

      Dievas prabyla į žmogų Apreiškimo pavidalu ir praturtina jo žinias. Ten, kur užsiskleidžia gamtamokslio vadovėliai, atsiveria nauji žinių šaltiniai — Apreiškimas. Tik pastarosios žinios nėra vien sausos vadovėlių žinios žinojimui, bet suteiktos žinios gyvenimui. Iš Apreiškimo sužinome, kad žmogaus egzistencija nesibaigia čia, žemėje, bet pratęsiama anapus žemiško gyvenimo ribų. Iš Apreiškimo sužinome apie pomirtini gyvenimą, apie dvasių pasauli, apie žmogaus sąryšį su jo Tvėrėju, su dvasiomis, su mirusiaisiais, su šventaisiais. Iš Apreiškimo sužinome, kad pilnai gyventi, tai reiškia ne tiktai rūpintis ekonominiu gyvenimu, aprūpinant savo kūniškus reikalus, bet kartu rengtis egzistuoti už medžiaginio gyvenimo ribų. Pilnutinis žmogaus gyvenimas reiškia — kūnu remtis į žemę, o savo dvasia rištis su Dievu. Kūnui augant — dvasia pradėti ryšį su Dievu. Kūnui silpnėjant — dvasia stiprėti. Kūnui numirus

 

Artyn prie saulės!    V. Valaičio nuotr.

 

— dvasia suklestėti amžinybėje. Taigi, religija yra žmogaus žinių praturtinimo šaltinis, yra naujos šviesos atskleidimas, yra žmogaus užangažavimas naujiems dalykams.

Vertinimas

      Žmogus tuo skiriasi nuo kitų gyvių, kad jis kuria mokslą, tobulina aplinką, periama atrastą gamtinį gyvenimą į tobulesnio laipsnio buvimą. Jis iš gamtoje atrasto gėrybių kraičio sukuria civilizuotąjį gyvenimą. Tai nėra kas kita, kaip tiktai medžiaginio gyvenimo patobulinimas, pasigaminimas sau palankesnių ir patogesnių gyvenimo sąlygų. Bet to maža. Be medžiaginių gėrybių perkūrimo ir jų panaudojimo, žmogus sukuria dar daugybę dvasinių vertybių. Iš to kyla visi dvasiniai mokslai: teisė, menas, filosofija plačiąja prasme, teologija su visais jos pasireiškimo būdais. Dvasinių mokslų akivaizdoje žmogui nepakanka vien žinoti, bet reikia vertinti, atrinkti ir apsispręsti. Tai yra, žmogus turi ne tiktai žinoti, kad tas ir tas dalykas yra, bet dargi spręsti jo vertę, nustatyti jo vertės didumą ir skirti į gėrio ar blogio kategoriją. Toks dalykų vertinimas yra specifinė žmogiškoji žymė. Ji lydi žmogaus pažinimą. Kai tik ką nors sužinome, kad yra ir kaip yra, tuojau kyla žmoguje lyg savaiminis vertės klausimas: ar toks ir toks dalykas yra kam nors vertas ir kiek vertas? Vertė seka buvimą. Nors daikte jo buvimas sutampa su jo verte, bet daikto santykyje su žmogum buvimas yra pirmesnis, o vertinimas paskesnis.

      Buvimas nuo vertinimo yra dar skirtingi ir tuo, kad buvimas yra tiktai ko nors esančio grynas faktas. Jis yra vientisas. Santykyje su pažįstančiuoju žmogum tą buvimo faktą reikia tiktai atskleisti ir daugiau nieko. Riekia tik apsaugoti nuo klaidos, kad nesančio dalyko nepalaikytų už esantį, arba nesutapatintų skirtingų dalykų buvimo, arba vieno dalyko reiškinio nepriskirtų kito dalyko reiškiniui. Jeigu esamas dalykas ar jo reiškinys žmogui atsiskleidžia, tai to fakto pakanka, kad sprendžiąs žmogus žinotų. Čia daugelio galimybių negali būti. Jeigu Amerika yra, tai ji ir yra. Tai yra vienprasmis faktas. Nieko čia daug neišgalvosi. Yra tik dvi galimybės: arba ji yra — tiesos atveju, arba jos nėra — klaidos atveju.

      Bet ne taip yra su vertinimo klausimu. To paties dalyko buvimo faktą žmonės vertina labai įvairiai. Lyja. Yra faktas. Vieni sako: gerai, kad lyja, nes lietus jau yra reikalingas. Kiti tuo pačiu laiku skundžiasi: blogai, kad lyja, nes lietus nereikalingas. Buvimui pakako tik gryno buvimo fakto, neatsižvelgiant į jokius norus, į jokius interesus. Vertinimui gi iš buvimo fakto reikia atsižvelgti į sprendžiančio interesus. Ar buvimo faktas sprendžiančiam reikalingas ar ne. Ar dalyko buvimas iš viso kam nors reikalingas ar kenksmingas, žodžiu, reikia pravesti santykį tarp esančio dalyko ir vertinančiojo ribos. Jeigu esamas dalykas tuo atžvilgiu angažuojasi vertinančiajam, tai nusprendžiame, kad tai yra gera. Priešingu atveju — sakome, kad bloga. Kadangi vertintinas dalykas gali būti lyginamas su didele daugybe vertinančiųjų ribų, todėl to paties dalyko yra labai didelė daugybė santykių su vertinančiom ribom. Ir kiekvienas santykis vis gali būti daugumoje skirtingas nuo kitų. To skirtingumo laipsnių gali būti taip pat didelė daugybė. Iš santykio ir atitinkamai požiūrio įvairavimo kyla skirtingas vertės nustatymas. Vienur to paties dalyko vertinimo požiūris remsis nauda, kitur grožiu, dar kitur malonumu, arba garbe, arba pirmavimu, arba gal žmonijai pasitamavimu, arba patrijotiniu apskaičiavimu, arba dvasinio gyvenimo reikalavimu ir autoritetu, žodžiu, to paties dalyko vertės įvairavimas priklauso nuo vertinančiojo pagrindo įvairavimo. Vienokia bus dalyko vertė, žiūrint ar jis mums apsimokės ekonominiu pagrindu, kitokia— malonumo pagrindu, vėl kitokia — estetinių jausmų pagrindu, dar kitokia — visuomenės gėrio pagrindu, ir vėl kitokia — autoriteto valios vykdymo pagrindu. Aukščiausios vertės dalykas bus, apsprendžiant dvasinio gyvenimo ir amžinybės pagrindu.

Apsisprendimas

      Po to kai atskleidėme to paties dalyko vertės daugiaprasmiškumą, galime suprasti, kad nelengva yra žmogui nusistatyti arba angažuotis, už kurio laipsnio vertę jis pasisakys. Kurios vertės jis sieks. Vertės santykio pažinimas yra tik pasiūla. Bet už tam tikros vertės nusistatymą reikia parodyti geros valios ir dėti pastangų jos siekti. Taigi, vertės pažinime dalyvauja tik pažįstančioj i galia — protas su atmintimi. Bet jos siekime dalyvauja visas žmogus. Vienos galios turi paklusti kitoms. Vienos žmogaus galios turi aukotis kitų labui. Jeigu vertės apsisprendimo pagrindas yra materialistinis, tai pinigui užkalti žmogus meta visas savo galias: protu apskaičiuodamas, pramato, suplanuoja, troškimus patenkinti suveda iki minimumo, kad tik daugiau sutaupytų; estetinių jausmų patenkinimo atsižada, kad tik mažiau išlaidų padarytų; artimo meilės darbus atideda vėlyvesniam laikui, kad tik daug išlaidų nepridarytų; būtinumo pareigas atlieka suktai, kad tik mažiau išmokėtų ir pan. Kas pasirenka vertės pagrindu kūno malonumus arba aistrų tenkinimą, tam visi dalykai sveriami pagal šūkį "carpe diem" (išnaudok galimybes). Kas aukščiausia verte pasirenka žmonijos gerovę ir sielų išganymą, tas ryžtasi savęs atsižadėti, artimui kuo galėdamas padėti, aukščiausiems tikslams tarnauti, vien sielų išganymui ir Dievo garbei darbuotis.

      Apsisprendimas už tam tikrą vertę gali reikštis nepastoviai, svyruoti. Dėl to žmogus savo gyvenime dažnai kaitalioja siekiamus objektus. Kartais, nors ir trumpam laikui, apsisprendžia už aistrų patenkinimą, kartais už estetines vertybes, kartais už artimo meilės praktikavimą, kartais už žmonijos gerovę, užsidarydamas mokslo kabinetuose, kartais pasiaukodamas sielų išganymui ir Dievo garbei iki savęs sunaikinimo. Tai yra nepastovus vertės atžvilgiu nusistatymas. Toks yra dažno žmogaus kasdieninis gyvenimas. Toks momentinis apsisprendimas už žemesnės rūšies vertybes arba, tiesiai sakant, už nevertybes, yra laikino pobūdžio. Bet žmogus savo paskutiniame ir aukščiausiame apsisprendime laikosi dažniausiai tos pačios vertybės. Gali būti, kad šalia aukščiausios vertybės, lygiagrečiai jis siekia ir kitų mažesnio laipsnio vertybių. Jos gali koordinuotis tarpusavyje. Aukščiausioji vertybė gali anas lydėti tyliu būdu. Apsisprendimas už aukščiausiąją vertybę nebūtinai turi būti kiekviename žmogaus žingsnyje pabrėžiamas.

      Iš to, kas iki šiol kalbėta, jau galime suvokti, kad žmogus, apsispręsdamas už vertybių siekimą, apsisprendžia už jų daugelį pagal tai, kaip jo gyvenimas yra sudėtingas ir kas jam reikalinga. Tačiau viena jo pasirinktoji aukščiausioji vertybė yra kaip koks švyturys, pagal kurį orientuojasi ir pagal kurį rikiuoja kitas tuo laiku pasirinktas vertybes. Gal ne kiekvienoje jų yra vyraujančioji vertybė pabrėžiama, bet kiekvieną ji lydi tyliu būdu. Šitoks žmogaus apsisprendimas už aukščiausiąją vertybę, pagal kurią rikiuoja kitas vertybes ir visą savo gyvenimą, vadinasi pasaulėžiūra. Taigi, pasaulėžiūra yra aukščiausias ir paskutinis žmogaus egzistencijos prasmės parodymas gyvenimu.