Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

NORS žmogaus subtili siela gali sudvasinti visą kūną, tačiau nėra dvasingesnio žmogaus kūne organo kaip akys. Akys—tai tasai taškas, kur siela ir kūnas labiausiai susiliečia, todėl teisingai sakoma, kad per akis į mus žiūri žmogaus siela.

      Jau lopšinio kūdikio atbundančią sąmonę pajunta motina jo akyse, nes pirmasis, kad ir pusiau sąmoningas jo žvilgsnis yra žvilgsnis į motinos akis. Kai motina pirmą kartą pamato šypsnį kūdikio akyse, ji apčiuopiamai pajunta, kad jos kūdikis yra dvasinė esybė.

      Kaip žmogaus siela yra visos jo grožinės kūrybos šaltinis, taip ir akys, per kurias siela spindi, yra tai, kas žmoguje gražiausia. Taip, akys, o ne veidas, nes ir gražiausias veidas, akims jame aptemus, pridengiamas nejaukumo šešėliu. Štai dėl ko dvasingiausiuose pirmosios meilės pabudimuose — tose grožio pakilimo sieloje akimirkose — pirm visko matomos akys ir tik akys. Nenuostabu, kad prancūzų poetas Prudhome eilėraštyje "Akys" skelbia tą grožį akių, kurios čia, žemėje, misdamos grožiu, ir po mirties atsiveria Amžinajam Grožiui. O ir mūsų Maironis (kurs ir minėtą eilėraštį sulietuvino) gražiausiam gamtos stebuklui — žvaigždynams neranda kito pavadinimo, kaip "dangaus akys sidabrinės".

      Per akis reiškiasi žmogaus siela su visais savo jausmais ir išgyvenimais. Iš čia kilęs posakis, kad "akys nemeluoja", t. y. jos žmoguje slypinčią tiesą, kad ir žodžių melu kartais aptemdytą, parodo tikroje šviesoje. Štai kodėl nekartą jautriam žmogui nereikia žodžių, nes jis pažvelgia į akis ir išskaito iš jų, kas dedasi sieloje. Jei sakoma, kad veidas yra sielos veidrodis, tai akys ypatingai parodo sielos stovį, nes veidas, kuriame yra apakusios akys, tai tik sugadintas, neryškus veidrodis, kuriame nelengva ką nors įžiūrėti.

      Kiek įvairių sielos stovių pamatai, kai žiūri į akis! Štai, pavyzdžiui, eina per pasaulį apvilta siela: ji kurį laiką į nieką nežiūri, nieko nesitiki ir neieško atramos taško, nes ją patyrimas pamokė, kaip tos "atramos" yra trapios. Ji žiūri tiesiai prieš save, ji aplinkos nemato. Štai neramiai blaškosi, prie nieko ilgiau nesustodamos, dvasiniai užguito žmogaus akys. Atrodo, kad jis, tiek smūgių patyręs, kiekvienu momentu baugiai tikisi iš kur nors naujo smūgio. Štai kukliai nuleistos, ramios akys. Tai akys žmogaus, kuris, prie kažko brangaus savo viduje susitelkęs, bijo tą susitelkimą prarasti. Gal jo vidus tiek turiningas, kad, atidarydamas žvilgsniais savo sielą aplinkai, jis tuos turtus tik išbarstytų. O štai ir suvedžiojančios koketės akys: jos švaistosi žiežirbomis ir žaidžia jomis, nors aplinkui tiek degamosios medžiagos!

      Kaip gėlės žydi tokiu spalvų įvairumu, taip ir akys yra įvairios ne tik spalvų atžvilgiu, bet ir jų nuolatinis pasireiškimas nevienodas. Vienos jų skaisčiai susisvajojusios, amžinai besišypsančios, nuolat kažkuo susižavėjusios, atvirumu ir simpatija spinduliuojančios; kitos — susirūpinusios, įtaringos, nustebusios ir išsigandusios, liūdnos ir melancholijos migla pridengtos; dar kitose matai išdidumą, begėdiškumą. Net kartais ištisos tautos kuriuo nors tūkstantmečiais suakmenėjusiu jausmu žiūri į tave tai tautai charakteringomis akimis. Taip, pvz., stebėtojai tvirtina, kad armėnų akys beveik visada esančios nepaprastai didelės. Tai yra, anot jų, dėl tos tautos tūkstantmečiais patirto vergijoje teroro ir siaubo, kuris išplėtė jų akis.

      Mįslinga yra viena akių ypatybė, kad jos nepakelia kitų į jas įsmeigtų akių žvilgsnio. Tokį žvilgsnį "beveik visi žmonės sunkiai pakelia, jie visi darosi neramūs" (H. Hesse). Jie nuleidžia akis. Kaip tai paaiškinti? Ar kartais tai nereiškia, kad nuleisdama akis siela savo laisvę saugoja? Juk yra žinoma, kad stipresnės asmenybės akys turi kažkokios valdžios silpnesnės dvasios ir silpnesnio atsparumo žmogui. Juk ir hipnotizavimo galia labiausiai reiškiasi akimis. Kad akimis siela savo jėgą kitiems parodo, tai įrodo ir tas faktas, kad ir mūsų nematomos, tačiau į mus įtemptai žiūrinčios svetimos akys nekartą priverčia ir mus pakelti akis ir pažvelgti į jas. O gal žmogus nepakelia kitų akių žvilgsnio dar ir todėl, kad tasai svetimas įtemptas žvilgsnis — tai tartum veržimasis į jo sielos gelmes, kad jas nepridengtas pilnai pamatytų ir jos užkulisius bei slaptybes susektų. O visa to kiekvienas nenori ir bijo. O gal ilgesnio kitų akių abipusio susitikimo (ypač su svetimesnių žmogumi) bijomasi dėl to, kad bijomasi apskritai tos gilios kiekvieno žmogaus gyvenimo paslapties bedugnės, kuri, kaip ir kiekviena bedugnė, yra nejauki ir svaiginanti? Bet, antra vertus, juk yra nenuginčijama, kad sielos, pasijutusios giminingos kartais tik iš vieno akių, susitikimo, užmezga dvasinį ryšį ir tik vėliau, kai susipažinus tas ryšys tampa sudrumstas, akys nejaukiai vengia akių.

      Kaip ten beaiškintume, yra aišku tik tai, kad siela kilniai ar piktai reiškiasi akimis. Akyse, tartum naktį ant jūros kranto įvairiausių šviesų signalais šviečia sielos švyturys. Tasai švyturys kai ką įspėja, kad gresia pavojus, kai kam rodo kelią ir viltingai šviečia, bet kai kam ir nejaukiai sužimba gyvenimo nakties tamsoje.

      Akys — tai didelė žmogaus palaima. Per akis siela minta grožiu ir kilnėja, nes grožis — tai pagrindinis akių maistas, akys grožį labiausiai pastebi. "Aš atėjau į žemę, kad matyčiau saulę (Balmont) ir tą visą spalvingą pasaulį, kuris pasirodo, saulei nušvitus. Bet per akis siela minta ir tiesa, nes viską, ką ji akimis pastebi ir pamato, gerai apmąsto, dvasiniai pasisavina ir tokiu būdu bręsta bei auga. Juk mąstymas yra savotiškas regėjimo praplėtimas ir pailginimas, nes į visa tai, ką akys pamato, siela mąstydama dvasiniai giliau įsižiūri ir įžvelgia. Tad nėra abejonės, kad aklo gimusio dvasios pasaulis, gamtiniu atžvilgiu imant, turi būti skurdesnis, nes jis daug mažiau dvasinės šviesos ir oro gauna, kai jo akių langai esti visuomet uždaryti.

      Sielų sąlytis dažniausiai užsimezga be žodžių, tyliai, tik akims susitikus. Po to akys ieško akių, kurių spinduliuose siela sušyla. Ir taip dvi poros besibučiuojančių akių pagimdo meilę. Kai sielų ryšys nutrūksta, tai visų pirma užgęsta tos charakteringos šviesos besimylinčiųjų akyse ir pasaulis jiems tampa tamsesnis. Mylimos akys — tai labiausiai mylimas objektas kilnioje meilėje, nes tokioje meilėje labiausiai ilgimasi matyti mylimą asmenį. Be galo didelė ir sudvasinta meilė bučiuoja mylimas akis, nes bučiuoti akis — tai tartum pačią sielą bučiuoti.

      Matymas meilę maitina ir palaiko. Tam matymui prailginti gali pasitarnauti ir mylimo asmens fotografija. Kadangi akys mažiausiai pastebimai sensta, o tikroji meilė žiūri į akis, tai nenuostabu, kad ji mylimo asmens amžiaus nemato. Bet mylimo asmens ilgesnis nematymas, pasiekdamas pagaliau aukščiausią ilgesio įtampą, lūžta, ir meilė dažniausiai pradeda silpnėti. Štai kodėl didysis nelaimingos meilės vaistas yra prisivertimas nematyti.

      Tačiau, nors akys meilėje vaidina taip didelį vaidmenį, meilė išlaikoma ne tuo, kad žiūrima į vienas kitą, bet tuo, kad abu drauge žiūri ta pačia kryptimi. Kas norima tuo pasakyti? Tai, kad žmogus žmogui ilgainiui neišvengiamai sukasdienėja, nes apsipratimas nublukina viską. Kaip tie, kurie gražioje gamtoje gyvendami jos gražumo pradeda nepastebėti, taip ir besimylintieji ilgainiui tampa vienas kitam nepatrauklūs. Tam užbėgti už akių, reikia surasti kokį nors bendrą idealą, kuo nors bendrą susidomėjimą, į kurį abu galėtų nukreipti akis, abu galėtų juo džiaugtis ir tokiu būdu išlaikyti meilės gyvenimo bendrumą.

      Reikia akių ir artimo meilės tarnyboje. Tik žmogų mylinčios akys pamato to žmogaus rūpesčius bei reikalus. Reikia tad viską matyti, reikia skaityti kitų veidus, kad galėtum viską suprasti, visus užjausti ir visiems padėti. Reikia, kad visi turėtų visiems tas akis, kurios taip žiūri, kad "tai ne akys, tai širdis" (N. Mazalaitė). Tokias akis savyje ugdyti ragina šv. Povilas, sakydamas "verkite su verkiančiais" (Rom. 12, 15). Tokias akis turėjo ir Senojo Įstatymo teisingasis, kai sakė "buvau akis aklajam" (Job. 29, 15).

      Bet žmogaus nedora nuotaika taip pat naudojasi ir savom ir svetimom akim, kad prisipildytų nuodėme. Juk, anot šv. Rašto, "mirtis įžengia per mūsų langus" (Jer. 9, 21), nes akimis ryjama pornografija suteršia sielą. Piktam naudojamos ir kitų akys, kai ką nors tariamai gero darome tik tam, kad būtume kitų matomi ir giriami, o ne iš aukštesnių antgamtinių motyvų. Ir taip žmogaus siela, prisipildydama pikto ir nekartą jame sustingdama, pradeda žiūrėti iš tokio žmogaus akių. Anglų atsivertėlis Benson savo pasakojimų eilėje, vardu "Nematoma šviesa", vaizduoja šiurpulingą vieno užkietėjusio nusidėjėlio savo nedorybių išsipasakojimą, kurio metu jo akys suspindėjo raudonu nejaukiu pasiutusio šuns žvilgsniu. Tą pasakojimą girdėjęs ir tas akis pamatęs, jis apalpo, nes su pasibaisėjimu pamatė jo akyse būsimą amžiną pasmerkimą.

      Akys turi dalyvauti ir dvasiniam sielos atgimime, jos tobulėjime ir tiesos atradime. Ne veltui A. Gratry, ragindamas į sielos atgimimą, reikalauja, kad ir akys savo ašaromis jame dalyvautų. "Apverkite savo neturtingą ir nevaisingą gyvenimą. Tik verkite ir su pirmomis ašaromis jūs atrasite Dievą". Šitaip gyvenimo nedorumą nuplovus ir Dievą atradus, žmogus atranda su Juo ir visą kitą esminę tiesą. Išsipildo L. Veuillot žodžiai, kad "yra dalykų, kurių nepažįstame kaip reikiant, kaip tik akimis, kurios verkė".

V. Valaičio nuotr       Tarp lauko gėlių

 

      Akys turėtų tarnauti tiesai ir teisingumui, nes už jų stovi Dievas. O juk, anot vienos mistikės, ašaros priklauso tik Dievui, ir kai dėl ko kito verkiama, tai be reikalo ašaros eikvojamos. Ašaros tarnauja tiesai, nes kai jau žodžiai nieko nepadeda, tada akys prabyla.

      Čia negalima neprisiminti ir kančios apimtų klaikių akių, per kurias žiūri tik skausmas ir siaubas. Tai įvairiausios baimės ir nemigos iškankintos akys. Tai tragiškojo atsiskyrimo nuo savųjų ir dar tragiškesnio kai kurių artimųjų žuvimo pasekmėje išverktos akys. Tai įvairių tardymų metu per stipriom šviesom kankinamos akys. Tai svetimų nedraugiškų akių nuolatinis sekimas gatvėse ir viešuose pasirodymuose. O juk, anot vieno genialaus žmogaus gyvenimo pasąmonės stebėtojo, "yra kvailas jausmas, kai jauti, kad viską, ką tu darai, stebi svetimos akys" (M. Proust). Tai tos pačios nedraugiškos akys, kurios per kalėjimo celių langelį seka kalinių elgesį, tų kalinių, kurių akims pavydima net žvilgsnio per langą, nes langai užkalti... Tai amžinai šviesos ir spalvų alkanos aklųjų akys. Tai visam laikui išprotėjusių ar laikinos aistros beprotybės nejaukumo apimtos akys. Tai mirštančiųjų pagalbos šaukiančios ir mirusiųjų akys — nes mirtis labiausiai pamatoma akyse, kurios "atsistoja stulpu", pasidaro stiklinės, nejaukios, nes nejaukiausia, kas yra mirusiame — tai jo atvertos akys. Todėl ypatingas artimo meilės patarnavimas mirusiajam yra jo akių užspaudimas.

      Pagaliau prisimeni tų ypatingai retų žemėje sielų akis; tų sielų, kurios nuolat gyveno dieviškojo gyvenimo gausumu — tai šventųjų akys, kurios, kad ir netiesiogine prasme, buvo dieviškųjų, į mus visada atkreiptų akių atspindys. Šventųjų akys yra be galo santūrios ir dažniausiai nuleistos žemyn. Jie jautė, kad kas yra kvepalų buteliui kamštis, tas yra dvasinei sielai akių santūrumas. Jie jautė, kad nedrausmingos, visur beprasmiai besiblaškančios akys išgarina sielos dvasingumą ir turiningumą. Šventųjų akys buvo nukreiptos į Dievą jų vidaus pasaulyje, todėl jos buvo mažiau jautrios išorinio pasaulio blizgėjimui. Jie matė savyje be galo turiningą Dievo paveikslą, ir išorinis matymas nieko negalėjo prie to turiningumo pridėti. Ar ne charakteringa, kad šv. Pranciškus Asyžietis, apakęs, sukūrė gražiausią "Saulės Giesmę"? Kaip čia reikšmingai suskamba Sertillange žodžiai, kad reikia "uždaryti akis, kad viską matytum, nes atidarytos akys taip mažai temato."

      Gal dėl tos vidujinės šventųjų vizijos jų akys tiems, su kuriais jie susidurdavo, tapdavo nepamirštamos. Gal jie pajusdavo jų žvilgsniuose Gerojo Ganytojo akis, kurios kančios metu pažvelgė į Jo atsižadėjusio Petro akis, ir tasai to pažvelgimo niekad nepamiršo, nes visą gyvenimą, tą meilės priekaištą akyse prisiminęs, verkdavo. Šventųjų žvilgsniuose atsispindėjo Kristaus žvilgsnis, apie kurį viename šių laikų kunigų darbininkų romane autorius rašė: "Kristus dėvėjo tais pačiais rūbais, kaip kiti, ir vaikščiojo kitų tarpe; Jį atpažindavo tik iš Jo žvilgsnio". Šventųjų akys spindėjo vidujiniu dieviškojo džiaugsmo pertekliumi, bet drauge ir liūdesiu, kad žmonės, eikvodami savo gyvenimą, ieško džiaugsmo ten, kur jo nėra ir būti negali.

      Šventųjų akys padeda nujausti visur esančio, visa žinančio ir visa matančio Dievo akis, nukreiptas į mus. Asketiškas posakis "gyventi Dievo akivaizdoje" yra ne kas kita, kaip įpareigojimas skaitytis su tomis dvasine prasme Dievo akimis ir savo elgesiu jų neliūdinti.

      Iš visa to, kas pasakyta, kyla mintis ir išvada, kad mes turime moralinių pareigų savoms ir svetimoms akims. Tų pareigų nujautimą patvirtina ir kai kurie Viešpaties posakiai. Kristus nurodo, kad yra žvilgsnių, kurie žudo sielą: "Kiekvienas, kurs žiūri į moteriškę, jos geisdamas, jau su ja svetimoteriavo savo širdyje" (Mat. 5, 28). Taip pat yra uždedama pareiga drausminti akis: "Jei tavo akis tave piktina, išlupk ją" (Mat. 18, 9). O kai Viešpats ypatingai grasina tiems, kurie vaikus piktina, ar tuo Jis neįpareigoja atsiminti, kad vaikų akys seka suaugusiųjų elgesį ir kad su tuo reikia skaitytis? Kristus įpareigoja skaitytis su visų akimis ir sielomis: "Tegul jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus" (Mat. 5, 16).

      Ar artimo meilė neįpareigoja "nušluostyti ašaras", t. y. galimai šalinti tų ašarų priežastis ir nusiminimo bei nevilties užgesintose akyse įžiebti naujų vilčių šviesas? Gal būt, subtiliai sielai nėra gražesnio gamtinio atlyginimo už artimui padarytą gerą darbą, kaip pilnos džiaugsmo ir dėkingumo besišypsančios jo akys. Juk ir mes patys savo visokeriopą vargą matydami ir jausdami, būdami reikalingi gailestingų akių, vienoje gražiausių maldų savo Motiną Užtarėją maldaujame: "Savo gailestingąsias akis į mus atkreipki!"