Šių metų pradžioje esame plačiau rašę apie melą ir nagrinėję, kada reikia sakyti tiesą ir kada galima jos nesakyti. Kai kurie klausia, ar gali daktaras ligoniui sakyti netiesą, kad jis pasveiksiąs, jei tikrai žino, kad mirs. Čia galioja tie patys principai, kaip ir kituose klausimuose, kur susiduriama su reikalu sakyti tiesą, bet taip pat bijoma, kad tiesos pasakymas gali kitam pakenkti. Jeigu daktaras pagrįstai mano, kad tiesos pasakymas gali ligoniui pagreitinti mirtį, gali sakyti netiesą. Tačiau čia reikia atsiminti vieną labai svarbų dalyką, kad žmogui siela yra daug svarbesnė ir brangesnė už kūną. Daktaras, norėdamas išgelbėti žmogaus kūną ir pratęsti jo žemišką gyvenimą, turi stengtis nepakenkti jo sielai ir neatimti jam amžino gyvenimo. Todėl dažnai daktaras gali būti morališkai įpareigotas ligoniui sakyti tiesą ir paraginti, kad jis prisiruoštų kelionei į kitą gyvenimą. Juk yra tokių žmonių, kurie nėra susitaikę su Dievu, kurie nėra sutvarkę savo sąžinės reikalų, bet visa tai. atidėlioja paskutinei gyvenimo valandai. Tokiu atveju daktaro tylėjimas ar netiesios sakymas gali amžinai pražudyti paciento sielą. Čia tinka posakis: "Tegul verčiau miršta kūnas, bet gyvena siela". Žmonių psichologiją pažįstąs daktaras ras tinkamą būdą taip ligoniui pasakyti apie jo padėtį, kad ir jo sielą padės išgelbėti ir kūnui nepakenks.
